— Išskyrus tave, — priminė Arija. — Tas vyras sakė, kad pasiims ir tavo galvą.
— Na, ką gi, jei sugebės nuimti ją man nuo pečių, tai tegu nešasi.
Jonas
—Semai? — tyliai pašaukė Jonas.
Ore tvyrojo popieriaus, dulkių ir daugybės prabėgusių metų kvapas. Prieš save jis matė aukštas medines, kažkur į prieblandą kylančias lentynas, prigrūstas oda įrištų knygų ir dėžių su senoviniais ritiniais. Pro tas šūsnis skverbėsi vos įžiūrima gelsva kažkur pasislėpusios lempos šviesa. Jonas užpūtė atsineštą žvakę, baimindamasis sukiotis su atvira ugnimi tarp tokios senų ir sausų popierių gausybės. Tada žengė šviesos kryptimi, vingiuodamas siaurais praėjimais po cilindriniais bibliotekos skliautais. Apsitaisęs juodai, ėjo tarsi šešėlis tarp šešėlių — tamsiaplaukis, pailgo veido, pilkų akių. Jo rankas slėpė kurmio odos pirštinės: dešinioji buvo apdegusi, o kairioji šiaip pridengta, nes būtų kvailoka vaikščioti su viena pirštine.
Semvelis Tarlis sėdėjo susikūprinęs prie stalo, įstatyto į sienos akmenyje iškirstą nišą. Šviesa sklido iš lempos, kuri kybojo jam virš galvos. Išgirdęs Jono žingsnius, Semas pakėlė akis.
— Prabuvai čia visą naktį?
— Tikrai? — Semas atrodė apstulbęs.
— Neatėjai su mumis pusryčiauti, tavo lova liko neliesta.
Rastis svarstė, ar kartais Semas nepabėgo, bet Jonas tuo nebūtų patikėjęs. Ryžtis bėgti reikėjo būti savaip drąsiam, o Semas neturėjo nė menkiausios drąsos.
— Na, Semai, tu tikras kvailelis, — tarė Jonas. — Pamatysi, dar prisiminsi savo lovą, kai miegosime ant kietos ir šaltos žemės.
Semas nusižiovavo.
— Meisteris Eimonas liepė surasti žemėlapių lordui vadui. Niekada nemaniau… Jonai, kiek čia knygų, ar kada matei šitiek? Čia jų tūkstančiai!
Šis apsidairė.
— Vinterfelo biblioteka turėjo daugiau kaip šimtą. Radai žemėlapių?
— Taip, žinoma. — Semas mostelėjo ranka virš stalo, storais it dešrelės pirštais rodydamas priešais jį gulinčią krūvelę knygų ir ritinių. — Mažiausiai tuziną. — Jis išvyniojo keturkampį pergamentą. — Dažai jau nublukę, bet aiškiai matyti, kur žemėlapį braižęs žmogus pažymėjo tyržmogių kaimus. O štai kita knyga… kurgi ji? Ką tik ją skaičiau.
Stumtelėjęs į šalį kelis ritinius, jis ištraukė storą dulkių nusėstą tomą, įrištą jau gerokai sudūlėjusia oda.
— Čia aprašyta kelionė, — pagarbiai tarė jis, — iš Šešėlių bokšto iki pat Apleistojo kyšulio Šaltajame krante. Visa tai raštu išdėstė žvalgas, vardu Redvainas. Jis nenurodė dienos ir metų, tačiau mini Doreną Starką kaip Šiaurės karalių, vadinasi, parašyta dar iki Užkariavimo. Jonai, jie kovėsi su milžinais! Redvainas net prekiavo su miškavaikiais, čia viskas aprašyta. — Semas kaip įmanydamas švelniau vertė pirštu lapus. — Žiūrėk, jis ir žemėlapių nupiešė…
— Galbūt tu, Semai, parašysi ir apie mūsų žygį.
Jonas norėjo Semą padrąsinti, tačiau poveikis buvo priešingas. Semas nenorėjo net pagalvoti apie tai, kas jų laukia kitą dieną. Jis be tikslo dėliojo ritinius.
— Yra ir daugiau žemėlapių. Jei tik turėčiau laiko paieškoti… čia viskas sumaišyta. Bet aš galėčiau įvesti tvarką; tikrai sutvarkyčiau, bet tam reikėtų laiko… na, tiesą sakant, ne vienerių metų.
— Mormontui tų žemėlapių reikia šiek tiek greičiau. — Jonas ištraukė iš dėžės vieną ritinį, nupūtė storą dulkių sluoksnį. Išvyniojant vienas kamputis sutrupėjo jam tarp pirštų. — Žiūrėk, šitas tuoj subyrės, — tarė jis suraukęs kaktą ir žiūrėdamas į išblukusius rašmenis.
— Pasistenk atsargiau. — Semas apėjo aplink stalą ir paėmė ritinį Jonui iš rankų taip, tarsi tai būtų koks sužeistas gyvas padaras. — Svarbias knygas prireikus perrašinėdavo. Seniausios tikriausiai perrašytos bent po pusšimtį kartų.
— Na, dėl šito neverta vargti. Dvidešimt trys statinės sūdytų menkių, aštuoniolika ąsočių žuvų taukų, druskos dėžė…
— Atsargų aprašas, — tarė Semas, — o gal pardavėjo sąskaita.
— Kam dabar įdomu, kiek sūdytų menkių jie suvalgė prieš šešis šimtus metų? — nusistebėjo Jonas.
— Man, — Semas rūpestingai įdėjo ritinį atgal į tą dėžę, iš kurios Jonas jį ištraukė. — Iš tokių kaip ši sąskaitų galima tiek daug sužinoti. Be galo daug. Toks popierius gali atskleisti, kiek žmonių tuo metu tarnavo Nakties sargyboje, kaip jie gyveno, kuo maitinosi…
— Maitinosi, — įsiterpė Jonas, — ir gyveno taip, kaip mes.
— Na, galbūt sužinotum netikėtų dalykų. Jonai, šitas rūsys — tikras lobis.
— Gal tu ir teisus, — Jono balse skambėjo abejonė. Lobis reiškė auksą, sidabrą ir brangakmenius, o ne dulkes, voratinklius ir trūnijančią odą.
— Žinoma, teisus, — išpyškino storulis. Už Joną buvo vyrėlesnis, pagal amžių jau suaugęs vyras, bet žiūrint į jį visada atrodydavo dar berniukas. — Radau piešinių, vaizduojančių veidus ant medžių kamienų, pasitaikė knyga apie miškavaikių kalbą… tokių neturi net Citadelė, senosios Valyrijos ritiniai, metų laikų apskaičiavimai, atlikti prieš tūkstantį metų mirusių meisterių…
— Kai grįšime, šitos knygos vis dar bus čia.
— Jeigu grįšime…
— Senasis Lokys ima du šimtus užsigrūdinusių vyrų, iš jų trys ketvirtadaliai žvalgų. Korinas Pusrankis iš Šešėlių bokšto atsives dar šimtą brolių. Tau bus taip saugu, tarsi būtum sugrįžęs pas savo lordą tėvą į jo pilį Rago Kalvoje.
Semvelis Tarlis vargais negalais išspaudė liūdną šypsnį.
— Ir tėvo pilyje niekada nesijaučiau labai saugus.
Dievai kartais krečia žiaurius pokštus, mąstė Jonas. Pipas ir Rupūžius nėrėsi iš kailio kaip įmanydami, kad tik galėtų dalyvauti didžiame žygyje, bet jiems buvo skirta likti Juodojoje pilyje. O štai drovaus storulio Semvelio Tarlio, kuris atvirai prisipažįsta esąs bailys ir žirgą valdo beveik taip pat prastai kaip kalaviją, lauks kerų kupina giria. Senasis Lokys ketino imti su savimi du narvus su varnais, kad keliaudamas galėtų pasiųsti apie save žinią. Meisteris Eimonas beveik nebematė ir buvo per daug silpnas keliauti, tad jo vietą turėjo užimti padėjėjas.
— Semai, mums reikia tavęs, kad prižiūrėtum varnus. Be to, kas nors turi padėti suvaldyti Greną, kad per daug neriestų nosies.
Semo pagurkliai suvirpėjo.
— Varnus gali prižiūrėti ir tu, ir Grenas. Bet kas, — atsakė jis su vos girdima neviltimi. — Parodyčiau, ką reikia daryti. Juk pažįsti raides, galėtum užrašyti lordo Mormonto pranešimus ne blogiau už mane.
— Aš — Senojo Lokio padėjėjas. Privalau tvarkyti jo ginklus, rūpintis jo žirgu, statyti palapinę. Paukščiams neturėsiu laiko. Semai, jau esi davęs priesaiką. Dabar tu — Nakties sargybos brolis.
— Nakties sargybos brolis neturėtų taip bijoti.
— Visi mes bijome. Jei nebijotume, būtume kvailiai.
Per pastaruosius porą metų pražuvo per daug žvalgų, net ir Bendžinas Starkas, Jono dėdė. Du dėdės vyrus jie rado girioje nužudytus, bet gilią naktį lavonai prisikėlė. Tai prisiminus, apdegę Jono pirštai ėmė trūkčioti. Sapnuose jis vis dar regėdavo tą padarą — negyvą Otorą liepsnojančiomis mėlynomis akimis ir šaltomis juodomis rankomis, tačiau Semui apie tai priminti jokiu būdu nereikėjo.
— Baimės nedera gėdytis, sakydavo man tėvas, svarbu, kaip ją pasitinkame. Eime, padėsiu tau surinkti žemėlapius.