Kažkur kairėje buvo girdėti, kaip tyliai šnarpščia Rikonas.
— Tai sapnas, — atsakė Oša.
— Vilkiškas sapnas, — nesutiko Branas. — Ir užuodžiau. Ugnies ar kraujo kvapo su niekuo nesupainiosi.
— Kieno kraujo?
— Žmonių, arklių, šunų, visų. Turime eiti ir pasižiūrėti.
— Na, šitą liesą kailį turiu tik vieną, — atsiliepė Oša. — Jei tas aštuonkojis princas mane sučiuptų, tai jau mikliai rimbu jį nuluptų.
Miros ranka tamsoje užčiuopė Brano pirštus ir spustelėjo.
— Jeigu tau baisu, aš eisiu.
Branas išgirdo, kaip kažkas čiupinėja odą, paskui į titnagą džerkštelėjo plienas. Dar kartą. Žybtelėjo kibirkštis, suruseno žarija. Oša švelniai pūstelėjo. Pabudo ilga blyški liepsna, besistiebianti aukštyn tarsi mergaitė ant pirštų galų. Virš jos sklandė Ošos veidas. Ji palietė liepsną deglo galu. Branas gavo užsimerkti, kai derva įsidegė pripildydama pasaulį oranžinio švytėjimo. Šviesa pabudino Rikoną, jis žiovaudamas atsisėdo.
Šešėliams judant, akimirką atrodė, tarsi keliasi ir negyvėliai. Liana ir Brandonas, jų tėvas lordas Rikardas Starkas, jo paties tėvas Edvilas, lordas Vilamas ir jo brolis Artosas Nepermaldaujamasis, lordas Donoras ir lordas Beronas, lordas Rodvelis, vienakis lordas Džonelis, lordas Bartas ir lordas Brandonas, lordas Kreganas, kovęsis su Drakono riteriu. Jie sėdėjo savo akmeniniuose sostuose su akmeniniais vilkais prie kojų. Čia jie atkeliaudavo, kai šiluma išsisklaidydavo iš jų kūno. Tai buvo tamsioji mirusių menė, kur gyvieji bijojo įkelti koją.
O prie angos, vedančios į tuščią, lordo Edardo Starko laukiantį kapą, po jo didingu granitiniu pavidalu, aplink nedidelę dėžę su duona, vandeniu ir džiovinta mėsa gūžėsi šeši bėgliai.
— Ne kažin kas liko, — sumurmėjo Oša, mirksinčiomis akimis apžvelgdama atsargas. — Vis tiek netrukus reikės lipti viršun vogti maisto, kitaip teks valgyti Hodorą.
— Hodoras, — šypsodamasis jai atsiliepė Hodoras.
— Ten dabar diena ar naktis? — pasidomėjo Oša. — Visai susipainiojau.
— Diena, — atsakė jai Branas, — bet labai tamsu nuo visų tų dūmų.
— Milordas tikrai žino?
Nekrusteldamas savo sulaužyto kūno, jis vis dėlto siekė toli — ir akimirkai jo regėjimas susidvejino. Štai stovi Oša su deglu rankoje, Mira ir Džodženas, ir Hodoras, dviguba aukštų granito kolonų eilė, už jų seniai mirę lordai, tolstantys į tamsą… tačiau ir Vinterfelas, gaubiamas pilkų dūmų, didžiuliai ąžuoliniai, geležimi kaustyti vartai apanglėję ir sukrypę, pakeliamasis tiltas nukritęs, jo grandinės sutraukytos, lentos išlaužytos. Griovyje plaukioja lavonai — varnų nutūptos salelės.
— Tikrai, — pareiškė jis.
Oša valandėlę kažką gromuliavo mintyse.
— Tada pamėginsiu žvilgtelėti. Jūs visi turite eiti paskui mane neatsilikdami. Mira, surask Brano krepšį.
— Eisime namo? — džiugiai sukruto Rikonas. — Noriu savo arkliuko. Ir dar obuolių pyrago, ir sviesto, ir medaus, ir Gauriaus. Eisime pas Gauruočių?
— Taip, — pažadėjo Branas, — tik turi eiti tyliai.
Mira pritvirtino Brano krepšį Hodorui ant nugaros ir padėjo įkelti Braną, prakišdama į skyles jo bevertes kojas. Branas pajuto pilve keistą virptelėjimą. Žinojo, kas laukia viršuje, bet vis tiek buvo baugu. Visiems susiruošus, paskutinį kartą atsigręžė į tėvą, ir jam pasirodė, kad lordas Edardas žvelgia liūdnai, tarsi nenorėdamas, kad jie išeitų. Mums reikia eiti, pagalvojo jis. Jau laikas.
Oša vienoje rankoje nešėsi ilgą ąžuolinę ietį, kitoje deglą. Jai už nugaros kybojo nuogas kalavijas, vienas paskutiniųjų su Mikeno ženklu. Nukalė jį lordo Edardo kapui, kad jo vėlė ilsėtųsi ramiai. Tačiau Mikenui žuvus, geležies žmonėms saugant ginklinę, gerą plieną palikti buvo gaila, net jeigu tai galėjo atrodyti kaip kapo apiplėšimas. Mira pasiėmė lordo Rikardo kalaviją, bet skundėsi, kad jis per sunkus. Brandonas turėjo ginklą, skirtą jo bendravardžiui, dėdei, kurio niekada nepažinojo. Suprato, kad mūšyje iš jo nebus daug naudos, bet vis tiek buvo smagu laikyti tą kalaviją rankoje.
Tačiau čia buvo tik žaidimas, ir Branui tai buvo aišku.
Jų žingsniai aidėjo nesuskaitomose kriptose. Už nugaros šešėliai prarijo tėvą, bet priešakyje tie šešėliai traukėsi atskleisdami kitas statulas — čia ilsėjosi jau nebe lordai, o senieji Šiaurės karaliai. Ant kaktų jie turėjo akmenines karūnas. Torenas Starkas, Klūpantis Karalius. Edvinas, Pavasario Karalius. Teonas Starkas, Alkanasis Vilkas. Brandonas Degintojas ir Brandonas Laivadirbys. Džora ir Jonosas, Brandonas Blogasis, Voltonas Mėnulio Karalius, Ederionas Jaunikis, Eironas, Bendžinas Saldusis ir Bendžinas Kartusis, karalius Edrikas Sniegabarzdis. Jų veidai buvo rūstūs ir valingi, kai kurie tų karalių padarė baisių dalykų, bet visi iki vieno buvo Starkai, ir Branas žinojo visų jų istorijas. Kriptos jo niekada negąsdino; tai buvo jo namų dalis, jo paties dalis, jis visada žinojo, kad vieną dieną ir pats čia atguls.
Tačiau dabar jis tarsi suabejojo. Jeigu užlipsiu viršun, ar dar kada nors nusileisiu žemyn? Kur keliausiu numiręs?
— Palaukite, — tarė Oša, jiems pasiekus įvijus akmeninius laiptus, vedančius aukštyn į kiemą arba žemyn į dar gilesnius rūsius, kur savo sostuose tebesėdėjo dar senesni karaliai. Ji padavė deglą Mirai. — Viršun užlipsiu apgraibom.
Valandėlę buvo girdėti jos žingsniai, bet jie po truputį tilo, ir galų gale stojo tyla.
— Hodoras, — neramiai pratarė Hodoras.
Branas buvo sau šimtus kartų sakęs, kaip nekenčia to slapstymosi tamsoje, kaip nori vėl matyti saulę, jodinėti savo žirgu per vėją ir lietų. Tačiau dabar, kai ta akimirka atėjo, jis bijojo. Tamsoje jautėsi saugus: jeigu negali įžiūrėti net savo rankos prieš akis, nesunku patikėti, kad tavęs nesuras ir priešai. Drąsos teikė ir akmeniniai lordai. Net ir nematydamas jų žinojo, kad jie ten sėdi.
Regis, praėjo daug laiko, kol jie vėl kažką išgirdo. Branas jau buvo ėmęs baimintis, kad Ošai kas nors nutiko. Brolis nuolat neramiai muistėsi.
— Noriu namo! — pareiškė jis garsiai.
Hodoras linktelėjo galva ir pasakė:
— Hodoras.
Tada jie vėl išgirdo žingsnius, jie vis garsėjo, ir po kelių akimirkų šviesoje išniro Oša. Atrodė niūriai nusiteikusi.
— Kažkas užgriuvę ant durų. Negaliu jų pajudinti.
— Hodoras gali pajudinti bet ką, — tarė Branas.
Oša vertindama nužvelgė vaikiną.
— Gal ir gali. Ką gi, eime.
Laiptai buvo siauri, lipti teko po vieną. Pirma ėjo Oša, paskui ją Hodoras, ant nugaros nešdamas Braną, susigūžusį kuo žemiau, kad nestukteltų galva į lubas. Toliau su deglu žengė Mira, už rankos vesdama Rikoną. Jie sukosi laiptų vijomis vis aukštyn, aukštyn. Branui atrodė, kad jau užuodžia dūmus, bet gal tai buvo tik nuo deglo.
Įėjimą į kriptas saugojo geležmedžio durys. Senos, sunkios ir įdėtos įžambiai žemės atžvilgiu. Prie jų prieiti buvo galima tik po vieną. Jas pasiekusi Oša dar kartą pamėgino atidaryti, bet Branas matė, kad durys nė trupučio nejuda.
— Tegu bando Hodoras.
Iš pradžių teko ištraukti iš krepšio Braną, kad jo nesuspaustų. Pritūpusi šalia ant laiptelio, Mira viena ranka jį ramindama apkabino per pečius. Tuo metu Oša su Hodoru susikeitė vietomis.
— Atidaryk duris, Hodorai, — paliepė Branas.
Abu delnus įrėmęs į duris, milžinas arklininkas ėmė stumti net kriokdamas.
— Hodoras? — jis trenkė kumščiu į medį, bet durys nė nevirptelėjo. — Hodoras.
— Pamėgink nugara, — paragino Branas. — Ir kojomis.