Tikrąjį pavojų, Ketlinos nuomone, kėlė Taivinas Lanisteris — Kasterlių Uolos lordas, Vakarų sergėtojas, karalienės Sersėjos, Džeimio Lanisterio ir Tiriono Kipšo tėvas, naujojo berniuko karaliaus Džofrio Barateono senelis.
— Tai tiesa, — pripažino seras Brindenas. — O Taivinas Lanisteris tikrai nekvailas. Sėdi saugiai už Harenholo sienų, maitina kariuomenę mūsų derliumi, o ko nepaima — sudegina. Gregoris — ne vienintelis jo nuo grandinės paleistas žvėris. Krašte siaučia ir seras Eimoris Lorčas, ir kiti samdiniai iš Kohoro, kurie stengiasi ne nužudyti priešą, bet jį suluošinti. Mačiau, ką jie palieka praeidami. Ištisi kaimai nuniokoti ugnies, moterys išprievartautos ir išniekintos, sukapoti vaikai palikti gulėti, kad priviliotų vilkus ir sulaukėjusius šunis… Tokio vaizdo neištvertų net mirusieji.
— Šitai išgirdęs Edmuras įtūš.
— O lordas Taivinas kaip tik šito ir trokšta. Net bauginimas turi tam tikrą tikslą, Kete. Lanisteris nori, kad stotume į kovą.
— Robas ketina tokį jo norą įvykdyti, — tarė Ketlina virpėdama. — Sėdėdamas čia, jis vis labiau nerimsta, tad ir Edmuras, ir Didysis Džonas ragins jį eiti pirmyn.
Jos sūnus laimėjo dvi didžias pergales — sutriuškino Džeimį Lanisterį Kuždesių girioje ir privertė bėgti jo be vado likusią kariuomenę Stovyklų mūšyje prie Riverano sienų, bet, pasiklausius kai kurių jo vasalų kalbų, jį jau derėjo garbinti kaip naująjį Eigoną Užkariautoją.
Tankūs žili Brindeno Juodosios Žuvies antakiai išsirietė puslankiu.
— Na ir ką, tikri kvailiai. Kete, pirmoji mano taisyklė kare — jokiu būdu nepasiduok priešo norui. Lordas Taivinas norėtų kautis ten, kur jam patogiau. Jis nori, kad pultume Harenholą.
— Harenholą?
Bet kuris vaikas Trišakyje girdėjo pasakojimų apie tą didžiulę tvirtovę, karaliaus Hareno Juodojo pastatytą prie Dievo Akies vandenų prieš tris šimtus metų, kai Septyniose Karalystėse iš tiesų buvo septynios karalystės, o upių žemes valdė geležies žmonės iš salų. Apimtas didybės Harenas užsimanė, kad jo pilis ir bokštai būtų aukščiausi visame Vesterose. Prireikė keturiasdešimties metų, kol ta pilis tarsi milžiniškas šešėlis iškilo ant ežero kranto, ir visą tą laiką Hareno pulkai siaubė kaimynus, gabendami iš jų akmenis, medieną, auksą ir darbininkus. Tūkstančiai belaisvių mirė jo akmens skaldyklose grandinėmis prikaustyti prie vilktuvų ar kamuodamiesi tų penkių bokštų statyboje. Žiemą juos svilino speigas, vasarą — kaitra. Tris tūkstančius metų augusius burtmedžius kirto sijoms ir gegnėms. Dėl savo nuostabios svajonės Harenas nuskurdino ir upių žemes, ir Geležies salas. Bet tą pačią dieną, kai pagaliau Harenholas buvo baigtas ir karalius Harenas atvyko jame apsigyventi, Karaliaus Uoste išsilaipino Eigonas Užkariautojas.
Ketlina dar atminė, kaip senoji auklė Vinterfele pasakodavo tą istoriją jos vaikams. „Ir karalius Harenas įsitikino, kad storos sienos ir aukšti bokštai prieš drakonus nieko nereiškia, — taip visada baigdavosi jos pasakojimas, — nes drakonai skraido.“ Harenas ir visi jo palikuonys žuvo liepsnose, kurios prarijo visą milžinišką tvirtovę, nuo tų laikų blogai baigė ir visos Harenholą valdžiusios giminės. Gal ta pilis ir buvo galinga, bet tai — tamsi vieta. Ir prakeikta.
— Nenorėčiau, kad Robas stotų į mūšį tų sienų šešėlyje, — sutiko Ketlina. — Dėde, turime kažko imtis.
— Ir kuo skubiau, — pritarė seras Brindenas. — Vaikeli, dar nepasakiau to, kas blogiausia. Į vakarus mano pasiųsti žmonės grįžo su žinia, kad Kasterlių Uoloje renkasi nauja kariauna.
Dar viena Lanisterių kariuomenė. Nuo tos minties jai pasidarė bloga.
— Reikia tuojau pat pranešti Robui. Kas jai vadovaus?
— Sako, kad seras Stafordas Lanisteris. — Jis pažvelgė tolyn, į upes; vėjas pleveno jo raudoną ir mėlyną apsiaustą.
— Dar vienas sūnėnas?
Kasterlių Uolos Lanisteriai buvo šėtoniškai didelė ir vaisinga giminė.
— Pusbrolis, — pataisė seras Brindenas. — Lordo Taivino velionės žmonos brolis, tad giminystė dviguba. Jau senas ir ne itin protingas, bet turi sūnų. Serą Deiveną, šis pavojingesnis.
— Tada tikėkimės, kad kariuomenę į mūšį ves tėvas, o ne sūnus.
— Dar turime šiek tiek laiko, kol reikės su jais kautis. Jų žmonės — tai samdiniai, laisvieji raiteliai ir žali berneliai iš Lanisporto landynių. Serui Stafordui reikės pasirūpinti, kad jie gautų ginklų ir būtų apmokyti, tik tada jis galės galvoti apie kovą… ir nepainiokime, lordas Taivinas — tai ne Karalžudys. Jis veiks apgalvotai ir neskubės. Kantriai lauks, kol išžygiuos seras Stafordas, ir tik tada pajudės iš už Harenholo sienų.
— Nebent… — tarstelėjo Ketlina.
— Nagi, nagi, — paragino seras Brindenas.
— Nebent būtų priverstas palikti Harenholą, — pasakė ji, — dėl kokios kitos grėsmės.
Dėdė žvelgė į ją susimąstęs.
— Lordas Renlis.
— Karalius Renlis.
Jeigu ji ketina prašyti to žmogaus pagalbos, privalo pripažinti tą titulą, kurį jis sau priskyrė.
— Gal ir taip, — Juodoji Žuvis grėsmingai šyptelėjo. — Tačiau jis už tai pageidaus ką nors gauti.
— Pageidaus to, ko nori visi karaliai, — tarė Ketlina. — Priesaikos.
Tirionas
Janas Slintas buvo mėsininko sūnus ir juokdavosi taip, tarsi kapotų mėsą.
— Dar vyno? — pasiteiravo Tirionas.
— Neturėčiau prieštarauti, — atsiliepė lordas Janas tiesdamas taurę. Sudėjimu jis priminė statinę, gal todėl jam daug tilpdavo. — Tikrai neturėčiau prieštarauti. Puikus raudonasis. Matyt, iš Arboro?
— Iš Dorno. — Tirionas mostelėjo, tarnas prišoko su ąsočiu. Mažojoje menėje jiedu su lordu Janu buvo vieni, neskaitant tarnų, prie nedidelio stalo, kurį apšvietė žvakės, o viską aplinkui gaubė tamsa. — Labai retas. Nedažnai rasi Dorno vyno, kurio skonis būtų toks sodrus.
— Sodrus, — tarė lordas varlę primenančiu veidu, kaip reikiant gurkštelėdamas vyno. Ne, siurbčioti jis nemėgo, tas Janas Slintas. Tirionas tai pastebėjo iš karto. — Taip, sodrus, kaip tik šito žodžio ieškojau, kaip tik šito žodžio. Turite dovaną rasti žodžių, lorde Tirionai, drįsčiau sakyti. Ir nuostabiai pasakojate. Iš tiesų nuostabiai.
— Man malonu, kad taip galvojate… bet aš ne lordas, kaip jūs. Pakaks ir paprastai — Tirionas, lorde Janai.
— Kaip pageidausite. — Jis vėl atsigėrė, laistydamas vyną ant juodo atlaso liemenės. Dar vilkėjo trumpą aukso spalvos audinio apsiaustą, susegtą mažute ietimi, kurios smaigalį dengė tamsiai raudonas emalis. Lordas Slintas buvo akivaizdžiai girtutėlis.
Tirionas užsidengė burną ir mandagiai atsiraugėjo. Skirtingai nuo Slinto, vyno jis taip uoliai neskanavo, tačiau buvo labai visa ko pilnas. Vos apsigyvenęs Rankos bokšte, jis iš karto išklausinėjo, kas mieste geriausia virėja, ir tučtuojau ją pasisamdė. Šį vakarą jiems buvo patiekta jaučio uodegų sriubos, vasaros žalėsių su karijų riešutais, vynuogėmis, raudonaisiais pankoliais ir trupintu sūriu, karšto apkepo su krabais, moliūgų su prieskoniais bei aliejuje keptų putpelių. Kiekvienam patiekalui buvo skirtas vis kitoks vynas. Lordas Slintas tikino dar niekada taip puikiai nevalgęs.
— Be abejo, atsigriebsite gyvendamas Harenhole, — tarė Tirionas.
— Tai jau būtinai. Galbūt reikėtų prikalbinti tą jūsų virėją pereiti tarnauti pas mane, kaip manote?
— Karai kartais kyla ir dėl menkesnių dalykų, — pasakė Tirionas, ir abu ilgai ir skaniai juokėsi. — Esate drąsus vyras, jei ryžtatės kraustytis į Harenholą. Niūroka vieta, didžiulė… brangi išlaikyti. Dar sako, esą ji prakeikta.