Apsigręžęs Hodoras įsirėmė į duris nugara ir vėl pastūmė. Dar kartą. Ir dar kartą.
— Hodoras!
Vieną pėdą užkėlė ant aukštesnio laiptelio, tad po įžambiomis durimis dabar stovėjo susirietęs ir mėgino stotis. Šį kartą medis sudejavo ir girgžtelėjo.
— Hodoras!
Ir kita koja atsistojęs aukščiau, Hodoras plačiai išskėtė kojas, įsirėmė ir pradėjo tiestis. Jo veidas įraudo, Branas matė ant kaklo iššokusias gyslas, Hodorui įsiręžus po durų svoriu.
— Hodoras, Hodoras, Hodoras, HODORAS!
Viršuje kažkas dusliai subildėjo. Paskui durys staiga pasidavė virsteldamos aukštyn, ir Branui tiesiai į veidą tvykstelėjo, akimirką apakindamas, dienos šviesos pluoštas. Dar šiek tiek pastangų, čiūžtelėjo į šoną slenkantys akmenys, ir kelias liko laisvas. Oša pirma iškišo ietį, tada išsiropštė pati, jai iš paskos Mirai pro kojas prasispraudė Rikonas. Hodoras plačiai atlapojo duris ir išlipo laukan. Ridams teko užnešti Braną per kelis paskutinius laiptelius.
Dangus buvo blausiai pilkas, visur aplinkui sūkuriavo dūmai. Jie stovėjo Pirmosios tvirtovės arba, tiksliau tariant, to, kas iš jos liko, šešėlyje. Viena pastato pusė nuo viršaus iki apačios atplyšo ir nugriuvo. Visą kiemą užvertė akmenys ir sudužusių pabaisų liekanos. Jos virto kaip tik ten, kur kritau aš, išvydęs jas pagalvojo Branas. Kai kurios pabaisos subyrėjo į tokius smulkius trupinius, kad jis nusistebėjo apskritai likęs gyvas. Netoliese kelios varnos lesė kūną, kurį sutraiškė nuvirtęs akmuo, bet lavonas gulėjo veidu žemyn, ir Branas negalėjo atpažinti, kas ten toks.
Pirmoji tvirtovė jau daug šimtmečių stovėjo nenaudojama, tačiau dabar iš tiesų virto niekam nebetinkamais griuvėsiais. Viduje išdegė grindys ir sijos. Ten, kur nuvirto siena, galėjai pažvelgti tiesiai į kambarius, net ir į išvietę. Tačiau bokštas už jos vis dar laikėsi tvirtai, apdegęs ne daugiau negu anksčiau. Džodženas Ridas nuo dūmų užsikosėjo.
— Einam namo! — pareikalavo Rikonas. — Noriu namo!
Hodoras sukosi ratu trypdamas kojomis.
— Hodoras, — gailiu balsu inkštė jis.
Jie stovėjo susiglaudę mažu būreliu, iš visų pusių supami mirties ir griuvėsių.
— Sukėlėme tiek triukšmo, kad būtų nubudęs net ir drakonas, — tarė Oša, — bet niekas nepasirodė. Pilis sudeginta ir nebegyva, kaip Branas ir sapnavo, bet mums verčiau… — Staiga ji nutilo, išgirdusi už nugaros triukšmą, ir žaibiškai atsisuko su parengta smūgiui ietimi.
Du tamsūs, grakštūs šešėliai išnėrė pro apgriuvusį bokštą ir lėtai tapeno per nuolaužas artyn.
— Gaurius! — džiaugsmingai suklykė Rikonas, ir juodas didvilkis pasileido šuoliais. Vasara priėjo lėčiau, pasitrynė galva Branui į ranką ir lyžtelėjo veidą.
— Verčiau eitume, — tarė Džodženas. — Aplinkui tiek daug mirties, ji netrukus atvilios ir kitus vilkus, ne tik Vasarą ir Gauruočių, ir ne visi jie bus keturkojai.
— Tai jau taip, ilgai netruks, — pritarė Oša, — tačiau mums reikia maisto, tikriausiai jo kažkiek dar liko. Laikykitės visi kartu. Mira, nenuleisk skydo ir saugok užnugarį.
Praslinko vos ne pusdienis, kol jie lėtai apėjo pilį. Didžiulės granito sienos tebestovėjo tai vienur, tai kitur aprūkusios nuo ugnies, bet smarkiau nenukentėjusios. Didžiosios menės durys buvo apanglėjusios ir dar smilko, viduje įgriuvo gegnės ir visas stogas nuvirto žemyn ant grindų. Geltoni ir žali stiklo sodų langeliai virto šukėmis, medžiai, gėlės, vaisiai buvo išlaužyti ir pasmerkti nudžiūti. Iš medinių, šiaudais dengtų arklidžių liko vien pelenai, žarijos ir negyvi arkliai. Branas prisiminė Šokėją ir vos nepravirko. Bibliotekos bokšto papėdėje telkšojo negilus garuojantis ežerėlis, pro plyšį sienoje lauk plūdo karštas vanduo. Tiltas tarp Varpo bokšto ir varnų pastogės gulėjo nuvirtęs į kiemą apačioje, meisterio Luvino bokštelio nebebuvo. Siauruose Didžiosios pilies rūsio languose tebešvytėjo blausiai raudona pašvaistė, ugnis vis dar liepsnojo ir viename iš sandėlių.
Oša vaikščiodama vis negarsiai šūkteldavo pro kamuoliais virstančius dūmus, bet niekas neatsiliepė. Vienas šuo draskė lavoną, tačiau užuodęs didvilkius spruko šalin, kiti gulėjo nugalabyti šunidėje. Meisterio varnai oriai domėjosi kai kuriais negyvėliais, kitus dorojo varnos iš apgriuvusio bokšto. Branas atpažino Spuoguotąjį Timą, nors jis buvo gavęs kirviu tiesiai į veidą. Šalia pelenais virtusių Motinos septos griaučių sėdėjo vienas apanglėjęs lavonas, pritraukęs sulenktas rankas, plaštakas sugniaužęs į kietus juodus kumščius, lyg pasirengęs trenkti kiekvienam, kuris drįstų prisiartinti.
— Jeigu dievai bus maloningi, — dusliai ir piktai pratarė Oša, — tuos, kurie visa tai padarė, nusineš Kiti.
— Tai Teono darbas, — niūriai pasakė Branas.
— Ne. Žiūrėk, — ji ietimi mostelėjo kiton kiemo pusėn. — Ten vienas jo geležies žmonių. Ir ten. O čia Greidžojaus žirgas, matai? Tas juodas, prismaigstytas strėlių. — Ji susiraukusi vaikštinėjo tarp numirėlių. — Štai Juodasis Lorenas.
Jis buvo taip smarkiai sukapotas, kad barzda atrodė rudai raudona.
— Ne vieną pasiėmė su savimi, ko gero. — Oša koja apvertė vieną iš greta gulinčių lavonų. Štai ženklas. Mažas žmogelis, visas raudonas.
— Dredforto nuluptas žmogus, — tarė Branas.
Vasara sustaugė ir kažkur nulėkė.
— Į dievų giraitę! — Mira Rid nubėgo vilkui įkandin nepaleisdama iš rankų skydo ir varlinės ieties. Kiti atsekė iš paskos, braudamiesi pro dūmus ir sukritusius akmenis. Po medžiais oras buvo gaivesnis. Giraitės pakraštyje kelios pušys apsvilo, bet gilumoje drėgna žemė ir žalia lapija liepsnai nepasidavė.
— Gyvas miškas turi galios, — tarė Džodženas Ridas, tarsi skaitydamas Brano mintis, — jo galia ne menkesnė negu ugnies.
Juodo tvenkinio pakrantėje, širdmedžio paunksmėje, parkritęs veidu į dumblą gulėjo meisteris Luvinas. Vingiuota kraujo šliūžė ant šlapių lapų rodė, kur jo šliaužta. Prie jo stovėjo Vasara, ir Branas iš pradžių pamanė, kad meisteris negyvas, tačiau Mirai palietus jo gerklę, jis sudejavo.
— Hodoras? — liūdnai tarė Hodoras. — Hodoras?
Jie atsargiai paguldė Luviną ant nugaros. Jis buvo pilkų akių, pilkų plaukų ir vilkėjo pilkus drabužius, bet šie dabar atrodė gerokai tamsesni ten, kur sumirko krauju.
— Branas, — tarė tyliai, pamatęs jį sėdint aukštai ant Hodoro pečių. — Ir Rikonas, — jis nusišypsojo. — Dievai tikrai maloningi. Taip ir žinojau…
— Žinojote? — netvirtai atsiliepė Branas.
— Tai dėl kojų, aš pastebėjau… drabužiai tiko, bet jo kojų raumenys… vargšas berniukas… — Jis užsikosėjo, iš burnos pasirodė kraujas. — Dingote… miške… tačiau vis dėlto, kaip jums pavyko?
— Mes nėjome į mišką, — tarė Branas. — Na, tik iki pamiškės, paskui savo pėdsakais grįžome atgal. Pasiunčiau vilkus tolyn, kad atrodytų kaip mūsų eitas kelias, o patys pasislėpėme tėvo kape.
— Kriptose, — Luvinas tyliai nusijuokė, ant lūpų atsirado kruvina puta. Pamėginęs krustelėti, meisteris šaižiai aiktelėjo iš skausmo.
Branui akis užliejo ašaros. Jeigu žmogus sužeistas, jį veda pas meisterį. Tačiau ką daryti, jeigu sužeistas tavo meisteris?
— Turime padaryti jam neštuvus, — tarė Oša.
— Nereikia, — supeikė ją Luvinas. — Moterie, aš mirštu.
— Tu negali, — piktai išrėžė Rikonas. — Ne, jokiu būdu negali.
Gauruočius šalia jo iššiepė nasrus ir suurzgė.
Meisteris nusišypsojo.
— Neprieštarauk, vaikeli, aš už tave gerokai vyresnis. Galiu… mirti kaip noriu.