— Ir vėl laiptai, — pradėjus lipti, gailiai pratarė Semas. — Nekenčiu laiptų.
— Ką gi, girioje jų tikrai nebus.
Įžengusius į menę juos tučtuojau pastebėjo varnas.
— Snou, — klyktelėjo paukštis.
Mormontas nutraukė pokalbį.
— Ilgokai užtrukote su tais žemėlapiais. — Jis nustūmė į šalį pusryčių likučius, padarydamas ant stalo vietos. — Klokite juos čionai. Peržiūrėsiu vėliau.
Torinas Smolvudas, liesas raumeningas žvalgas smulkiu smakru ir dar smulkesne burna, besislepiančia po skysta barzdele, šaltai nužvelgė abu atėjusius. Anksčiau jis buvo vienas Aliserio Torno parankinių ir nemėgo nei Jono, nei Semo.
— Lordo vado vieta — Juodojoje pilyje, jis turi valdyti ir vadovauti, — kalbėjo jis Mormontui nekreipdamas dėmesio į jaunuosius brolius. — Taip bent atrodo man.
Varnas suplasnojo dideliais juodais sparnais.
— Man, man, man.
— Jei kada būsi lordas vadas, galėsi elgtis kaip tinkamas, — pareiškė Mormontas žvalgui, — tačiau man atrodo, kad dar nesu miręs ir broliai dar nepaskyrė tavęs į mano vietą.
— Dabar, kai Benas Starkas dingęs, o seras Džeremis žuvęs, aš esu pirmasis žvalgas, — užsispyręs tvirtino Smolvudas. — Todėl turiu vadovauti žygiui.
Mormontui tokios išvados netiko.
— Išsiunčiau į žygį Beną Starką, dar anksčiau serą Veimarą. Nesirengiu jiems iš paskos siųsti tavęs, kad turėčiau, likęs čia, sėdėti ir svarstyti, ar jau užtektinai laiko praėjo, ar jau laikyti jus dingusiais, — atšovė jis. — Be to, Starkas lieka pirmasis žvalgas, kol nebūsime tvirtai įsitikinę, kad jis nebegyvas. Jei tokia diena ateis, jo įpėdinį skirsiu aš, o ne tu. Dabar nebegaišink man laiko. Išjojame švintant, gal pamiršai?
Smolvudas atsistojo.
— Kaip milordas įsakys.
Išeidamas jis susiraukęs pažvelgė į Joną, tarsi šis būtų kažkaip dėl to kaltas.
— Pirmasis žvalgas! — Senojo Lokio akys užkliuvo už Semo. — Jau verčiau pirmuoju žvalgu paskirsiu tave. Jis turi įžūlumo sakyti man į akis, kad esu per daug senas joti į žygį. Vaikine, ar atrodau tau senas?
Plaukai, nuslinkę nuo jo dėmėto viršugalvio, susitelkė po smakru į pasišiaušusią žilą barzdą, dengiančią beveik visą krūtinę. Jis iš visų jėgų dunkstelėjo kumščiu į ją.
— Ar atrodau paliegęs?
Semas prasižiojo, bet tik negarsiai cyptelėjo. Senasis Lokys jam kėlė siaubą.
— Ne, milorde, — skubiai įsiterpė Jonas. — Atrodote stiprus kaip… na…
— Gerai, nereikia manęs apgaudinėti, Snou, juk žinai, kad šito nepakenčiu. Pažiūrėkime į tuos žemėlapius. — Mormontas atsainiai pasklaidė juos, vos mesdamas akį į kiekvieną ir suniurnėdamas. — Ar tai viskas, ką radote?
— Aš… mi-mi-milorde, — sumikčiojo Semas, — buvo… buvo jų ir daugiau, b-b-bet… netvarka…
— Šitie labai seni, — nepatenkintas tarė Mormontas, o jo varnas pritarė šaižiai klykdamas: — Seni, seni.
— Kaimai galbūt atsiranda ir išnyksta, tačiau kalnai ir upės bus ten, kur ir anksčiau, — pasakė Jonas.
— Teisybė. Tarli, ar jau išsirinkai varnus?
— M-m-meisteris Eimonas n-n-nori išrinkti juos sutemus, kai p-p-alesins.
— Man reikia pačių geriausių. Turi būti gudrūs paukščiai ir tvirti.
— Tvirti, — pritarė jo paties paukštis, kedendamas snapu sau plunksnas. — Tvirti, tvirti.
— Jei kartais mus visus tenai nugalabytų, noriu, kad mano įpėdinis žinotų, kur ir kaip mes kritome.
Kalbos apie nugalabijimą iš Semvelio Tarlio atėmė žadą. Mormontas palinko priekin.
— Tarli, vaikystėje, kai buvau perpus už tave jaunesnis, mano ledi motina sakydavo, kad jei stypsosiu išsižiojęs, žebenkštis gali mano burną supainioti su savo urvu ir įšokti man į gerklę. Jei nori ką nors sakyti — sakyk. O jei ne, tai saugokis žebenkščių, — jis šiurkščiai mostelėjo Semui eiti. — Gana čia su tavimi, neturiu kada užsiiminėti kvailystėmis. Tikriausiai meisteris turi tau kokio darbo.
Semas nurijo seiles, atsitraukė atbulas ir iškūrė taip skubėdamas, kad vos nesuklupo ant slenksčio.
— Ar tas vaikinas tikrai toks kvailas, kaip atrodo? — pasidomėjo lordas vadas jam išėjus.
— Kvailas, — pritarė varnas.
Mormontas nelaukė Jono atsakymo.
— Jo tėvas užima aukštą padėtį karaliaus Renlio taryboje, tad jau lyg ir rezgiau mintį siųsti jį… bet ne, verčiau ne. Vargu ar Renlis klausys drebančio storulio. Pasiųsiu serą Arnelį. Jis kur kas tvirtesnis, o jo motina — iš Fosovėjų, kur su žaliu obuoliu.
— Gal milordas atskleistų, ko norite prašyti iš karaliaus Renlio?
— To paties, ko ir iš visų kitų, vaikine. Vyrų, žirgų, kalavijų, šarvų, grūdų, sūrių, vyno, vilnos, vinių… Nakties sargyba neišdidi, imame visa, ką mums duoda. — Jis barbeno pirštais per grubiai tašytas stalo lentas. — Jeigu vėjai buvo palankūs, seras Aliseris, keičiantis mėnuliui, turėtų pasiekti Karaliaus Uostą, bet nežinau, ar tas vaikelis Džofris jo nors kiek paklausys. Lanisterių giminė niekada nepasižymėjo draugiškumu Sargybai.
— Tornas gabena jiems parodyti atgijusio lavono ranką.
Tai buvo atgrasiai balsva plaštaka su juodais pirštais, tame ąsotyje ji krutėjo ir vartėsi lyg vis dar būtų gyva.
— Neblogai būtų turėti dar vieną ranką, pasiųstume ją Renliui.
— Daivenas sako, kad už Sienos galima rasti ko tik nori.
— Kurgi ne, Daivenas sako. Kai paskutinį kartą buvo tenai išėjęs, pasakojo matęs penkiolikos pėdų ūgio lokį, — Mormontas prunkštelėjo. — Sako, mano sesuo turi meilužį lokį. Jau greičiau tuo patikėsiu negu penkiolikos pėdų ūgio meška. Nors pasaulyje, kur negyvėliai keliasi ir eina… et, net ir tada reikia tikėti tuo, ką mato akys. Negyvėlius vaikštant aš tikrai mačiau. O lokių milžinų nepasitaikė. — Jis ilgai ir įdėmiai žvelgė į Joną. — Tiesa, kalbėjome apie rankas. Kaip tavoji?
— Geriau. — Jonas nutraukė kurmio odos pirštinę ir parodė ranką. Ją beveik per pusę dilbio dengė randai, margai rausvi audiniai vis dar buvo kieti ir jautrūs, bet jau gijo. — Aišku, dar niežti. Meisteris Eimonas sako, kad tai gerai. Davė man gydomojo tepalo, kad turėčiau žygyje.
— Galėsi valdyti Ilganagį, nepaisydamas skausmo?
— Manau, galėsiu. — Jonas palankstė pirštus, ištiesdamas ir sugniauždamas į kumštį, kaip jį mokė meisteris. — Meisteris Eimonas liepė kasdien mankštinti pirštus, kad būtų mitrūs.
— Gal Eimonas ir aklas, bet savo darbą išmano. Meldžiu dievų, kad leistų mums jį turėti dar dvidešimt metų. Ar žinai, kad jis galėjo būti karalium?
Jonas nustebo:
— Jis man pasakojo, kad jo tėvas buvo karalius, bet ne… Maniau, kad jis tikriausiai vienas jaunesniųjų sūnų.
— Tikra tiesa. Jo tėvo tėvas buvo Deironas Targarienas, antrasis giminėje, prie karalystės prijungęs Dorną. Pagal susitarimą jis turėjo vesti princesę iš Dorno. Ji pagimdė jam keturis sūnus. Eimono tėvas Meikaras iš jų buvo jauniausias, o Eimonas — jo trečiasis sūnus. Na, aišku, visa tai nutiko labai seniai iki man gimstant, juk Smolvudas laiko mane nukaršusiu senoliu.
— Meisteriui Eimonui vardą davė pagerbdami Drakono riterį.
— Tikra tiesa. Kalbama, kad tikrasis karaliaus Deirono tėvas buvo ne Eigonas Nevertasis, o princas Eimonas. Kad ir kaip ten būtų, mūsiškis Eimonas nepasižymėjo karžygiška Drakono riterio prigimtimi. Jis mėgsta sakyti, kad jo kalavijas buvo lėtas, užtat protas greitas. Nenuostabu, kad senelis nieko nelaukdamas išsiuntė jį į Citadelę. Man regis, jam buvo devyneri ar dešimt metų… na ir paveldėtojų eilėje jis stovėjo devintas ar dešimtas.