— Barškalas, — šaltai mandagiu balsu tarė Korinas.
— Varnoms aš Kaulų Lordas.
Raitelio šalmas buvo padarytas iš prakirstos milžino kaukolės, jo rankovių kietinta oda visa apsiūta lokių nagais.
Korinas prunkštelėjo.
— Nematau čia jokio lordo. Tik vištų kaulais apsidangsčiusį šunį, kuris jodamas barška.
Tyržmogis net sušnypštė iš pykčio, o jo arklys pasibaidęs atsistojo piestu. Jis tikrai barškėjo, Jonas dabar aiškiai išgirdo — kaulai tarpusavyje buvo netvirtai suraišioti, todėl jam judant kaukšėjo vienas į kitą.
— Pusranki, netrukus barškinsiu ir tavo kaulus. Nuvirinsiu tavo mėsą ir iš šonkaulių pasidarysiu šarvus. Tavo dantys man tiks lošti vietoj kauliukų, o iš tavo kaukolės srėbsiu avižinę košę.
— Jei tau reikia mano kaulų, ateik ir pasiimk.
Šito daryti Barškalas, regis, nesiveržė. Jo žmonių buvo daugiau, bet ankštame plote tarp uolų, kur stovėjo juodieji broliai, tai nieko nereiškė. Norėdami ištraukti juos iš olos, tyržmogiai turėjo pulti tik dviese. Bet prie Barškalo arklio prisigretino kitas, ant jo sėdėjo viena iš kariaujančių moterų — ietininkė.
— Varnos, mūsų dešimt ir dar keturi prieš jus du, ir aštuoni šunys prieš jūsų vilką, — riktelėjo ji. — Galit kautis, galit bėgti, jūs — mūsų rankose.
— Parodyk jiems, — įsakė Barškalas.
Moteris kyštelėjo ranką į kraujo dėmių išmargintą maišą ir ištraukė laimikį. Ebeno galva buvo plika kaip kiaušinis, tad ji siūbavo ją laikydama už ausies.
— Jis mirė garbingai, — tarė ta moteris.
— Bet mirė, — pridūrė Barškalas, — mirsite ir jūs.
Čiupęs kirvį, iškėlė aukštai virš galvos. Abiejose jo pusėse grėsmingai blykstelėjo gero plieno ašmenys — savo ginklus Ebenas visada prižiūrėjo labai rūpestingai. Kiti tyržmogiai jau grūdosi arčiau, visa gerkle laidydami patyčias. Keli taikiniu pasirinko Joną.
— Berniuk, ar čia tavo vilkas? — šūktelėjo liesas jaunikaitis, sukdamas virš galvos spragilą su pririštais akmenimis. — Dar saulei nenusileidus, bus man iš jo apsiaustas.
Priešingame gretos gale kita ginklamergė, praskleidusi apspurusius kailius, atkišo Jonui sunkią baltą krūtį.
— Gal vaikelis mamos pasiilgo? Eikš, berniuk, gausi pažįsti.
Be paliovos lodami jiems pritarė ir šunys.
— Jie erzina mus, nori, kad pultume karštakošiškai, — Korinas įdėmiai pažvelgė Jonui į akis. — Nepamiršk, kas tau įsakyta.
— Manau, kad reikia išbaidyti tas varnas, — perrėkdamas triukšmą, užbaubė Barškalas. — Nupešt jas!
— Ne! — tas žodis išsprūdo Jonui, lankininkams dar nespėjus atleisti templių. Jis žengė du žingsnius į priekį. — Mes pasiduodame!
— Įspėjo mane, kad mergvaikiai — bailaus kraujo, — už nugaros pasigirdo šaltas Korino balsas. — Pasirodo, taip ir yra. Bėk pas savo naujuosius šeimininkus, baily.
Išraudęs Jonas nusileido šlaitu tenai, kur raitas laukė Barškalas. Tyržmogis pažvelgė į jį pro savo šalmo akiduobes ir tarė:
— Laisviesiems žmonėms bailių nereikia.
— Jis ne bailys, — vienas iš lankininkų nusitraukė dygsniuotą avikailio šalmą ir papurtė raudonų pasišiaušusių plaukų kupetą. — Tai Vinterfelo pavainikis, kuris mane paleido. Tegu gyvena.
Išvydęs Igritę, Jonas neteko amo.
— Geriau tegu miršta, — tvirtino Kaulų Lordas. — Juoda varna — suktas paukštis. Nepasitikiu aš juo.
Virš jų ant uolos erelis suplasnojo sparnais, orą perskrodė įtūžio kupinas jo riksmas.
— Tas paukštis tavęs nekenčia, Jonai Snou, — tarė Igritė. — Ir nieko nuostabaus. Anksčiau, prieš tau jį nužudant, jis buvo žmogus.
— Aš nežinojau, — nuoširdžiai prisipažino Jonas, mėgindamas prisiminti veidą to žmogaus, kurį nužudė perėjoje. — Sakei, kad Mensas mane priims.
— Ir priims, — patvirtino Igritė.
— Menso čia nėra, — atšovė Barškalas. — Ragvila, paleisk jam žarnas.
Stambioji ietininkė prisimerkusi tarė:
— Jei varna nori dėtis prie laisvųjų žmonių, tegu parodo, ką moka, ir įrodo, kad nemeluoja.
— Padarysiu, ką liepsite, — tai pasakyti buvo sunku, bet Jonas prisivertė ištarti tuos žodžius.
Barškalas nusikvatojo, jo kauliniai šarvai sutarškėjo.
— Tai užmušk Pusrankį, mergvaiki.
— Tarsi jis pajėgtų, — atsiliepė Korinas. — Atsigręžk, Snou, ir mirk.
Po akimirkos Korino kalavijas jau lėkė jam į veidą, bet Ilganagis kažkaip spėjo iššokti jam priešais. Smūgio jėga vos neišmušė ginklo Jonui iš rankos, jis pats susverdėjęs gavo kelis žingsnius atsitraukti. Privalai nepalūžti, kad ir ką tau palieptų. Jis stvėrė kalaviją abiem rankomis ir spėjo smogti pats, bet didysis žvalgas atmušė lengvai ir su panieka. Plevėsuodami juodais apsiaustais, jie puolė vienas kitą ir gynėsi — jaunystės veržlumas prieš laukinę Korino kirčių kaire ranka jėgą. Pusrankio kalavijas, regis, spėdavo vienu metu atsirasti visur, kapodamas iš vienos pusės ir čia pat iš kitos, varinėdamas jį kur panorėjęs, neleisdamas atgauti pusiausvyros. Jonas jau jautė, kaip ima stingti rankos.
Net ir tuomet, kai Vaiduoklio dantys negailestingai susmigo žvalgui į blauzdą, Korinas kažkaip išsilaikė ant kojų. Tačiau tą akimirką jis kryptelėjo ir atsidengė. Jonas sukdamasis užsimojo ir kirto. Žvalgas loštelėjo atgal, atrodė, kad ašmenys jo taip ir nepasiekė. Bet netrukus ties aukštojo vyro gerkle atsirado raudonų ašarų gija, ryški tarsi rubinų vėrinys, paskui plūstelėjo kraujas, ir Korinas Pusrankis krito ant žemės.
Nuo Vaiduoklio snukio lašėjo kraujas, bet Jono kalavijo smaigalys buvo kruvinas vos per pusę colio. Čiupęs Vaiduoklį, atitraukė jį šalin ir suklupo viena ranka apkabinęs Pusrankį per pečius. Korino akyse šviesa jau geso.
— …aštrus, — tepratarė kilsteldamas sužalotąją ranką. Paskui ta ranka krito žemyn, ir jo nebeliko.
Jis žinojo, bukai galvojo Jonas. Žinojo, ko jie paprašys. Tada pagalvojo apie Semvelį Tarlį, apie Greną ir Paniurėlį Edą, apie Juodojoje pilyje likusius Pipą ir Rupūžių. Negi jis dabar prarado juos visus, kaip jau prarado Braną ir Rikoną, ir Robą? Kas jis dabar?
— Pakelkite jį, — šiurkščios rankos trūktelėjusios pastatė jį ant kojų. Jonas nesipriešino. — Turi vardą?
Už jį atsakė Igritė:
— Jo vardas — Jonas Snou. Jis — Edardo Starko kraujo, iš Vinterfelo.
— Kas būtų galėjęs pamanyti? — nusijuokė Ragvila. — Koriną Pusrankį paklojo kažkokio lordo netyčiukas.
— Paleiskite jam žarnas, — varė savo Barškalas, vis dar raitas. Erelis atskrido ir klykdamas nutūpė ant jo kaulinio šalmo viršugalvio.
— Jis pasidavė, — priminė visiems Igritė.
— Taigi, ir nudėjo savo brolį, — pridūrė nedidukas kresnas vyras rūdžių suėstu geležiniu pusšalmiu.
Tarškėdamas kaulais, Barškalas prijojo arčiau.
— Tą darbą už jį padarė vilkas. Nešvariai atlikta. Pusrankį nudėti turėjau aš.
— Mes visi matėme, kaip tu veržeisi tai padaryti, — nusišaipė Ragvila.
— Jis persivertėlis, — nenurimo Kaulų Lordas, — ir varna. Man jis nepatinka.
— Gal ir persivertėlis, — tarė Igritė, — bet mūsų tai nebaugina.
Kiti prapliupo šūkauti pritardami. Barškalo žvilgsnis pageltusios kaukolės akiduobėse buvo kupinas pykčio, bet jis nenoromis pasidavė. Iš tiesų laisvi žmonės, pagalvojo Jonas.