Karalienės Selisos dėdė buvo nedidukas ir kresnas tarsi statinaitė, storomis rankomis ir šleivomis kojomis. Jo ausys styrojo atsikišusios kaip ir visų Florentų, net didesnės už dukterėčios. Šiurkštūs ausyse dygstantys plaukai nekliudė jam išgirsti beveik viską, kas dedasi pilyje. Kol Stanis posėdžiavo Roberto taryboje Karaliaus Uoste, seras Akselis Florentas dešimt metų tarnavo Drakono Uolos pilies valdytoju, tačiau pastaruoju metu tapo vienu pagrindinių karalienės žmonių.
— Sere Davosai, malonu jus matyti, kaip visada, — tarė jis.
— Man taip pat, milorde.
— Mačiau jus ir šįryt. Smagiai liepsnojo tie netikri dievai, kaip jums atrodo?
— Ugnis buvo ryški, — nepaisydamas regimo draugiškumo, Davosas tuo žmogum nepasitikėjo. Florentų giminė stojo į Renlio pusę.
— Ledi Melisandra mums sakė, kad kartais Rhloras savo ištikimiems tarnams suteikia galimybę liepsnoje įžvelgti ateitį. Šį rytą, bežiūrint į laužą, man pasirodė, kad matau tuziną dailių šokėjų, merginų, vilkinčių geltonais šilkais ir siautulingai šokančių prieš didį karalių. Man atrodo, kad tai tikras regėjimas. Žvilgsnis į tą šlovę, kuri laukia jo malonybės po to, kai užimsime Karaliaus Uostą ir jis atgaus jam teisėtai priklausantį sostą.
Staniui tokie šokiai visai nepatinka, pagalvojo Davosas, bet nedrįso įžeisti karalienės dėdės.
— Mačiau tik ugnį, — atsiliepė jis, — bet nuo dūmų man labai ašarojo akys. Prašyčiau atleisti, sere, manęs laukia karalius.
Jis žengė tolyn svarstydamas, ko taip varginosi seras Akselis. Jis — karalienės žmogus, o aš — karaliaus.
Stanis sėdėjo prie Puošniojo stalo, greta, ties jo petimi, stovėjo meisteris Pilosas, ant stalo gulėjo netvarkingai suverstų popierių krūva.
— Eikite čionai, sere, — Davosui įžengus, tarė karalius, — pažvelkite į šitą laišką.
Davosas klusniai paėmė popierių kaip papuola.
— Gana dailiai parašyta, jūsų malonybe, bet bijau, kad žodžių perskaityti nemokėsiu.
Davosas kuo puikiausiai susigaudydavo žemėlapiuose, bet laiškų ir kitų rašytų popierių įveikti nepajėgdavo. Užtat rašto išmoko manasis Devanas, taip pat ir mažieji Stefonas bei Stanis.
— Pamiršau apie tai, — suirzusio karaliaus kaktoje įsirėžė raukšlė. — Pilosai, perskaityk jam.
— Klausau, jūsų malonybe, — meisteris paėmė vieną iš pergamentų ir atsikrenkštė. — „Visiems yra žinoma, kad esu tikras ir teisėtas sūnus Stefono Barateono, Vėtrų Gūžtos valdovo, ir jo žmonos ledi Kasanos iš Estermontų giminės. Prisiekdamas savo giminės garbe pareiškiu, kad mano mylimas brolis Robertas, velionis karalius, nepaliko jokio teisėto įpėdinio, nes berniukas Džofris, berniukas Tomenas ir mergaitė Mirsela tėra vaisiai bjaurasties kupinos kraujomaišos tarp Sersėjos Lanister ir jos brolio Džeimio Karalžudžio. Remdamasis prigimtine ir kraujo teise, šiandien pareiškiu, kad Septynių Vesteroso Karalysčių Geležinis sostas turi priklausyti man. Visiems įstatymą gerbiantiems žmonėms siūlau pareikšti savo ištikimybę. Surašyta Dievo Šviesoje, pasirašė ir antspaudu patvirtino Stanis iš Barateonų giminės, pirmasis tuo vardu, Andalų, Roinarų ir Pirmųjų Žmonių karalius, Septynių Karalysčių valdovas.“
Pergamentas minkštai sušiugždėjo, Piloso padėtas ant stalo.
— Toliau kituose rašyk — sero Džeimio Karalžudžio, — susiraukęs pratarė Stanis. — Kad ir koks tas žmogus yra, vis dėlto jis riteris. Be to, nežinau, ar reikia vadinti Robertą mylimu broliu. Jis manęs nemylėjo daugiau, negu jam reikėjo, kaip ir aš jo.
— Tai tik niekam nekenkiantis mandagus žodis, — atsiliepė Pilosas.
— Tai melas. Išbrauk, — Stanis atsigręžė į Davosą. — Meisteris man sako, kad dabar turime šimtą septyniolika varnų. Ketinu panaudoti juos visus. Šimtas septyniolika varnų išnešios šimtą septyniolika mano laiško nuorašų po visą kraštą, nuo Arboro iki Sienos. Gal koks šimtas įveiks audras, išvengs vanagų ir strėlių. Vadinasi, bent šimtas meisterių perskaitys mano žodžius šimtui lordų menėse ir miegamuosiuose… o tada šitie laiškai, ko gero, atsidurs ugnyje, o žinia — už kietai sučiauptų lūpų. Tie didūs lordai myli Džofrį, o gal Renlį ar Robą Starką. Aš — jų teisėtas karalius, tačiau mane jie stums į šalį kaip įmanydami. Todėl man reikės tavęs.
— Įsakykite ir bus padaryta, karaliau. Kaip visada.
Stanis linktelėjo.
— Noriu, kad pasuktum „Juodąją Betą“ į šiaurę, į Kirų miestą, į Pirštus, Tris Seseris, net ir į Baltąjį Uostą. Tavo sūnus Deilas su „Šmėkla“ plauks į pietus, pro Rūstybės kyšulį ir Lūžusią Ranką, palei Dorno krantus iki pat Arboro. Abu vešite po dėžę laiškų ir juos po vieną dalysite kiekviename uoste, sodyboje ir žvejų kaimelyje. Prismeikite juos prie septų ir smuklių durų, kad perskaitytų kiekvienas raštingas žmogus.
— Tokių bus nedaug, — tarė Davosas.
— Seras Davosas sako tiesą, — atsiliepė meisteris Pilosas. — Geriau, jeigu laiškai būtų skaitomi balsiai.
— Geriau, bet pavojingiau, — atšovė Stanis, — išgirdusieji ne visada puls džiūgauti.
— Skirkite man riterių, kurie skaitytų, — pasiūlė Davosas. — Atrodys kur kas svariau už visa, ką galėčiau pasakyti.
Staniui tai, regis, patiko.
— Tikrai, galiu jums tokių vyrų duoti. Turiu bent šimtą riterių, kurie verčiau užsiims laiškų skaitymu, bet neis į mūšį. Kur galite, veikite atvirai, jeigu prireiktų — ir vogčiomis. Prisiminkite visas jums žinomas kontrabandininkų gudrybes, juodas bures, slaptus užutėkius, ką tik sugalvosite. Jeigu pritrūktumėt laiškų, griebkite kelis septonus ir pasodinkite perrašinėti. Panaudosiu ir antrąjį jūsų sūnų. Jis su „Ledi Marija“ plauks kitapus Siaurosios jūros į Bravosą ir kitus laisvuosius miestus, veš laiškus tenykščiams valdovams. Tegu pasaulis žino apie mano siekį ir apie Sersėjos nešlovę.
Papasakoti jiems galima, galvojo Davosas, bet ar patikės? Susimąstęs jis pažvelgė į meisterį Pilosą. Tas žvilgsnis nepraslydo karaliui pro akis.
— Meisteri, matyt, turėtum negaišuoti ir imtis rašymo. Mums jau labai greitai prireiks daugybės laiškų.
— Klausau, — Pilosas nusilenkė ir išėjo.
Karalius palaukė, kol jam už nugaros užsivėrė durys, ir tarė:
— Apie ką, Davosai, nenorėtumėt kalbėti mano meisterio akivaizdoje?
— Valdove, Pilosas — puikus meisteris, bet kaskart išvydęs jo grandinę gedžiu meisterio Kreseno.
— Negi jis kaltas, kad senis mirė? — Stanis žvilgtelėjo į ugnį. — Nenorėjau, kad Kresenas ateitų į tą puotą. Jis mane supykdė, tai tiesa, prastai man patarinėjo, bet netroškau jo mirties. Tikėjausi, kad jam bus lemta keletą metų ramiai ir patogiai pagyventi. Bent jau tiek jis tikrai buvo nusipelnęs, bet… — karalius grikštelėjo dantimis, — bet jis mirė. O Pilosas man tarnauja gerai.
— Tiek to dėl Piloso. Štai tas laiškas… Kažin, ką apie jį mano jūsų lordai?
Stanis prunkštelėjo.
— Seltigaras tvirtina, kad jis nuostabus. Jeigu parodyčiau jam savo naktipuodį, apie jo turinį jis paskelbtų tą patį. Kiti tik linguoja galvomis lyg žąsų pulkas, išskyrus Velarioną, kuris pareiškė, kad tokius reikalus dera spręsti ginklu, o ne žodžiais ar pergamentais. Tarsi pats nesuprasčiau. Tegriebia lordus Kiti, noriu žinoti, ką tu galvoji.
— Jūsų žodžiai aiškūs ir griežti.
— Ir teisingi.