— Hodorai, nuleisk mane, — liepė Branas. Hodoras atsiklaupė greta meisterio.
— Klausyk, — tarė Luvinas Ošai, — abu princai… Robo įpėdiniai. Ne… ne kartu… ar girdi?
Tyržmogių moteris stovėjo pasirėmusi ant ieties.
— Taip. Atskirai saugiau. Tačiau kur juos vesti? Galvojau, gal pas tuos Servinus…
Meisteris Luvinas papurtė galvą, nors buvo matyti, kokių pastangų tai jam kainuoja.
— Servinų berniukas žuvęs. Seras Rodrikas, Leobaldas Tolhartas, ledi Hornvud… visi nužudyti. Gūdmiškis krito, ir Keilino Griova, netrukus Toreno Kertainis. Akmenuotajame krante — geležiniai žmonės. O rytuose Boltono Mergvaikis.
— Tai kur tada? — paklausė Oša.
— Į Baltąjį Uostą… pas Amberius… nežinau… visur karas… kaimynas prieš kaimyną, o žiema artėja… kokia beprotybė, juodžiausia beprotybė… — meisteris Luvinas ištiesė ranką ir sugriebė Braną už dilbio. Suspaudė tarsi iš paskutiniųjų jėgų. — Dabar turi būti tvirtas. Labai tvirtas.
— Aš būsiu tvirtas, — pažadėjo Branas, nors pats vos laikėsi. Nužudytas ir seras Rodrikas, ir meisteris Luvinas, visi, visi…
— Labai gerai, — tarė meisteris. — Geras berniukas. Savo… savo tėvo sūnus, Branai. Dabar eikite.
Oša pakėlė akis į burtmedį, į blyškiame kamiene išraižytą raudoną veidą.
— Ir palikti tave dievams?
— Maldauju… — meisteris sunkiai nurijo seiles, — … gerti… vandens ir… dar vienos malonės. Jei tik galėtumėt…
— Taip, — ji atsigręžė į Mirą. — Vesk berniukus su savimi.
Džodženas su Mira paėmę už rankų ir nusivedė Rikoną. Hodoras nusekė iš paskos. Jiems braunantis tarp medžių, žemai palinkusios šakos čaižė Branui veidą, o lapai šluostė ašaras. Oša po kelių akimirkų pasivijo juos jau kieme. Apie meisterį Luviną nepratarė nė žodžio.
— Hodoras privalo likti su Branu, jis bus jo kojos, — dalykiškai paaiškino ji. — Rikonas keliaus su manimi.
— Mes eisime su Branu, — nusprendė Džodženas Ridas.
— Na, taip ir galvojau, — sutiko Oša. — Manau, trauksiu pro Rytinius vartus ir toliau po truputį Karališkuoju keliu.
— Mums labiau tiks Medžiotojų vartai, — atsiliepė Mira.
— Hodoras, — pritarė Hodoras.
Tačiau iš pradžių jie užsuko į virtuvę. Oša rado kelis kepalus apdegusios, bet dar tinkamos valgyti duonos ir net šaltą keptą vištą, ją perplėšė pusiau. Mira ištraukė medaus puodynę ir didelį maišą obuolių. Išėję laukan, jie atsisveikino. Rikonas raudojo ir laikėsi įsikibęs Hodorui į koją, kol Oša jam bakstelėjo ieties kotu. Rikonas tuoj aprimo ir nužingsniavo su ja. Gauruočius tykino jiems iš paskos. Branas žiūrėjo jiems pavymui, kol abu dingo už sugriuvusio bokšto, o paskutinė šmėstelėjo didvilkio uodega.
Geležinės Medžiotojų vartų grotos nuo karščio taip išsiklaipė, kad nekilo daugiau kaip per pėdą. Teko po jų smaigais spraustis po vieną.
— Keliausime pas jūsų lordą tėvą? — einant per pakeliamąjį tiltą tarp sienų, pasiteiravo Branas. — Į Pilkųjų Vandenų sargybą?
Mira atsakymo žvilgtelėjo į brolį.
— Mūsų kelias veda į šiaurę, — paskelbė Džodženas.
Priėjus Vilkų girios pakraštį, Branas sėdėdamas krepšyje atsigręžė, norėdamas paskutinį kartą pažvelgti į pilį, kuri buvo visas jo gyvenimas. Į pilką dangų vis dar kilo dūmų garbanos, tačiau ne daugiau, negu rūktų iš Vinterfelo kaminų šaltą rudens popietę. Ties kai kuriomis šaudymo angomis juodavo suodžių dėmės, išorinė siena tai vienur, tai kitur buvo įtrūkusi ar likusi be kokio danties viršuje, bet iš tolo tai atrodė menkniekiai. Už jos, kaip ir per daugelį šimtmečių, tebekyšojo pastatai ir bokštai, ir niekaip nebūtum pagalvojęs, kad pilis nusiaubta ir sudeginta. Akmuo tvirtas, tarė sau Branas, medžių šaknys siekia giliai, o požemiuose Žiemos karaliai tebesėdi savo sostuose. Kol jie lieka ten, lieka ir Vinterfelas. Jis nemiręs, tik sužalotas. Kaip aš, pagalvojo jis. Juk ir aš nemiręs.
Priedas
Karaliai ir jų dvarai
Geležinio sosto karalius
DŽOFRIS BARATEONAS, Pirmasis šiuo vardu, trylikametis berniukas, karaliaus Roberto I Barateono ir karalienės Sersėjos iš Lanisterių giminės vyriausias sūnus,
— jo motina, karalienė SERSĖJA, karalienė regentė ir krašto globėja,
— jo sesuo, princesė MIRSELA, devynerių metų mergaitė,
— jo brolis, princas TOMENAS, aštuonerių berniukas, Geležinio sosto įpėdinis,
jo dėdės iš tėvo pusės:
— STANIS BARATEONAS, Drakono Uolos lordas, pasivadinęs karalium Staniu Pirmuoju,
— RENLIS BARATEONAS, Vėtrų Gūžtos lordas, pasivadinęs karalium Renliu Pirmuoju,
jo dėdės iš motinos pusės:
— seras DŽEIMIS LANISTERIS, Karalžudys, karaliaus sargybos lordas vadas, Riverano belaisvis,
— TIRIONAS LANISTERIS, einantis karaliaus rankos pareigas,
— Tiriono ginklanešys PODRIKAS PEINAS,
Tiriono sargybiniai ir ištikimybę prisiekę kariai:
— BRONAS, samdinys, juodų plaukų ir širdies,
— ŠIAGA, Dolfo sūnus, iš Akmeninių Varnų,
— TIMETAS, Timeto sūnus, iš Apdegėlių,
— ČELA, Čeiko duktė, iš Juodaausių,
— KRONAS, Kaloro sūnus, iš Mėnulio Brolių,
— Tiriono sugulovė ŠAJA, iš kekšių, sekančių paskui kariuomenę, aštuoniolikos metų,
karaliaus mažoji taryba:
— didysis meisteris PAISELIS,
— lordas PETIRAS BEILIŠAS, vadinamas Mažuoju Pirštu, iždininkas,
— lordas JANAS SLINTAS, Karaliaus Uosto miesto sargybos („auksinių apsiaustų“) vadas,
— VEIRIS, eunuchas, vadinamas Voru, šnipinėtojų vadovas,
karaliaus sargyba:
— seras DŽEIMIS LANISTERIS, vadinamas Karalžudžiu, lordas vadas, Riverano belaisvis,
— SANDORAS KLIGEINAS, vadinamas Skaliku,
— seras BOROSAS BLAUNTAS,
— seras MERINAS TRENTAS,
— seras ARIS OUKHARTAS,
— seras PRESTONAS GRYNFILDAS,
— seras MENDONAS MURAS,
dvaras ir dvariškiai:
— seras ILINAS PEINAS, karaliaus budelis,
— VILARAS, Lanisterių giminės sargybos („raudonųjų apsiaustų“) Karaliaus Uoste kapitonas,
— seras LANSELIS LANISTERIS, buvęs karaliaus Roberto ginklanešys, įšventintas į riterius,
— TIREKAS LANISTERIS, buves karaliaus Roberto ginklanešys,
— seras ARONAS SANTAGARAS, vyriausiasis ginklininkas,
— seras BEILONAS SVONAS, antrasis lordo Džuliano Svono iš Stounhelmo sūnus,
— ledi ERMESANDA HEIFORD, žindomas kūdikis,
— seras DONTOSAS HOLARDAS, vadinamas Raudonuoju, girtuoklis,
— DŽALABARAS KSO, iš Vasaros salų ištremtas princas,
— MĖNULIUKAS, juokdarys ir kvailutis,
— ledi TANDA STOKVORT,
— FALISĖ, jos vyresnioji duktė,
— LOLISĖ, jos jaunesnioji duktė, trisdešimt trejų metų mergina,
— lordas DŽAILSAS ROSBIS,
— seras HORAS REDVAINAS ir jo dvynys seras HOBERIS REDVAINAS, Arboro lordo sūnūs,
Karaliaus Uosto žmonės:
— miesto sargyba („auksiniai apsiaustai“):
— JANAS SLINTAS, Harenholo lordas, lordas vadas,
— MOROSAS, jo vyriausias sūnus ir įpėdinis,