Kontrabandininkui Davosui dievai niekada labai nerūpėjo, nors, kaip ir daugumą žmonių, jį matydavo aukojant Karžygiui prieš mūšį, Kalviui, jei ruošdavo laivą kelionėn, ar Motinai, kai jo žmonos įsčiose rasdavosi vaikas. Žiūrint, kaip jie dega, jį pykino, bet ne vien nuo dūmų.
Meisteris Kresenas būtų visa tai sustabdęs. Senis metė iššūkį Šviesos Valdovui ir už įžūlumą buvo nutrenktas — maždaug tokios sklido paskalos. Davosas žinojo tiesą. Jis matė, kaip meisteris kažką įmetė į vyno taurę. Kas kita galėjo ten būti? Jis išgėrė mirties taurę, siekdamas išvaduoti Stanį nuo Melisandros, bet jos dievas kažin kaip ją užstojo. Už tai jis būtų mielai nudėjęs tą moterį, bet argi būtų jam pavykę, jei net Citadelės meisteris pasirodė bejėgis? Juk jis — tik aukštai iškilęs kontrabandininkas, Davosas iš Blusyno, Svogūnų riteris.
Dievai degdami gražiai švytėjo apsiausti plevenančių liepsnos liežuvių — raudonų, oranžinių, geltonų. Septonas Baras kartą Davosui pasakojo, kaip juos kadaise išdrožė, panaudodami stiebus laivų, kuriais iš Valyrijos atplaukė pirmieji Targarienai. Slenkant šimtmečiams jie buvo vis perdažomi, auksuojami, sidabruojami, sagstomi brangakmeniais.
— Savo grožiu jie dar labiau pamalonins Rhlorą, — pareiškė Melisandra, liepdama Staniui juos nugriauti ir išmesti pro pilies vartus.
Mergelė gulėjo užgriuvusi ant Karžygio, išskėtusi rankas, tarsi norėtų jį apkabinti. Motina, regis, net sudrebėjo, liepsnoms ėmus laižyti jai veidą. Jos širdį buvo persmeigęs kalavijas, ant odinės jo rankenos jau šokinėjo ugnis. Tėvas, kritęs pirmas, gulėjo apačioje po visais. Davoso akyse Pašaliečio ranka išsikreipė ir susisuko, pirštai pajuodo ir vienas po kito nukrito, virsdami ryškiai tviskančiomis žarijomis. Netoliese lordas Seltigaras protarpiais kosėjo, glausdamas prie raukšlėto veido keturkampę drobinę, raudonais krabais išsiuvinėtą nosinę. Myriečiai laidė juokelius ir mėgavosi laužo šiluma, bet jaunojo lordo Bar Emono veidą išpylė pilkos dėmės, o lordas Velarionas žiūrėjo ne į siaučiančią ugnį, o į karalių.
Davosas kažin ką būtų atidavęs, kad tik sužinotų, ką jis mąsto, bet tokie kaip Velarionas su juo niekada nesileis į atviras kalbas. Potvynių lordas savo kraują kildino iš Valyrijos, jo giminė tris kartus nutekino dukteris už Targarienų princų, o nuo Davoso Jūrpelnio trenkia žuvimi ir svogūnais. Kiti lordai elgėsi taip pat. Nė vienu jis negalėjo pasikliauti, ir jie su juo niekada nesitarė. Niekino ir jo sūnus. Bet mano anūkai su jais varžysis turnyruose, ir kada nors jų palikuonys susituoks su manaisiais. Laikui bėgant, mano juodasis laivelis kils taip pat aukštai kaip Velariono jūrų arkliukas ar Seltigaro raudonieji krabai.
Žinoma, jeigu Stanis laimės savąjį sostą. Bet jei pralaimėtų…
Už viską, kas esu, turiu būti dėkingas jam. Stanis pakėlė jį į riterius. Skyrė garbingą vietą prie savo stalo, vietoj kontrabandininko geldos davė plaukioti karo galerą. Kapitonais galerose tapo ir Deilas su Alardu, Merikas — irklininkų vyresnysis „Siausme“, Matosas — su tėvu „Juodojoje Betoje“, o Devaną karalius paėmė tarnauti savo ginklanešiu. Ateis diena, kai jis taps riteriu, jo pėdomis paseks ir du mažieji vaikiai. Marija šeimininkavo nedidelėje pilyje Rūstybės kyšulyje, turėjo tarnų, kurie į ją kreipdavosi „miledi“, o pats Davosas galėjo medžioti tauriuosius elnius nuosavoje girioje. Visa tai jis gavo iš Stanio Barateono, sumokėjęs labai nedaug — vos kelių pirštų galiukus. Teisingai jis su manimi pasielgė. Visą gyvenimą pažeidinėjau karaliaus įstatymus. Jis tikrai nusipelnė mano ištikimybės. Davosas paglostė ant kaklo odine virvele parištą mažą maišelį. Jo pirštai — tai jo sėkmė, dabar jos jam ypač reikėjo. Kaip ir visiems mums. Visų labiausiai — lordui Staniui.
Blyškūs ugnies liežuviai laižė pilką dangų. Raitydamiesi ir vinguriuodami kilo tamsūs dūmai. Vėjui juos pūstelėjus į žmonių pusę, šie markstėsi ir trynė ašarojančias akis. Alaras nusigręžė kosėdamas ir keikdamasis. Štai kas mūsų laukia, pagalvojo Davosas. Kol šitas karas baigsis, nudegs dar ne vienas ir kur kas skaudžiau.
Melisandra vilkėjo vien raudonu atlasu ir kraujo spalvos aksomu, jos akys spindėjo raudoniu lyg tas didžiulis, regis, taip pat liepsnojantis rubinas po kaklu.
— Senovinėse Ašajaus knygose užrašyta, kad po ilgos vasaros ateis diena, kai žvaigždės apsipils krauju ir šaltas tamsos alsavimas prislėgs pasaulį. Tą baisią valandą karžygys iš ugnies ištrauks liepsnojantį kalaviją. Tai būsiąs Spindulingasis, Raudonasis didvyrių kalavijas, ir tas, kurio ranka jį pakels, taps naujuoju Azoru Ahajum, nuo kurio trauksis tamsa.
Staiga ji prabilo garsiau, kad žodžiai nusklistų virš susirinkusios minios:
— Azorai Ahajau, Rhloro numylėtasai! Šviesos karžygy, Ugnies sūnau! Ateik, tavo kalavijas laukia tavęs! Ateik ir pakelk jį!
Stanis Barateonas žengė pirmyn tarsi kareivis į mūšį. Jam padėti prišoko ginklanešiai. Davosas žiūrėjo, kaip jo sūnus Devanas karaliui ant dešinės rankos mauna ilgą ir storą pirštinę. Berniukas vilkėjo šviesiai rusvą liemenę su ant krūtinės išsiuvinėta liepsnojančia širdimi. Taip pat vilkintis Brajanas Faringas jo malonybei apie kaklą surišo standžios odos apsiaustą. Už nugaros Davosas išgirdo silpnai skimbčiojant varpelius.
— Jūros dugne dūmai rūksta, vai rūksta burbulais, o ugnis žalia, vai žalia ir mėlyna, ir juoda, — kažkur dainavo Margaveidis. — Žinau, žinau tikrai, ai ai.
Karalius, kietai sukandęs dantis, dengdamasis odiniu apsiaustu nuo ugnies, nėrė į laužą. Žengė tiesiai prie Motinos, pirštinėta ranka stvėrė kalaviją ir vienu smarkiu judesiu išrovė iš degančio medžio. Tada pradėjo trauktis atbulas, aukštai iškėlęs kalaviją, aplink jo tamsiai raudoną geležtę šoko žalsvos liepsnos. Sargybiniai puolė gesinti prie karaliaus drabužių prikibusių žarijų.
— Ugnies kalavijas! — suriko ledi Selisa.
Tą šūkį pasigavo seras Akselis Florentas ir kiti karalienės žmonės:
— Ugnies kalavijas! Jis dega! Dega! Ugnies kalavijas!
Melisandra aukštai iškėlė rankas.
— Žvelkite! Mums buvo pažadėtas ženklas, ir štai jį regime! Žvelkite į Spindulingąjį! Azoras Ahajus vėl su mumis! Pasveikinkime Šviesos karžygį! Pasveikinkime Ugnies sūnų!
Atsiliepė nedarnus šūksmų choras, bet kaip tik tuo metu pradėjo smilkti Stanio pirštinė. Karalius nusikeikęs įsmeigė kalaviją į drėgną žemę ir užplakė liepsną keliais smūgiais sau į šlaunį.
— Valdove, nušviesk mus! — šaukė Melisandra.
— Nes naktis tamsi ir kupina siaubo, — atsiliepė Selisa ir jos žmonės.
Ar ir man kartoti tuos žodžius? — svarstė Davosas. Negi mano skola Staniui tokia didelė? Ar tas ugninis dievas — iš tiesų jo dievas? Jo apkapoti pirštai trūkčiojo.
Stanis nusitraukė pirštinę ir sviedė žemėn. Dievų lauže jau buvo nebeįmanoma atpažinti. Kalvio galva, pūstelėjusi pelenų ir žarijų debesėlį, nusirito į šalį. Melisandra giedojo ašajų kalba, jos balsas kilo ir leidosi tarsi potvynio banga jūroje. Stanis nusirišo apsvilusį odinį apsiaustą ir klausėsi tylėdamas. Į žemę įsmeigtas Spindulingasis vis dar įkaitęs žioravo, bet geležtę apkibusios liepsnelės jau geso.
Giesmei nutilus, dievai jau buvo supleškėję iki nuodėgulių, išseko ir karaliaus kantrybė. Paėmęs karalienę už alkūnės, nusivedė ją atgal į Drakono Uolą, o Spindulingasis liko styroti žemėje. Raudonoji moteris dar valandėlę palaukė, kol Devanas su Brajanu Faringu atsiklaupę suvyniojo apdegusį ir pajuodusį kalaviją į odinį karaliaus apsiaustą. Tas Raudonasis didvyrių kalavijas dabar atrodo visai nekaip, pamanė Davosas.