Arija prisigėrė per daug vandens, mat norėjo kažko pripildyti pilvą. Manė, kad iš viso nesugebės užmigti, bet vis dėlto užsnūdo. Atsibudus buvo tamsu, nors į akį durk, o jos šlapimo pūslė buvo tokia pilna, kad, atrodė, tuoj sprogs. Aplink ją susigrūdę, susisupę į antklodes ir apsiaustus, miegojo kiti. Arija susirado Adatą, atsistojo, pasiklausė. Girdėjo tylius sargybinio žingsnius, neramiai besivartančių vyrų šiugždesį, garsų Rordžo knarkimą ir keistą šnypščiantį garsą, kurį miegodamas leisdavo Kandžius. Iš kito vežimo sklido vienodas ritmingas į akmenį besitrinančio plieno grikšėjimas — tai Jorinas sėdėjo ir, kramtydamas rūgštlapį, aštrino durklo briauną.
Kartu su kitais budėjo ir Pyragėlis.
— Kur eini? — paklausė jis pamatęs Ariją traukiant į tankmę.
Ji tik mostelėjo miško pusėn.
— Niekur neisi, — tarė Pyragėlis. Turėdamas už diržo kardą, dabar jis vėl išdrąsėjo, nors tai buvo tik trumpas kalavijas, kurį jis naudojo kaip kapoklę. — Senis sakė, kad niekas iš stovyklos nesitrauktų.
— Man reikia nusičiurkšti, — paaiškino Arija.
— Na, varyk kad ir prie šito medžio, — dūrė jis pirštu. — Nežinia, kas ten miške tyko. Anksčiau girdėjau staugiant vilkus.
Jorinui nepatiks, jeigu jie vėl susipeš. Arija apsimetė išsigandusi.
— Vilkus? Iš tikrųjų?
— Savo ausimis girdėjau, — patikino jis.
— Gal tada geriau neisiu.
Ji vėl susisupo į antklodę ir apsimetė mieganti, kol Pyragėlio žingsniai nutolo. Tada vėl atsikėlė ir tyliai tarsi šešėlis išsmuko į mišką pro kitą stovyklos pusę. Ten taip pat budėjo sargybiniai, bet Arija jų nesunkiai išvengė. Dėl visa ko nuėjo dvigubai toliau negu visada. Kai jau buvo tikra, kad arti nieko nėra, pritūpė savo reikalu.
Besišlapindama su nuleistomis kelnėmis, ji staiga išgirdo kažką po medžiais šiurenant. Pyragėlis, persigando Arija, jis sekė man iš paskos. Paskui pamatė tamsoje švytinčias, mėnesieną atspindinčias akis. Jai nusmelkė visą kūną; stverdama Adatą, jau nebesirūpino, ar neapšlapins kelnių, tik skaičiavo akis — dvi, keturios, aštuonios, dvylika, visa ruja…
Vienas vilkas atitipeno arčiau. Spoksojo į ją šiepdamas dantis, o Arija tik galvojo, kokia ji kvailė ir kaip piktdžiugiškai rytoj šnekės Pyragėlis, kai jie ras jos apgraužtą kūną. Bet vilkas apsisuko ir nušuoliavo į tamsą. Iš karto dingo ir visos kitos akys. Ji drebėdama susitvarkė, užsirišo kelnes ir pasuko ten, kur tolumoje tebebuvo girdėti brūžavimas, — atgal į stovyklą, pas Joriną. Įsiropštusi į vežimą, atsisėdo greta vis dar virpanti.
— Vilkai, — kimiai sušnibždėjo. — Ten, miške.
— Taigi. Yra ten jų, — Jorinas net nepakėlė galvos.
— Jie mane išgąsdino.
— Ko gi dabar? — jis nusispjovė. — Regis, taviškiai vilkus mėgo.
— Naimirija buvo didvilkė, — Arija sėdėjo susitraukusi. — Tai visai kas kita. Bet ir šiaip jos nebėra. Mes su Džoriu svaidėme į ją akmenimis, kol ji pagaliau pabėgo, kitaip karalienė būtų ją užmušusi, — kalbėdama apie tai, Arija pajuto užplūstant liūdesį. — Lažinuosi, jeigu būtų buvusi mieste, ji nebūtų leidusi, kad jie nukirstų tėvui galvą.
— Berniukai našlaičiai tėvų neturi, — tarė Jorinas, — gal pamiršai? — Nuo rūgštlapio jo seilės buvo raudonos, atrodė, kad burna kraujuoja. — Vieninteliai vilkai, kurių reikia bijoti, — tai tie, kur su žmogaus oda. Tokie aname kaime pasidarbavo.
— Noriu namo, — gailiai pratarė Arija. Taip, žinoma, ji labai stengėsi būti drąsi ir smarki kaip ernis, bet kartais vis dėlto pasijusdavo esanti tik maža mergaitė.
Juodasis brolis iš vežime gulinčio ryšulio ištraukė šviežią rūgštlapį ir susikimšo į burną.
— Verčiau reikėjo palikti tave ten, kur radau, berniuk. Ir ne tik tave. Ko gero, mieste saugiau.
— Man nesvarbu. Noriu namo.
— Vedžioju vyrus prie Sienos jau beveik trisdešimt metų, — Jorinui ant lūpų švysčiojo putos lyg kraujo purslai. — Per visą tą laiką praradau tik tris. Vieną senį paguldė karštinė, miesto berniokui, kai atsitūpė su reikalu, įgėlė gyvatė, o vienas kvailys norėjo nudėti mane miegantį, bet už savo vargą teko jam raudonai išsišiepti. — Kad Arijai būtų aiškiau, brūkštelėjo durklu sau per gerklę. — Tris per trisdešimt metų, — jis išspjovė sukramtytą rūgštlapį. — Gal dabar laivu būtų buvę protingiau. Pakeliui daugiau vyrų nerasčiau, bet… kur gudresni, plaukia laivu, o aš… jau trisdešimt metų pėdinu Karališkuoju keliu. — Jis įsikišo durklą į makštį. — Eik miegoti, berniuk. Girdi?
Arija labai stengėsi užmigti. Bet gulėdama po savo plona antklode, girdėjo stūgaujant vilkus… ir dar kažkokį garsą, silpnesnį, tarsi vėjas šnabždėtų, o gal kur toli klyktų žmogus.
Davosas
Ryto ore tvyrojo tamsūs degančių dievų dūmai. Dabar jau liepsnojo visi — Mergelė ir Motina, Karžygys ir Kalvis, Senolė perlų akimis ir Tėvas paauksuota barzda, net ir Pašalietis, išraižytas labiau kaip žvėris, o ne žmogus. Senas perdžiūvęs medis ir nesuskaitomi dažų ir lako sluoksniai degė nuožmiai alkana ugnimi. Karštis veržėsi aukštyn, virpindamas orą; akmeniniai siaubūnai ir drakonai ant pilies sienų pro jį atrodė neryškūs, tarsi Davoso akys būtų kupinos ašarų. Arba tarsi tos baidyklės drebėtų sujudusios…
— Piktas darbas, — pareiškė Alardas, nors jam bent jau užteko nuovokos kalbėti pusbalsiu. Deilas sumurmėjo pritardamas.
— Tylėkit, — tarė Davosas, — neužmirškite, kur esat.
Jo sūnūs buvo geri vyrai, bet dar jauni, o Alardas ypač neapdairus. Jei būčiau likęs kontrabandininku, Alardas būtų neišvengiamai atsidūręs prie Sienos. Stanis pasigailėjo ir neskyrė jam tokio likimo, dar ir už tai esu jam skolingas…
Šimtai žmonių susirinko prie pilies vartų, kad savo akimis pamatytų, kaip dega Septynetas. Sklindantis dvokas gniaužė kvapą. Net ir kareiviai sunkiai tvardė nerimą, regėdami taip niekinant dievus, kuriems dauguma meldėsi visą gyvenimą.
Raudonoji moteris tris kartus apėjo aplink laužą, iš pradžių melsdamasi ašajų kalba, paskui aukštąja Valyrijos ir galų gale — bendrąja šnekta. Davosas mokėjo tik šitą trečiąją.
— Rhlorai, ateik pas mus, nes mus supa tamsa, — rypavo ji. — Šviesos Valdove, aukojame tau šituos netikrus dievus, šituos septynis, kurie yra vienas ir tau yra priešas. Priimk juos ir nušviesk mus, nes naktis tamsi ir kupina siaubo.
Jos žodžius aidu kartojo karalienė Selisa. Šalia stovėdamas Stanis žvelgė abejingai, kietai suspaudęs žandikaulius po melsvai juodu trumpai pakirptos barzdos šešėliu. Vilkėjo prabangiau negu buvo įpratęs, tarsi būtų išsiruošęs į septą.
Drakono Uolos septa anksčiau buvo ten, kur prieš išplaukdamas į karo žygį atsiklaupęs meldėsi Eigonas Užkariautojas. Nuo karalienės žmonių tai jos neišgelbėjo. Jie išvartė altorius, nugriovė statulas, kovos kūjais išdaužė spalvoto stiklo langus. Septonas Baras tik prakeikė juos, bet seras Habardas Rambtonas su trimis sūnumis puolė vidun ginti dievų. Rambtonai spėjo nudėti keturis karalienės vyrus, bet juos priveikė likusieji. Vėliau Ganseris Sanglasas, iš visų lordų švelniausias ir pamaldžiausias, pasakė Staniui daugiau nebegalįs jo remti. Dabar jis tūnojo pridvisusiame rūsyje kartu su septonu ir dviem gyvais likusiais sero Habardo sūnumis. Kiti lordai tokią pamoką suprato tinkamai ir pasistengė nedelsti.