Koks beviltiškai iškrypęs pasaulis, jeigu už karaliaus garbę laiduoti tenka prasčiokams kontrabandininkams, kalbėdamas mąstė Davosas.
— Sakė jis tai ne kartą. Tai aš ir sakau — padarykime šitą darbą. Net ir štai šios vynuogės, mano senasis drauge, nėra labiau prinokusios už tą miestą.
Pasirodė tarnaitė su alum. Davosas ištraukė jai varioką.
— Galbūt ir paimtume Karaliaus Uostą, kaip sakote, — tarė jis keldamas bokalą, — bet ar ilgai jį išlaikytume? Taivinas Lanisteris, žinia, Harenhole turi daug kariuomenės, o lordas Renlis…
— Na, taip, jaunesnysis brolis, — atsiliepė Saladoras Sanas, — šitoje pusėje ne itin gerai, mielas drauge. Karalius Renlis nesėdi sudėjęs rankų. Ak, ne, čia jis lordas Renlis, labai atsiprašau. Tiek daug karalių, net liežuvis tinsta nuo to žodžio. Broliukas Renlis išžygiavo iš Haigardeno su jaunąja ir gražiąja karaliene, gėlėtaisiais lordais, švytinčiais riteriais ir visa galinga pėstininkų kariauna. Traukia jis jūsiškiu Rožių keliu į tą patį didį miestą, kurį ką tik abu minėjome.
— Jis pasiėmė su savimi nuotaką?
— Priežasčių man neaiškino, — gūžtelėjo pečiais Saladoras. — Gal nė vienai nakčiai nepajėgia išsiskirti su šiltu urveliu tarp jos šlaunų, o gal yra tvirtai įsitikinęs, kad laimės.
— Reikia būtinai pranešti karaliui.
— Tuo jau pasirūpinau, gerasis sere. Nors jo malonybė taip susiraukia kaskart mane pamatęs, kad stodamas prieš jį drebu iš baimės. Kaip manote, gal jam labiau patikčiau, jei apsivilkčiau ašutinius marškinius ir nesišypsočiau? Na, vis tiek taip nesielgsiu. Esu sąžiningas, teks jam mane pakęsti vilkintį šilkais ir aksomais. Nes kitaip plauksiu su savo laivais ten, kur mane myli labiau. Tas kalavijas, mielas drauge, buvo ne Spindulingasis.
Staiga pasikeitus pokalbio temai, Davosas suglumo.
— Kalavijas?
— Taip, tas iš ugnies ištrauktas kalavijas. Žmonės man šį bei tą papasakoja, tai dėl to, kad maloniai šypsausi. Kaip Staniui pasitarnaus tas sudegęs kalavijas?
— Degantis kalavijas, — pataisė Davosas.
— Sudegęs, — nesutiko Saladoras Sanas. — Ir tuo turėtumėte tik džiaugtis. Ar esate girdėjęs sakmę, kaip buvo nukaltas Spindulingasis? Tuoj papasakosiu. Tai buvo laikai, kuomet tamsa laikė prislėgusi pasaulį. Jai pasipriešinti galėjo tik karžygys, turintis karžygišką kalaviją, ak, tokį, kokio dar niekas niekada neturėjo. Tad trisdešimt dienų ir trisdešimt naktų Azoras Ahajus nesudėdamas bluosto triūsė šventykloje, kaldamas kalaviją šventajame žaizdre. Liepsna ir kūjis, liepsna ir kūjis, kol pagaliau kalavijas buvo baigtas. Tačiau panardinus į vandenį, kad plienas užsigrūdintų, kalavijas subyrėjo į šipulius. Na, Azoras — juk karžygys, negalėjo spjauti į viską ir patraukti ieškoti tokių puikių vynuogių kaip šios, tad ėmėsi darbo iš naujo. Antrą kartą jam prireikė penkiasdešimties dienų ir penkiasdešimties naktų, o baigtas kalavijas atrodė dar puikesnis negu pirmasis. Azoras Ahajus pagavo liūtą, nes norėjo geležtę užgrūdinti persmeigdamas raudoną žvėries širdį, bet ir šį kartą plienas sutrūkinėjo ir suaižėjo. Didžiai jis tada nusiminė, nepaprastas apėmė jį sielvartas, nes suprato karžygys, ką privaląs daryti. Prie trečiojo kalavijo Azoras plušo šimtą dienų ir šimtą naktų, ir kai iki baltumo įkaitusi geležtė jau žioravo šventajame žaizdre, jis pašaukė žmoną. „Nisa Nisa, — tarė jis jai, nes toks buvo jos vardas, — apnuogink krūtinę ir žinok, kad myliu tave labiau už viską pasaulyje.“ Ji padarė kaip liepta, kodėl — negalėčiau pasakyti, ir Azoras Ahajus rūkstančiu kalaviju persmeigė jai plastančią širdį. Sakoma, kad nuo kančios ir palaimos ji sukliko taip, jog įskilo mėnulis, bet plienui persidavė jos kraujas ir siela, jos tvirtybė ir drąsa. Štai tokia yra sakmė apie tai, kaip buvo nukaltas Spindulingasis, Raudonasis karžygių kalavijas. Ar dabar suprantate, ką turiu galvoje? Džiaukitės, kad jo malonybė iš to laužo ištraukė tik šiaip apdegusį kalaviją. Per daug ryški šviesa gadina akis, mielas drauge, o ugnis degina. — Saladoras prarijo paskutinę vynuogę ir sučepsėjo. — Kaip manote, gerasis sere, kada karalius lieps kelti bures?
— Manau, netrukus, jeigu jo dievas to pageidaus.
— Jo dievas, draugingasai sere? Ne jūsų? Tai kur tada sero Davoso Jūrpelnio, svogūnų laivo riterio, dievas?
Davosas gurkštelėjo alaus, stengdamasis laimėti laiko. Smuklė pilna žmonių, o tu — ne Saladoras Sanas, priminė jis sau. Būk atsargus.
— Mano dievas — karalius Stanis. Jis mane iškėlė ir laimina maloningu pasitikėjimu.
— Šitai įsidėmėsiu, — Saladoras Sanas atsistojo. — Prašau man atleisti. Nuo šitų vynuogių man sukilo alkis, o „Valyrietėje“ manęs laukia pietūs. Kapota aviena su pipirais ir keptos žuvėdros, kimštos grybais, pankoliais ir svogūnais. Juk netrukus drauge sotinsimės Karaliaus Uoste, tiesa? Raudonojoj pily mes puotausim, o nykštukas trauks mums linksmą dainelę. Kai kalbėsite su karalium Staniu, gal malonėtumėte užsiminti, kad keičiantis mėnuliui jis bus man skolingas dar trisdešimt tūkstančių drakonų. Verčiau būtų tuos dievus atidavęs man. Per daug gražūs buvo deginti, Pentose ar Myre galėjo pelnyti puikaus pinigo. Na, jei duos man vienai nakčiai karalienę Sersėją, atleisiu jam.
Lysietis paplojo Davosui per nugarą ir pasuko prie durų taip išdidžiai, tarytum būtų šitos smuklės šeimininkas.
Seras Davosas Sivortas, parimęs prie bokalo su alumi, dar ilgokai mąstė. Prieš metus, kai karalius Robertas surengė turnyrą princo Džofrio vardo dienos proga, jis su Staniu lankėsi Karaliaus Uoste. Dabar prisiminė raudonąjį žynį Torą iš Myro ir jo liepsnojantį kalaviją, kuriuo tas atvykėlis švaistėsi bendroje kovoje. Iš tiesų, pažiūrėti tada buvo į ką — besiplaikstantys raudoni apdarai, blyškiai žalios kalavijo geležtę apsivijusios liepsnos, tačiau visi žinojo, kad jokių burtų čia nėra, ir į pabaigą ugnis užgeso, o Bronzinis Jonas Roisas parbloškė tą žynį paprasčiausiu vėzdu.
Tikras ugninis kalavijas — vis dėlto būtų įdomu jį išvysti. Bet tokia kaina… Pagalvojęs apie Nisa Nisą, įsivaizdavo savąją Mariją — geraširdę stamboką moterį nukarusiomis krūtimis ir miela šypsena, pačią geriausią pasaulyje. Pamėgino įsivaizduoti, kaip smeigia jai į širdį kalaviją, ir net nusipurtė. Man nelemta būti karžygiu, nusprendė jis. Jei tokia yra stebuklingojo kalavijo kaina, tiek mokėti jis neketino.
Davosas pabaigė alų, stumtelėjo šalin bokalą ir išėjo iš smuklės. Už durų paglostė akmeninę pabaisą ir sumurmėjo:
— Laimės.
Jiems visiems jos prireiks.
Jau buvo seniai sutemę, kai prie „Juodosios Betos“ pasirodė Devanas, vedinas baltu kaip sniegas žirgu.
— Tėve, — paskelbė jis, — jo malonybė įsako jums atvykti pas jį į Puošniojo Stalo menę. Privalote joti tučtuojau.
Buvo smagu išvysti Devaną tokį dailų, su ginklanešio apdaru, bet kvietimas Davosą šiek tiek sutrikdė. Lieps kelti bures? — svarstė jis. Ne vienintelis Saladoras Sanas manė, kad pribrendo laikas pulti Karaliaus Uostą, taip pat galvojo ir kiti vadai, tačiau kontrabandininkas privalo būti kantrus. Laimėti nėra jokios vilties. Tą patį sakiau meisteriui Kresenui vos grįžęs į Drakono Uolą, ir per tą laiką niekas nepasikeitė. Mūsų per mažai, priešų per daug. Jeigu griebsimės irklų, mirsime. Tačiau, nieko nepaisydamas, jis sėdo ant žirgo.
Davosui atsidūrus prie Akmeninio Būgno, tuzinas aukštakilmių riterių ir lordų kaip tik rengėsi išvykti. Ir lordas Seltigaras, ir Velarionas praėjo pro šalį šaltai linktelėję, kiti apskritai elgėsi tarsi jo čia nebūtų, tik seras Akselis Florentas stabtelėjo pasišnekėti.