Sukrovę laužą iš spyglių, krūmokšnių, nulūžusių šakų, Koriną Pusrankį sudegino ten, kur jis žuvo. Dalis malkų dar buvo žalios, ugnis degė vangiai, rūkdama dūmų kamuoliais į akinančiai ryškią dangaus mėlynę. Paskui Barškalas pareikalavo atiduoti jam kai kuriuos apanglėjusius kaulus, kiti metė burtus, kam atiteks žvalgo daiktai. Igritė laimėjo apsiaustą.
— Grįšime per Aidžiąją perėją? — paklausė jos Jonas. Jis nebuvo tikras, ar galės vėl žengti į tas aukštybes, ar jo arklys ištvers dar vieną tokį žygį.
— Ne, — atsakė Igritė. — Ten jau nieko nebėra, — ji pažvelgė į jį liūdnomis akimis. — Dabar Mensas jau tolokai nužygiavo Balsvosios upės slėniu. Traukia prie tavo Sienos.
Branas
Pelenai krito lyg švelnus pilkas sniegas.
Jis nutipeno per sausus spyglius ir parudavusius lapus į miško pakraštį, kur pušys augo ne taip tankiai. Už plačių laukų matė didžiules žmonių uolų krūvas, aplink jas sūkuriais siautė liepsnos. Iš ten pūtė karštas, kraujo ir degančios mėsos kvapų pritvinkęs vėjas. Kvapai buvo tokie stiprūs, kad jam ėmė tekėti seilės.
Vienas kvapas juos viliojo pirmyn, bet kiti gąsdino ir stūmė atgal. Jis pauostė sklandančius dūmus. Žmonės, daug žmonių, daug arklių ir ugnis, ugnis, ugnis. Už šitą pavojingesnio kvapo nebuvo, jam neprilygo net kietas šaltas geležies kvapas, kuriuo atsidavė žmonių nagai ir kailis. Dūmai ir pelenai temdė akis, danguje atsirado didžiulė sparnuota gyvatė, staugianti liepsnų upėmis. Jis iššiepė nasrus, bet gyvatė jau buvo išnykusi. Už uolų iki dangaus kylančios liepsnos rijo žvaigždes.
Ugnis traškėjo per visą naktį, kartą pasigirdo baisus ūžesys ir trenksmas, nuo kurio po kojomis šoktelėjo žemė. Šunys lojo ir inkštė, persigandę žvengė arkliai. Nakties tamsą sudrebino staugsmas, žmonių gaujos staugimas, baimės klyksmai, laukiniai riksmai, juokas ir aimanos. Joks žvėris nekelia tokio triukšmo, kaip žmogus. Jis pastatė ausis ir klausė, o brolis urzgė išgirdęs kiekvieną garsą. Jie sėlino po medžiais, o degėsiais atsiduodantis vėjas dangumi nešė kibirkštis ir pelenus. Ilgainiui liepsnos nuslopo, o žmonės dingo. Tą rytą saulė tekėjo pilka ir padūmavusi.
Tik tuomet jis išlindo iš miško ir lėtai, atsargiai nusliūkino per lauką. Brolis bėgo kartu, jį traukė kraujo ir mirties kvapai. Jie be garso risnojo pro urvus, žmonių pastatytus iš medžio, žolės ir žemės. Daugybė jų buvo sudegę, kiti sugriuvę, kai kurie stovėjo tokie pat, kaip ir anksčiau. Tačiau niekur jie nei matė, nei užuodė gyvų žmonių. Negyvėlius tirštai aptūpusios varnos kildavo aukštyn karkdamos, vos tik jie su broliu prisiartindavo. Laukiniai šunys traukėsi jiems iš kelio.
Didžiulių pilkų uolų papėdėje triukšmingai stipo arklys su sulaužyta koja, jis vis mėgindavo stotis ir klaikiai žvengdavo vėl griūdamas. Brolis apibėgo aplink jį kelis kartus, tada perkando jam gerklę. Arklys tik pasispardė ir užvertė akis. Jis pribėgo artyn, bet brolis mėgino grybštelėti dantimis, tad teko šerti jam letena ir įkąsti į koją. Jie pešėsi tarp žolių, purvynų ir krintančių pelenų, kol brolis pasiduodamas apsivertė ant nugaros ir paspraudė uodegą. Dar kartą krimstelėjo jam į atgręžtą gerklę, tada paėdė, leido ėsti ir broliui, paskui nulaižė nuo juodo jo kailio kraują.
Tuo metu jį jau traukė tamsioji vieta, šnabždesių namas, kur visi žmonės akli. Jautė jos besiglaudžiančius šaltus pirštus. Jos akmeninis kvapas nesiliovė kutenęs nosį. Jis mėgino priešintis. Tamsa jam nepatiko. Jis — vilkas, medžiotojas, sėlinantis žudikas, jo vieta — miško tankmėje šalia brolių ir seserų, kur visi jie laksto laisvėje po žvaigždėtu dangum. Atsitūpė ant užpakalinių kojų, pakėlė galvą ir užkaukė. Neisiu, šaukė jis. Aš — vilkas, neisiu. Tačiau tamsa vis tiek tirštėjo, kol pagaliau užklojo akis, užkimšo nosį ir ausis, tad jis nebegalėjo nei matyti ar uosti, nei klausytis ar bėgti, pilkosios uolos išnyko, dingo ir negyvas arklys, ir brolis, viskas buvo juoda ir sustingę, juoda ir šalta, juoda ir negyva, juoda ir…
— Branai, — šnibždėjo tylus balsas, — Branai, sugrįžk. Sugrįžk dabar, Branai. Branai…
Jis užmerkė trečiąją akį, pramerkė kitas dvi, senąsias. Tamsoje visi žmonės akli. Tačiau jį kažkas laikė. Jautė apglėbusias rankas, prisiglaudusio kūno šilumą. Girdėjo, kaip Hodoras tyliai pats sau dainuoja — „Hodoras, Hodoras, Hodoras“.
— Branai? — tai buvo Miros balsas. — Blaškeisi, baisiai triukšmavai. Ką tu regėjai?
— Vinterfelą, — liežuvis burnoje atrodė keistas ir storas. Kada nors grįžęs nebemokėsiu kalbėti. — Ten buvo Vinterfelas. Jis visas degė. Kvepėjo arkliais, plienu, krauju. Mira, jie visus išžudė.
Pajuto ant veido jos ranką, braukiančią atgal plaukus.
— Tu permirkęs prakaitu, — tarė ji. — Nori gerti?
— Taip, gerti, — sutiko jis. Mira jam prie lūpų priglaudė vandenmaišį, Branas puolė ryti taip skubėdamas, kad vanduo liejosi pro lūpų kamputį. Grįžęs visada būdavo nusilpęs ir ištroškęs. Ir alkanas. Prisiminė stimpantį arklį, kraujo skonį burnoje, degančios mėsos kvapą ryto ore. — Ilgai?
— Tris dienas, — atsakė Džodženas. Priėjo negirdimai, o gal visą laiką buvo greta. Šitame juodame aklame pasaulyje Branas nieko negalėjo suprasti. — Nuogąstavome dėl tavęs.
— Buvau su Vasara, — tarė Branas.
— Per daug ilgai. Išseksi nuo alkio. Mira lašindavo tau į gerklę vandens, tepdavome liežuvį medumi, bet šito nepakanka.
— Aš valgiau, — atsiliepė Branas. — Sumedžiojome briedį, teko vaikyti medžių katę, kuri norėjo jį pavogti.
Ta katė buvo gelsvai ruda, perpus mažesnė už didvilkius, bet nuožmi. Atsiminė, kaip ji kvepėjo muskusu, kaip urzgė tupėdama ant ąžuolo šakos.
— Vilkas valgė, — nesutiko Džodženas, — ne tu. Būk atsargus, Branai. Neužmiršk, kas esi iš tiesų.
Jis labai gerai atsiminė, kas jis — berniukas Branas, sužalotasis Branas. Geriau žvėriukas Branas. Argi keista, kad jam mieliau sapnuoti vilkiškus, Vasaros sapnus? Čia, šaltoje, drėgnoje kapo tamsoje, galų gale atsivėrė jo trečioji akis. Dabar jis galėjo kada panorėjęs pasiekti Vasarą, o kartą net palietė Vaiduoklį ir kalbėjo su Jonu. Nors gal tik susapnavo juos. Jis niekaip nesuprato, kodėl Džodženas dabar visada stengiasi traukti jį atgal. Pasiremdamas rankomis Branas rangėsi, kol atsisėdo.
— Turiu papasakoti Ošai, ką mačiau. Ji čia? Kur ji nuėjo?
Tyržmogių moteris atsiliepė pati.
— Niekur, milorde. Man jau gana tų klaidžiojimų tamsoje.
Jis išgirdo kulną brūkštelint į akmenį, pakreipė galvą į tą garsą, bet nieko nepamatė. Pamanė galįs ją užuosti, bet nelabai susigaudė. Visi jie dvokė vienodai, o jis nebeturėjo Vasaros nosies, kad galėtų atskirti vieną nuo kito.
— Aną naktį apšlapinau karaliui koją, — pasakė Oša. — O gal jau ir rytas buvo, kas dabar pasakys? Anksčiau miegojau, bet dabar jau ne.
Visi jie daug miegodavo, ne tik Branas. Daugiau nebuvo ką veikti. Miegoti, valgyti, vėl miegoti, kartais šiek tiek pasikalbėti… bet ne per ilgai ir tik pašnibždomis, dėl visa ko. Ošai būtų kur kas labiau patikę, jeigu jie niekada nekalbėtų, bet nebuvo įmanoma nutildyti Rikono ar užčiaupti Hodoro, kad be galo pats sau nemurmėtų: „Hodoras, Hodoras, Hodoras“.
— Oša, — tarė Branas, — mačiau Vinterfelą degant.