— Ir teisingi. Tačiau kur ta kraujomaiša? Įrodymų nėra. Neturėjote jų ir prieš metus.
— Tam tikras įrodymas gyvena Vėtrų Gūžtoje. Roberto pavainikis. Tas pats, jo pradėtas mano vestuvių naktį kaip tik toje lovoje, kurią jie buvo pakloję man ir mano nuotakai. Delena, iš Florentų, buvo dar mergaitė, kai Robertas ją paėmė, tad jis vaiką pripažino. Edrikas Stormas, taip jį ten šaukia. Sako, kad jis — kuo tikriausias mano brolio atspindys. Jeigu jį parodytume žmonėms, o paskui jie pažvelgtų į Džofrį ir Tomeną, tai, manau, tikrai susimąstytų.
— Kaipgi žmonės jį pamatys, jeigu jis Vėtrų Gūžtoje?
Stanis pabarbeno pirštais į Puošnųjį stalą.
— Tai kliūtis. Viena iš daugelio, — jis pakėlė galvą. — Apie tą laišką norėjai dar kažką sakyti. Nagi, klok. Pakėliau tave į riterius ne tam, kad žarstytum tuščias pagyras. Tam turiu lordus. Sakyk, ką galvoji, Davosai.
Davosas nulenkė galvą.
— Pabaigoje ten buvo vienas sakinys. Kaipgi jis skambėjo? „Surašyta dievo šviesoje…“
— Taip, — karalius laukė kietai suspaudęs žandikaulius.
— Jūsų žmonėms tie žodžiai nepatiks.
— Kaip ir tau? — plykstelėjo Stanis.
— Gal geriau sakytumėt: „Surašyta dievų ir žmonių akivaizdoje“ arba „Senųjų ir naujųjų dievų malone“…
— Klausyk, kontrabandininke, gal jau tapai šventuoliu?
— Kaip tik šito norėjau ir jus paklausti, valdove.
— Tikrai? Regis, mano naująjį dievą myli ne ką labiau negu mano naująjį meisterį.
— Šito Šviesos Valdovo nepažįstu, — sutiko Davosas, — tačiau gerai pažinojau tuos dievus, kur sudeginome šį rytą. Kalvis saugojo mano laivus, o Motina davė man septynis stiprius sūnus.
— Septynis stiprius sūnus tau davė žmona. Gal tu jai meldiesi? Šį rytą sudeginome tik medį, nieko daugiau.
— Galbūt ir taip, — tarė Davosas, — tačiau kai vaikystėje elgetaudamas Blusyne prašinėdavau variokų, septonai kartais mane pamaitindavo.
— Dabar tave maitinu aš.
— Suteikėte man garbingą vietą prie savo stalo. Atsidėkodamas sakau jums tiesą. Jūsų žmonės nemylės jūsų, jeigu atimsite jų nuo seno garbintus dievus, o vietoj jų duosite vieną, kurio vardą tardami jie turi laužyti liežuvį.
Stanis staiga atsistojo.
— Rhloras. Kas gi čia taip sunku? Sakai, nemylės manęs? O ar kada mylėjo? Negi galėčiau prarasti tai, ko niekada neturėjau? — Jis nužingsniavo prie lango pietų pusėje ir pažvelgė į mėnulio nutviekstą jūrą. — Lioviausi kliautis dievais tą dieną, kai „Vėjų išdidusis“ mano akyse nugarmėjo į dugną. Ir prisiekiau, kad tokie dievai pabaisos, nuskandinę mano tėvą ir motiną, yra neverti, kad juos garbinčiau. Karaliaus Uoste aukštasis septonas vis tarškėdavo man, esą visa tiesa ir gerovė sklinda to Septyneto dėka, bet visa, ką mačiau, buvo žmogaus rankų darbas.
— Jeigu netikite dievais…
— Ko suku galvą dėl šito naujojo? — nutraukė jį Stanis. — Klausiau šito ir pats savęs. Ne kažin ką išmanau apie dievus ir man jie nerūpi, tačiau raudonoji žynė turi galios.
Taip, tačiau kokia ta jos galia?
— Kresenas turėjo išminties.
— Pasiklioviau jo išmintimi ir tavo vyliais, bet ką iš jų gavau, kontrabandininke? Audrų lordai tavęs net per slenkstį neįsileido. Atėjau pas juos kaip elgeta, ir jie tik pasijuokė iš manęs. Ką gi, daugiau nebeelgetausiu ir iš savęs juoktis neleisiu. Geležinis sostas man priklauso teisėtai, bet kaip man jį atsiimti? Krašte — keturi karaliai, iš jų trys turi už mane daugiau žmonių ir aukso. Bet aš turiu laivų… ir dar ją. Tą raudoną moterį. Ar žinai, kad pusė mano riterių bijo net jos vardą ištarti? Tegu ji daugiau nieko nesugeba, tačiau tokią baimę suaugusiems vyrams keliančios kerėtojos atstumti nevalia. Išsigandęs vyras beveik toks pat, kaip sumuštas. Bet galbūt ji gali ir daugiau. Netrukus šitai sužinosiu.
— Vaikystėje radau sužeistą vištvanagį ir slaugiau, kol pasveiko. Daviau jam vardą — Didžiasparnis. Tupėdavo man ant peties arba plasnodavo paskui mane iš vieno kambario į kitą, lesdavo iš mano rankos, bet į dangų nekilo. Dažnai imdavau jį į medžioklę, bet jis skraidydavo tik ties medžių viršūnėmis. Robertas vadino jį Menkasparniu. Pats turėjo medžioklinį sakalą, vardu Perkūną, kuris niekada negrįždavo be grobio. Vieną dieną senelio brolis seras Harbertas man patarė susirasti kitokį paukštį. Su tuo Didžiasparniu atrodau kaip kvailys, taip jis man aiškino ir buvo teisus. — Stanis Barateonas nusisuko nuo lango ir nuo šmėklų, sklandančių virš pietų jūrų. — Septynetas man visada duodavo tik menkus žvirblius. Pribrendo laikas išmėginti kitokį sakalą, Davosai. Raudoną sakalą.
Teonas
Paike nebuvo kur saugiai prišvartuoti laivo, bet Teonas Greidžojus norėjo pažvelgti į tėvo pilį iš jūros, pamatyti ją taip, kaip paskutinį kartą, prieš dešimt metų, kai Roberto Barateono karo galera plukdė jį tolyn, pas Edardą Starką, jo naująjį globėją. Teonas tada stovėjo atsirėmęs į turėklus, klausė irklų pliuškenimo ir vyriausiojo irklininko rankose dundančio būgno, o Paikas nyko tolumoje. Užtat dabar norėjo matyti, kaip jis auga, kaip išnyra iš jūros jam prieš akis.
Paklusdama jo norams, „Mirahama“ nėrė tolyn už kyšulio; pametusios vėją, supliauškėjo burės, kapitonas prapliupo keikti ir vėją, ir įgulą, ir aukštakilmių lordvaikių įgeidžius. Teonas užsitraukė gobtuvą nuo purslų ir dairėsi savo namų.
Krantas šiaušėsi aštriomis uolų ir akmenų iltimis, pilis beveik susiliejo su jomis — iš tokių pat pilkšvai juodų luitų suręstas sienas ir bokštus laižė tokios pat sūrios bangos, jomis ropštėsi tokios pat tamsiai žalios kerpės ir lygiai taip pat margavo jūros paukščių išmatų dėmės. Sausumos smaigalys, ant kurio Greidžojai pastatė savo tvirtovę, kadaise tarsi kalavijas buvo įsirėžęs į vandenyno vidurius, bet bangos daužė jį dieną ir naktį, kol prieš tūkstančius metų uolos galų gale įtrūko ir suaižėjo. Iš jų liko trys tuščios, bevaisės salos ir dar bent tuzinas akmenų sąvartų, kurios kilo iš vandens tarsi kokio vandenų dievo šventyklos kolonos, o aplink jas daužėsi ir putojo nirštančios bangos.
Tamsus, niūrus, grėsmingas Paikas dunksojo ant tų salų ir stulpų tarsi būtų su jais suaugęs, išorinė jo siena atitvėrė sausumos dalį aplink didžiulį akmeninį tiltą, kuris tiesėsi nuo didžiausios salelės ir jos viršūnėje iškilusios Didžiosios pilies. Atokiau kiekviena ant savo salos stovėjo Virtuvės pilis ir Kruvinoji pilis. Kiti bokštai ir ūkiniai pastatai glaudėsi prie atokesnių uolų, greta esančius jungė skliautuotos galerijos, į tolimesnius vedė ilgi kabantys ir vėjo siūbuojami tiltai.
Tolimiausioje saloje, pačiame sutrupėjusio kalavijo smaigalyje, ant plikos, bangų mūšos pusiau nugraužtos uolos styrojo Jūros bokštas — seniausias pilies statinys, aukštas ir apvalus stulpas. Jo apačia buvo apėjusi baltu per šimtmečius sūrių purslų pritaškytu druskos luobu, viršutiniai aukštai žaliavo stora kerpių antklode, o dantyta karūna buvo visa pajuodusi nuo kas naktį budinčios sargybos laužo suodžių.
Virš Jūros bokšto plaikstėsi jo tėvo vėliava. „Mirahama“ dar buvo per daug toli, vėliavos audeklo Teonas dar negalėjo įžiūrėti, bet ir taip žinojo, koks ten ženklas: auksinis Greidžojų giminės krakenas, aštuonkojė jūrų pabaisa, išrietusi čiuptuvus juodame lauke. Vėliava plevėsavo ant geležinio stiebo, virpėdama ir krūpčiodama sulig kiekvienu vėjo gūsiu tarsi mėginantis nuskristi paukštis. Čia bent jau viršuje nebuvo Starkų didvilkio, kuris mestų šešėlį ant Greidžojų krakeno.
Labiau jaudinančio vaizdo Teonas dar niekada nematė. Danguje už pilies pro retus, žemai lekiančius debesėlius žibėjo plonytė raudona kometos uodega. Per visą kelionę nuo Riverano iki Sigardo Molisteriai nesiliovė ginčijęsi dėl jos reikšmės. Tai mano kometa, tarė sau Teonas kišdamas ranką po kailiu pamuštu apsiaustu ir liesdamas jo kišenėje saugiai gulintį vaškuotos odos maišelį. Jo viduje buvo laiškas, kurį jam davė Robas Starkas — popierius, prilygstantis karūnai.