Daugelis lordų pusbalsiu kalbėdamiesi dar tebestoviniavo prie laužo atokiau nuo rūkstančių dūmų. Pamatę, kad į juos žiūri Davosas, pritilo. Jei Stanis kristų, jie pribaigtų mane akimirksniu. Savu jo nelaikė ir karalienės žmonės — tas būrelis garbėtroškos kupinų riterių ir menkesnių lordų, kurie atsidavė šitam šviesos dievui ir pelnė ledi — ne, ne ledi, o karalienės, nepamiršk! — Selisos malonę bei globą.
Melisandrai ir ginklanešiams su brangiuoju kalaviju išeinant, ugnis jau slopo. Davosas su sūnumis įsimaišė į minią ir patraukė prie kranto ir ten laukiančių laivų.
— Devanas gerai pasirodė, — pratarė eidamas tėvas.
— Tikrai, paėmė pirštinę ir sugebėjo jos nepamesti, — atsiliepė Deilas.
Alardas linktelėjo.
— Koks ten ženklas Devanui ant krūtinės, ta liepsnojanti širdis? Barateonų ženklas — elnias su karūna.
— Lordas gali turėti ne vieną ženklą, — tarė Davosas.
— Ir juodą laivą, ir svogūną, taip, tėve? — nusišypsojo Deilas.
Alardas paspyrė akmenuką.
— Tegriebia mūsų svogūną Kiti… galėtų ir tą liepsnojančią širdį pasiimti. Sudeginti mūsų Septynetą — tai piktas darbas.
— Nuo kada pasidarei toks dievobaimingas? — tarė Davosas. — Ką kontrabandininko sūnus išmano apie dievų darbus?
— Tėve, aš — riterio sūnus. Jeigu tu pats neprisimeni, kodėl turėtų prisiminti kiti?
— Riterio sūnus, bet dar ne riteris, — atšovė Davosas. — Ir niekada juo netapsi, jei kiši nosį į reikalus, kurie tavęs neliečia. Stanis — mūsų teisėtas karalius, ir mums nedera abejoti jo sprendimais. Valdome jo laivus ir vykdome jo įsakymus. Ir daugiau nieko.
— Na, jeigu jau taip, tėve, — tarė Deilas, — man nepatinka tos statinės vandeniui laikyti, kurias gavo „Šmėkla“. Jų medis — visiškai žalia pušis. Vanduo jose suges vos išplaukus.
— Tokias pat gavo ir „Ledi Marija“, — pridūrė Alardas. — Visą mirkytą medį pasiglemžė karalienės žmonės.
— Pasikalbėsiu apie tai su karalium, — pažadėjo Davosas.
Verčiau karalius apie tai išgirs iš jo, o ne iš Alardo. Jo sūnūs — geri kariai ir iš tiesų puikūs jūrininkai, bet su lordais kalbėti neišmokę. Jie — žemakilmiai, kaip ir aš, bet prisiminti šito nemėgsta. Žiūrėdami į mūsų vėliavą, mato tik skriejantį juodą laivą. O svogūnas jiems lieka nuošalyje.
Tokios grūsties uoste Davosas dar niekada nebuvo matęs. Kiekvienoje prieplaukoje knibždėte knibždėjo atsargas kraunančių jūreivių, visose smuklėse grūdosi kareiviai, kurie lošė kauliukais, gėrė, dairėsi kekšių, bet veltui, nes Stanis nė vienos tokios moters į salą neleido. Palei krantinę rikiavosi laivai — karo galeros, žvejų laiveliai, tvirti karakai ir plačiadugniai kogai. Geriausias prieplaukas užėmė didžiausi laivai: pagrindinis Stanio laivas „Siausmas“ suposi greta „Lordo Stefono“ ir „Jūros elnio“, lordo Velariono sidabrašonio „Driftmarko garbės“ ir trijų jo brolių, lordo Seltigaro puošnių „Raudonųjų žnyplių“, gremėzdiškos „Kardžuvės“ su ilgu geležiniu pirmagaliu. Toliau jūroje išmetusi inkarą laukė didinga Saladoro Sano „Valyrietė“, o aplink ją būrėsi pora tuzinų mažesnių dryžuotų galerų iš Lyso.
Ties akmenine prieplauka, kurią „Juodoji Beta“, „Šmėkla“ ir „Ledi Marija“ dalijosi su pustuziniu kitų galerų, turinčių ne daugiau kaip šimtą irklų, kūpsojo vėjų nugairinta smuklė. Davosas norėjo išgerti. Palikęs sūnus, patraukė į tą smuklę. Prie jos durų tupėjo jam juosmenį siekianti akmeninė pabaisa, taip išėsta lietaus ir druskų, kad snukio beveik nebuvo matyti. Tačiau Davosą su ja siejo sena draugystė. Praeidamas jis paglostė akmenį.
— Laimės, — sumurmėjo jis.
Kitame triukšmingos menės gale sėdėjo Saladoras Sanas ir iš medinio dubens valgė vynuoges. Pastebėjęs Davosą, pamojo, kad tas prieitų arčiau.
— Sere riteri, pasėdėkite su manimi. Gal vynuogę? O gal ir porą? Jos nuostabiai saldžios.
Lysietis buvo išpuoselėtos išvaizdos, besišypsantis vyras, prašmatniu gyvenimu garsėjantis abiejose Siaurosios jūros pusėse. Šiandien jis vilkėjo tviskantį, sidabru ataustą apdarą tokiomis ilgomis ir plačiomis rankovėmis, kad jų galai gulėjo sukritę ant grindų. Sagas atstojo iš nefrito raižytos beždžionėlės, ant menkų baltų garbanėlių išdidžiai kūpsojo ryškiai žalia kepurė su povo plunksnų vėduokle.
Davosas prasispraudė tarp stalų ir, radęs kėdę, atsisėdo greta. Anksčiau, iki savo riterystės, jis dažnai pirkdavo iš Saladoro prekių. Lysietis ir pats plukdė kontrabandą, prekiavo, skolino pinigus, garsėjo piratavimu; save mėgo tituluoti Siaurosios jūros princu. Piratui praturtėjus, princu jį pripažinti visai nesunku. Ne kas kitas, o Davosas keliavo į Lysą įkalbinėti senojo sukčiaus, kad paremtų lordą Stanį.
— Nežiūrėjote, kaip dega dievai, milorde? — paklausė jis.
— Raudonieji žyniai Lyse turi didingą šventyklą. Jie ten ką nors vis degina, šaukdamiesi savo Rhloro. Nusibodo man tie jų laužai. Reikia tikėtis, netrukus jie nusibos ir lordui Staniui.
Regis, jam nėmaž nerūpėjo, kad kas nors nugirs jo žodžius, jis toliau sau čiaumojo vynuoges, išstumdamas sėklas sau ant lūpos, o paskui nubraukdamas pirštu.
— Vakar, gerasis pone, atplaukė manasis „Šimtaspalvis paukštis“. Ne, tai ne karo laivas, jis gabena tik prekes, tai užsuko į Karaliaus Uostą. Negi tikrai nenorite vynuogių? Sako, mieste vaikai badauja. — Jis šypsodamasis pasiūbavo kekę Davosui prieš akis.
— Ne, man reikia alaus. Ir naujienų.
— Vis nerimsta tie Vesteroso žmonės, — pasiguodė Saladoras Sanas. — Tai ir sakau — nieko čia gera. Skubėdamas gyventi leki tiesiai į kapą, — jis atsiraugėjo. — Kasterlių Uolos lordas savo nykštuką pasiuntė prižiūrėti Karaliaus Uosto. Et, tikriausiai viliasi, kad jo atgrasus veidas nubaidys puolančiuosius. O gal, ką gali žinoti, jis mano, kad krisime negyvi iš juoko pamatę Kipšą besikraipantį ant sienų? Neūžauga išvijo auksinius apsiaustus valdžiusį stuobrį ir jo vieton pastatė riterį su geležine ranka.
Jis nusiskynė vynuogę ir spaudė nykščiu bei smiliumi, kol suplyšo odelė. Per pirštus jam varvėjo sultys.
Per kambarį prasibrovė tarnaitė, daužydama rankas, kurios vis taikėsi ją praeinančią pagrabinėti. Užsisakęs alaus, Davosas atsigręžė į Saną:
— Ar stipri miesto gynyba?
— Sienos aukštos ir tvirtos, — Saladoras gūžtelėjo pečiais, — bet kas ant jų lips? Taip, žinoma, jie stato strėlių ir ugnies svaidykles, tačiau auksinius apsiaustus vilkinčių vyrų nedaug, jie dar žali, o kitų nėra. Veržlus smūgis — taip vanagas neria prie kiškio — ir didis miestas mūsų. Jeigu tik palankus vėjas įsisuktų į mūsų bures, jūsų karalius rytoj vakare sėdėtų tame Geležiniame soste. Aprengtume neūžaugą juokdario drabužiais ir iečių smaigaliais badytume jam žandukus, kad mums šoktų, ir galbūt jūsų gerasis karalius teiktųsi dovanoti man karalienę Sersėją, kad vieną naktį pašildytų mano patalą. Labai seniai nemačiau savo žmonų, vis per tą jo tarnybą.
— Ei, pirate, — atsiliepė Davosas, — juk žmonų neturite, tik suguloves. Be to, už kiekvieną dieną ir kiekvieną laivą gaunate dosnų užmokestį.
— Tik pažadais, — liūdnai pranešė Saladoras Sanas. — Aukso aš trokštu, gerasis sere, ne popierėlių su žodžiais.
— Bus jums to aukso, kai paimsime Karaliaus Uosto iždą. Nėra Septyniose Karalystėse garbingesnio žmogaus už Stanį Barateoną. Jis laikysis savo žodžio.