Arija puikiai laipiojo medžiais, mikliai rinkdavo uogas, bet mėgo bastytis ir viena. Kartą jai visiškai atsitiktinai pasipainiojo triušis. Jis buvo rudas ir riebus, ilgomis ausimis ir juokingai krutančia nosimi. Triušiai laksto greičiau už kates, bet į medį įsilipti nesugeba. Arija tvojo jam savo lazda ir čiupo už ausų. Jorinas ištroškino tą triušį su kažkokiais grybais ir laukiniais svogūnais. Arijai davė visą šlaunį, nes tai buvo jos triušis. Ji pasidalijo su Gendriu. Visi kiti gavo po samtį, net ir tie trys, kur sėdėjo supančioti. Džakenas Hagaras už tokį skanumyną jai mandagiai padėkojo, Kandžius palaimos kupinu veidu laižė taukus nuo purvinų pirštų, bet Rordžas, tas benosis, tik nusijuokė ir pareiškė:
— Pamanykit, atsirado medžiotojas. Gumbaveidis Gumbagalvis Triušmušys.
Prie sodybos, kurią vadino Baltuoju Erškėčiu, kažkokie valstiečiai apsupo juos kukurūzų lauke, reikalaudami sumokėti už nuskintas burbuoles. Jorinas pasižiūrėjo į jų pjautuvus ir švystelėjo kelis variokus.
— Kadaise juodai apsivilkęs žmogus nuo Dorno iki Vinterfelo valgydavo iki soties, net aukštieji lordai laikydavo garbe jį priglausti po savo stogu, — karčiai pasakė jis, — o dabar tokie kaip jūs bailiai reikalauja pinigo net už sukirmijusį obuolį. — Ir nusispjovė.
— Tai saldieji kukurūzai, tokie seni dvokiantys varnai kaip tu jų net nenusipelno, — šiurkščiai atrėžė vienas valstiečių. — Nešdinkis iš mūsų laukų su visais šitais vagimis ir galvažudžiais, nes pamausime tave ant kuolo ir pastatysim tarp kukurūzų, kad nubaidytume kitas tokias varnas.
Tą vakarą jie kepė neaižytus kukurūzus, vartydami burbuoles ilgomis dvišakomis lazdelėmis, ir graužė dar karštus tiesiai nuo koto. Arijai toks valgis labai patiko, bet Jorinas taip širdo, kad net nevalgė. Vaikštinėjo po stovyklą piktas, murmėdamas panosėje, tarsi paniręs į debesį, tokį pat juodą ir sudriskusį kaip jo apsiaustas.
Kitą dieną Kosas parskuodė įspėti Jorino, kad priekyje rado stovyklą.
— Dvidešimt ar trisdešimt vyrų, su šarvais ir pusšalmiais, — pasakojo jis. — Kai kurie gerokai apdaužyti, vienas, sprendžiant pagal dejones, mirtimi vaduojasi. Jis kėlė daug triukšmo, todėl prislinkau visai arti. Turi iečių ir skydų, bet tik vieną arklį, o ir tas apšlubęs. Man atrodo, jie čia jau senokai, labai aplink juos dvokia.
— Vėliavą matei?
— Laukinė katė, geltonai ir juodai dėmėta, purvinai rudame lauke.
Jorinas susigrūdo į burną rūgštlapį ir ėmė kramtyti.
— Nepamenu tokio, — pagaliau tarė. — Nesupaisysi, kieno jie pusėje. Kad ir kas jie tokie, jei taip smarkiai gavę į kailį, tikriausiai atimtų mūsų arklius. Gal ir ne vien juos. Manau, reikia apeiti juos plačiu lanku.
Teko pasukti iš kelio ne vieną mylią, prapuolė mažiausiai dvi dienos, bet senis tvirtino, kad tai niekai.
— Ant Sienos laiko turėsite į valias. Ko gero, visą likusį gyvenimą. Man regis, nėra ko labai tenai skubintis.
Vėl pasukus į šiaurę, Arija vis dažniau pastebėdavo žmones, saugančius laukus. Neretai jie tylėdami stovėdavo palei kelią ir niauriai žiūrėdavo į visus keliautojus. Kitur budėdavo raiteliai — jodinėdavo palei laukų gyvatvores, prie balnų pasikabinę kirvius. Kartą ji matė išdžiūvusiame medyje tupintį vyrą su lanku rankoje, greta ant šakos kybojo strėlinė. Vos išvydęs juos, tas žmogus į lanką įsidėjo strėlę ir nenuleido nuo jų akių, kol tolumoje nepranyko paskutinis vežimas. O Jorinas nesiliovė plūdęsis:
— Tupi jis, matai, medyje, pažiūrėsim, ar labai jam ten patiks, kai jo iškelti ateis Kiti. Klyks tada šitas niekdarys, šauksis Sargybos.
Kitą dieną Doberis vakaro danguje pamatė raudoną pašvaistę.
— Arba šitas kelias bevingiuodamas atsisuko atgal, arba čia saulė leidžiasi šiaurėje.
Jorinas, norėdamas geriau įsižiūrėti, pasilipo į kalvelę.
— Gaisras, — pareiškė jis. Lyžtelėjęs nykštį, iškėlė aukštyn. — Vėjas pučia nuo mūsų. Bet žiopsoti negalima.
Jie ir nežiopsojo. Kai viskas paskendo tamsoje, ugnis, regis, švytėjo vis ryškiau, kol pagaliau ėmė atrodyti, kad liepsnoja visas šiaurės dangus. Retkarčiais atsklisdavo dūmų kvapas, nors vėjo kryptis nesikeitė ir liepsna taip ir nepriartėjo. Apyaušriu gaisras nuslopo, bet visi jie tą naktį miegojo prastai.
Kol pasiekė tą vietą, kur anksčiau buvo kaimas, atėjo vidurdienis. Per kelias mylias aplinkui plytėjo ugnies nusiaubti, pajuodę laukai, vietoj namų — tik apanglėję jų griaučiai. Visur voliojosi negyvi, apdegę, išpjauti gyvuliai, tirštai nutūpti maitėdų varnų, kurios pabaidytos kildavo įnirtingai karkdamos. Daug kur dar rūko dūmai. Kaimą juosianti statinių tvora iš tolo atrodė tvirta, bet, matyt, jos nepakako.
Jodama pirma vežimų, Arija išvydo apsvilusius lavonus, pamautus ant užaštrintų kuolų ir užkeltus ant sienų, jų rankos styrojo atkištos, tarsi mėginant gintis nuo juos laižančių liepsnų. Jorinas liepė sustoti geroku atstumu, paliko Ariją ir kitus berniukus saugoti vežimų, o pats su Murču ir Kapokliu toliau patraukė pėsčiomis. Jiems perlipus sulaužytus vartus, iš už tvoros pakilo varnų pulkas, į jų krankimą garsiais klyksmais atsiliepė narvuose tupintys varnai.
— Gal einam ir mes iš paskos? — pasiūlė Arija, kai Jorinas ir visi kiti ilgai negrįžo.
— Jorinas sakė laukti, — Gendrio balsas skambėjo dusliai. Atsigręžusi Arija išvydo, kad jis užsidėjęs savo šalmą su dviem puikiais lenktais ragais, visą tviskantį nušveistu plienu.
Jiems pagaliau grįžus, Jorinas ant rankų turėjo mažą mergytę, o Murčas ir Kapoklis, pasidarę iš senos suplyšusios antklodės neštuvus, nešė moterį. Mergaitė buvo ne daugiau kaip dvejų metų ir be paliovos verkė, gal greičiau knirkė tyliu, prislopintu balseliu, lyg jai kas nors būtų įstrigę gerklėje. Gal ji dar nemokėjo kalbėti ar jau buvo užmiršusi, kaip tarti žodžius. Moteris vietoj dešinės rankos teturėjo kruviną strampą iki alkūnės, jos akys tarsi nieko nematė, nors ir žvelgė tiesiai. Ji kalbėjo, bet kartojo tik du žodžius: „Prašau, nereikia, — raudojo ji be galo, — prašau, nereikia, prašau, nereikia.“ Rordžui tai pasirodė juokinga. Jis nusikvatojo pro skylę veide, kur anksčiau buvo nosis, prapliupo juoktis ir Kandžius, kol Murčas juos iškeikė ir liepė užsičiaupti.
Jorinas liepė įtaisyti tą moterį vieno vežimo gale.
— Ir pasiskubinkite, — pridūrė, — nes sutemus čionai sulėks vilkai, o gal ir dar kas nors.
— Man baisu, — sumurmėjo Pyragėlis, žiūrėdamas į vežime besiblaškančią vienarankę moterį.
— Ir man, — prisipažino Arija.
— Iš tikrųjų, Ari, nesu jokio berniuko mirtinai suspardęs, — jis spustelėjo jai petį. — Pardavinėjau mamos bandeles, ir tiek.
Arija jojo nuo vežimų kiek tik drįso toliau, kad nereikėtų klausytis mergaitės verksmo ar tos moters šnabždesio: „Prašau, nereikia.“ Ji prisiminė vieną senosios auklės pasaką apie žmogų, kurį piktieji milžinai įkalino pilyje. Jis buvo labai narsus ir sumanus, pergudravo tuos milžinus ir paspruko… bet vos ištrūkęs iš pilies pateko į nagus Kitiems, ir šie gėrė jo karštą raudoną kraują. Dabar ji žinojo, kaip tas žmogus turėjo jaustis.
Vakarop vienarankė moteris mirė. Gendris su Kapokliu kalvos šlaite po svyrančiu gluosniu iškasė jai kapo duobę. Arijai pasirodė, kad vėjui pučiant girdėti, kaip nulinkusios ilgos šakos šnibžda: „Prašau, nereikia.“ Ji pajuto, kaip šiurpsta plaukeliai ant sprando, ir vos ne bėgte pasitraukė toliau nuo to kapo.
— Šiąnakt laužų nekursime, — perspėjo Jorinas.
Vakarienei buvo sauja Koso rastų laukinių ridikų, puodukas sausų pupų ir vandens iš greta tekančio upelio. Jo skonis atrodė keistas, ir Lomis ėmė aiškinti, kad tai dėl kažkur aukščiau pūvančių lavonų. Pyragėlis norėjo jam trenkti, bet senasis Reisenas spėjo juos išskirti.