— Man atrodo, puikiai žinote, kas aš esu. Kiek turite sūnų?
— Kam tau mano sūnūs, neūžauga?
— Neūžauga? — plykstelėjo pykčiu Tirionas. — Verčiau būtumėte apsiribojęs Kipšu. Aš — Tirionas iš Lanisterių giminės, ir kada nors, jei dievai davė jums proto nors tiek, kad prilygtumėte jūros kirmėlei, krisite ant kelių dėkodamas, kad teko susidurti su manimi, o ne su mano lordu tėvu. Nagi, tai kiek turite sūnų?
Tirionas pamatė, kaip Jano Slinto akyse staiga nubudo baimė.
— T-tris, milorde. Ir dukterį. Labai prašau, milorde…
— Maldauti nebūtina, — jis nusiropštė nuo kėdės. — Duodu žodį, kad jiems nenutiks nieko bloga. Jaunesnieji berniukai bus išauklėti ginklanešiais. Jeigu tarnaus uoliai ir ištikimai, gal atėjus laikui taps riteriais. Tegu niekas nesako, kad Lanisterių giminė neatsidėkoja tiems, kurie jai tarnauja. Jūsų vyriausias sūnus paveldės lordo Slinto titulą ir šitą jūsų klaikų ženklą, — jis paspyrė mažą auksinę ietį, ir ši skimbčiodama nusirito grindimis. — Gaus jis žemės, galės pasistatyti sau dvarą. Tai bus ne Harenholas, bet gyventi pakaks. Jis turės pasirūpinti ir mergaitės vedybomis.
Jano Slinto veidas iš raudono virto baltu.
— K-ką… ką jūs norite… — Jo pagurkliai tirtėjo lyg lajaus kalnai.
— Ką noriu daryti su jumis? — Tirionas leido tam mulkiui padrebėti, tada atsakė: — Karakas „Vasaros sapnas“ išplauks su rytiniu potvyniu. Jo šeimininkas man sakė stosiąs Kirų mieste, Trijose Seseryse, Skagoso saloje ir Rytų sargyboje. Kai sutiksite lordą Mormontą, perduokite mano šilčiausius linkėjimus ir pasakykite, kad nesu pamiršęs Nakties sargybos reikalų. Linkiu jums ilgai gyventi ir gerai tarnauti, milorde.
Pagaliau supratęs, kad nebus čia pat nužudytas, Janas Slintas atgavo įprastą veido spalvą. Jo apatinis žandikaulis atsikišo.
— Mes dar pažiūrėsime, Kipše. Neūžauga. Ar neteks pačiam lipti į tą laivą, kaip manote? Gal jūs pats atsidursite ant Sienos? — jis nervingai, tarsi lodamas nusikvatojo. — Kaip čia bus su jumis ir jūsų grasinimais, na, mes dar pažiūrėsime. Žinote, juk esu karaliaus draugas. Matysime, ką apie tai pasakys Džofris. Ir Mažasis Pirštas, ir karalienė, žinoma. Janas Slintas turi nemažai draugų. Dar pažiūrėsime, kas išplauks, kurgi ne. Būtinai pažiūrėsime.
Slintas apsisuko ant kulnų kaip sargybinis, kuriuo kadaise tarnavo, ir nužygiavo per visą Mažąją menę, skambiai mušdamas batais į akmenines grindis. Užkaukšėjęs laipteliais, atlapojo duris… ir kaktomuša susidūrė su aukštu, įdubusiais skruostais vyru su juodu antkrūtiniu ir aukso spalvos apsiaustu. Prie dešinio riešo strampo jis turėjo prisitaisęs geležinę plaštaką.
— Sveikas, Janai, — tarė jis, žybčiodamas akimis, tūnančiomis po atsikišusia kakta ir žilstelėjusių plaukų kupeta. Jam iš paskos į Mažąją menę tylėdami įžengė šeši auksiniai apsiaustai, o Janas Slintas atsitraukė atbulas.
— Lorde Slintai, — šūktelėjo Tirionas, — tikiuosi, pažįstate serą Džeisliną Baivoterį, mūsų naująjį miesto sargybos vadą.
— Milorde, jūsų laukia neštuvai, — pareiškė seras Džeislinas Slintui. — Prieplaukoje tamsu, iki jos eiti toli, o gatvėse naktį nėra saugu. Vyrai, pirmyn!
Auksiniai apsiaustai išsivedė savo buvusį vadą, o Tirionas pasišaukė serą Džeisliną arčiau ir padavė pergamento ritinį.
— Kelionė bus ilga, ir lordas Slintas pageidaus draugijos. Pasirūpinkite, kad šitas šešetas atsidurtų kartu su juo „Vasaros sapne“.
Baivoteris peržvelgė vardus ir šyptelėjo.
— Bus padaryta.
— Yra ten toks vienas, — pusbalsiu pridūrė Tirionas. — Dimas. Pasakykite kapitonui, kad niekam neužklius, jei kokia banga jį nuplaus į jūrą dar nepasiekus Rytų sargybos.
— Girdėjau kalbant, milorde, kad tie vandenys šiaurėje labai audringi. — Seras Džeislinas nusilenkė ir išėjo plevėsuodamas apsiaustu. Beeidamas užmynė ant auksaspalvio Slinto apdaro.
Tirionas sėdėjo vienas, siurbčiodamas puikaus saldžiojo Dorno vyno likučius. Aplinkui, tvarkydami stalą, zujo tarnai. Vyną jis liepė palikti. Jiems baigus, į menę įsmuko Veiris, apsivilkęs jo kvapą atitinkančiais levandų spalvos drabužiais.
— Ak, gerasis milorde, kaip puikiai sutvarkyta.
— Tai kodėl man taip bjauru burnoje? — Tirionas pirštais suspaudė sau smilkinius. — Liepiau jiems išmesti Alarą Dimą jūron. Man nepakenčiamai norisi tą patį padaryti ir su jumis.
— Gali būti, kad nusiviltumėte, — atsiliepė Veiris. — Audros pasiaučia ir nurimsta, virš galvos dūžta bangos, didelės žuvys ryja mažas, o aš ir toliau iriuosi. Ar nesutrukdyčiau, jei paragaučiau vyno, kurį taip smagiai skanavo lordas Slintas.
Tirionas susiraukęs mostelėjo ranka į ąsotį.
Veiris prisipylė taurę.
— Ak, saldus kaip vasara, — jis vėl gurkštelėjo. — Tiesiog girdžiu vynuogių dainą sau ant liežuvio.
— O aš vis galvojau, koks čia triukšmas. Liepkite toms vynuogėms užsičiaupti, nes man galva plyšta. Tai sesuo. Štai ko tas mūsų ištikimasis lordas Slintas nenorėjo sakyti. Į tą viešnamį auksinius apsiaustus pasiuntė Sersėja.
Veiris nervingai sukikeno. Vadinasi, viską žinojo nuo pat pradžių.
— Apie šitai neužsiminėte, — nepatenkintas tarė Tirionas.
— Jūsų paties mieloji sesutė, — patvirtino Veiris tokiu sielvarto paženklintu veidu, kad atrodė, jog tuoj pravirks. — Tokius dalykus pranešti žmogui labai sunku. Baiminausi jūsų atsako. Ar galite man atleisti?
— Ne, — tėškė Tirionas. — Būkite prakeiktas. Ir ji taip pat.
Sersėjos liesti negalima, jis puikiai tai žinojo. Bent ne dabar, net jeigu ir norėtų, nors pats dar toli gražu nebuvo tikras, kad tikrai to nori. Bet buvo šlykštu sėdėti ir lyg varganam aktoriui mugėje tik vaidinti teisingumą, baudžiant tokius vargetas kaip Janas Slintas ir Alaras Dimas, nors jo sesuo siautėjo toliau.
— Ateityje, lorde Veiri, pasakosite man tai, ką žinote. Viską!
Eunuchas nušvito sukta šypsena.
— Tai gali ilgokai užtrukti, gerasis milorde. Aš žinau nemažai.
— Bet, regis, to nepakako, kad išgelbėtumėte tą vaiką.
— Deja, ne. Buvo dar vienas mergvaikis, berniukas, šiek tiek vyresnis. Pasistengiau, kad jis atsidurtų toliau nuo bėdos… bet, prisipažįstu, nė sapnuoti nesapnavau, kad kils pavojus ir tam kūdikiui. Mergaitė iš prasčiokų, dar net metukų nesulaukusi, motina — kekšė. Kokią ji galėjo kelti grėsmę?
— Ji buvo Roberto, — su kartėliu tarė Tirionas. — Atrodo, Sersėjai to buvo gana.
— Taip. Be galo liūdna. Privalau prisiimti kaltę už tą vargšą mielą vaikelį ir jos motiną, tokią jauną ir taip mylėjusią karalių.
— Mylėjusią? — Tirionas niekada nematė mirusios merginos veido, bet jo vaizduotė piešė tarsi susiliejusias Šają ir Tišą. — Kažin, ar gali kekšė ką nors iš tikrųjų mylėti? Ne, neatsakykite. Kai kurių dalykų man verčiau nežinoti.
Šają jis apgyvendino erdviame iš mūro ir rąstų pastatytame name su savu šuliniu, arklidėmis ir sodu, skyrė tarnų, kad rūpintųsi jos poreikiais, baltą paukštį iš Vasaros salų, kad nebūtų nuobodu, šilkų, sidabro ir brangakmenių pasipuošti, sargybinių. Tačiau ji, regis, vis tiek negalėjo nurimti. Sakė norinti daugiau būti su juo; norinti tarnauti jam ir padėti. „Labiausiai man padedi čia, šitame guolyje“, — pasakė jai vieną naktį po jų meilės gulėdamas greta jos, priglaudęs galvą jai prie krūties, slėpsnose jausdamas malonų maudulį. Ji neištarė nė žodžio, atsakė tik akimis. Buvo aišku, kad ji norėtų išgirsti ką kita.
Atsidusęs Tirionas jau vėl tiesė ranką vyno, bet prisiminė lordą Slintą ir stumtelėjo ąsotį šalin.