— Ar pilis tokia, kaip ją atsimenate, milorde? — pasiteiravo kapitono duktė glausdamasi prie jo šono.
— Atrodo mažesnė, — pripažino Teonas, — nors tikriausiai tik dėl to, kad mes toli.
„Mirahama“, storapilvis prekinis pietiečių laivas iš Senmiesčio, gabeno vyno, audinių ir sėklų, skirtų mainyti į geležies rūdą. Jos kapitonas buvo toks pat storapilvis pietietis prekijas, matant putojančius, pilnus akmenų vandenis pilies papėdėje jo storos lūpos drebėjo, tad jis stengėsi laikytis atstu nuo kranto, kur kas toliau, negu norėjo Teonas. Jeigu čia būtų buvęs kapitonas iš Geležies salų su savo ilglaiviu, būtų nuplukdęs juos palei pat uolas tiesiai po tuo aukštu tiltu, jungiančiu vartų bokštą su Didžiąja pilimi, bet šitas storulis iš Senmiesčio neturėjo nei tinkamo laivo, nei įgulos, nei drąsos bent pamėginti padaryti ką nors panašaus. Tad jie praplaukė saugiu atstumu, ir Teonui teko pasitenkinti Paiko vaizdu iš toli. Net ir čia, vengdama tų uolų, „Mirahama“ sunkiai galynėjosi su bangomis.
— Ten tikriausiai vėjuota, — pratarė kapitono duktė.
— Vėjuota, šalta ir drėgna, — nusijuokė Teonas. — Tiesą sakant, tai vargana ir atšiauri vieta… tačiau lordas tėvas man kartą sakė, kad atšiauriose vietose gimsta atšiaurūs vyrai ir tik tokie valdo pasaulį.
Pažaliavęs tarsi jūros vanduo kapitonas priėjo prie Teono ir nusilenkęs paklausė:
— Ar jau galime sukti į uostą, milorde?
— Galite, — atsakė šyptelėjęs Teonas. Tikėdamasis žadėto aukso, tas senmiestietis virto begėdišku pataikūnu. Kelionė būtų buvus visiškai kitokia, jeigu Sigarde, kaip jis vylėsi, būtų laukęs ilglaivis. Geležies salų kapitonai išdidūs ir užsispyrę, aukštakilmių garbinti nelinkę. Jų salos mažos, garbinimui ten nėra vietos, o ilglaiviai — dar mažesni. Jeigu jau, kaip dažnai sakoma, kiekvienas kapitonas savo laive — karalius, nenuostabu, kad ir salas vadina dešimties tūkstančių karalių žeme. O jei pasitaiko matyti, kaip tavo karalius triedžia per laivo kraštą ir audrai šėlstant sėdi pažaliavęs, paskui būna sunku pulti prieš jį ant kelių ir manyti, kad karaliai — dieviškos kilmės. „Žmonės — Nuskendusio Dievo kūrinys, — prieš tūkstančius metų kalbėjo senasis karalius Uronas Raudonrankis, — o karūnos — pačių žmonių sukurtos.“
Žinoma, ilglaivis tą kelią būtų įveikęs dvigubai greičiau. Tiesą sakant, „Mirahama“ buvo kuo tikriausia gelda, ir plaukti ja per audrą Teonui nesinorėjo. Vis dėlto labai skųstis jam nevertėjo. Kelionės tikslą jis jau beveik pasiekė ir nenuskendo, per tą laiką pasitaikė ir šiokių tokių pramogų.
— Pašauk mane, kai atplauksime į Lordportą, — jis viena ranka apkabino kapitono dukterį. — Būsime apačioje, mano kajutėje.
Jis su mergina pasuko į laivagalį, o tėvas nulydėjo juos akimis niūriai tylėdamas.
Iš tiesų ta kajutė priklausė kapitonui, bet išplaukiant iš Sigardo buvo atiduota Teonui. Kapitono duktė jam atiduota nebuvo, tačiau pati greitai atsidūrė jo guolyje. Vyno taurė, keli žodžiai pašnibždomis — tiek ir tereikėjo. Gal šiek tiek stamboka jo skoniui, oda strazdanota tarsi avižinėmis kruopomis nubarstyta, tačiau krūtys dailiai tilpo jam į delnus, ir kai pirmą kartą ją paėmė, dar buvo nekalta. Jos amžiui tai atrodė šiek tiek keista, bet Teoną maloniai prablaškė. Jis matė, kad kapitonas nepatenkintas, bet tai irgi buvo smagu — žiūrėti, kaip tas žmogus nuryja pyktį ir pataikauja aukštakilmiam lordui, niekada neužmiršdamas pažadėtojo aukso maišelio.
Teonui išsinėrus iš šlapio apsiausto, mergina tarė:
— Tikriausiai esate laimingas, milorde, vėl išvydęs savo namus? Kiek metų buvote išvykęs?
— Dešimt ar beveik tiek, nesvarbu, — atsiliepė jis. — Buvau dešimtmetis berniukas, kai mane išvežė į Vinterfelą Edardo Starko globai.
Tarsi globotinis, bet iš tiesų įkaitas. Pusę gyvenimo įkaitas… bet šitai baigta. Nuo šiol jis pats tvarkys savo gyvenimą, Starkų aplink nebeliko. Jis prisitraukė kapitono dukterį ir pakštelėjo į ausį.
— Nusivilk apsiaustą.
Staiga susidrovėjusi ji nuleido akis, bet padarė kaip liepta. Sunkus, nuo purslų įmirkęs apdaras nukrito ant grindų, ji linktelėjo ir neramiai šyptelėjo. Šypsodamasi atrodė kvailoka, bet jam niekada nereikėjo, kad moteris būtų protinga.
— Eikš, — paliepė jai.
Ji pakluso.
— Niekada nebuvau mačiusi Geležies salų.
— Ką gi, manyk, kad tau pasisekė. — Teonas paglostė jai plaukus. Jie buvo tamsūs ir gražūs, nors ką tik vėjo suvelti. — Salos akmenuotos ir rūsčios, patogumų jose nedaug, vaizdai akies neglosto. Mirtis visada kažkur netoliese, gyvenimas skurdus ir varganas. Vyrai ištisus vakarus geria alų ir ginčijasi, kieno likimas liūdnesnis — žvejų, besigalynėjančių su jūra, ar valstiečių, kurie mėgina kažką išauginti nederlingoje žemėje. Tiesą sakant, visų prasčiausias gyvenimas yra kalnakasių — jie lenkia nugaras tamsoje ir ką už tai gauna? Geležis, švinas, alavas — tai mūsų lobiai. Nenuostabu, kad senovėje geležiniai žmonės ėmėsi plėšikavimo.
Kvailutė, regis, nesiklausė.
— Galėčiau išlipti į krantą kartu su jumis, — tarė ji, — norėčiau, jeigu leistumėt…
— Jei nori, lipk, — sutiko Teonas, maigydamas jai krūtį, — tik bijau, ne su manimi.
— Dirbčiau jūsų pilyje, milorde. Galiu valyti žuvis, kepti duoną, mušti sviestą. Tėvas sako, kad nėra valgęs nieko skanesnio už manąjį pipirinių krabų troškinį. Gal rastumėt man vietą virtuvėje ir gaminčiau jums pipirinių krabų troškinį.
— O naktį šildytum mano patalą? — Jis surado jos korsažo raištelius ir mikliais judesiais pradėjo atrišinėti. — Kadaise būčiau parsigabenęs tave kaip grobį ir pasilikčiau kaip žmoną, norėtum tu to ar ne. Senovėje geležies žmonės taip elgdavosi. Vyras turėdavo akmeninę žmoną, tą tikrąją, irgi iš Geležies salų, kaip ir jis pats, bet dar turėdavo ir sūriųjų žmonų, iš žygių parsivežtų moterų.
Mergaitės akys išsiplėtė, bet ne todėl, kad Teonas apnuogino jos krūtis.
— Galėčiau būti jūsų sūrioji žmona, milorde.
— Bijau, kad tie laikai jau praėjo. — Teono pirštas suko ratu aplink sunkią krūtį, vis artėdamas prie storo rudo spenelio. — Jau nebeskrajojame kaip vėjas, iškėlę kalavijus, sėdami ugnį ir pasiimdami tai, kas patinka. Dabar kapstomės žemėje, meškeriojame jūroje kaip visi kiti žmonės ir džiaugiamės, jeigu turime sūdytos menkės ir košės tiek, kad ištvertume per žiemą.
Jis apžiojo spenelį ir sukando taip, kad ji aiktelėjo.
— Jei pageidaujate, galite vėl mane paimti, — sušnibždėjo ji, kol jis čiulpė spenį.
Kai pakėlė galvą nuo krūties, ant odos jo burna paliko tamsiai raudoną žymę.
— Pageidauju išmokyti tave šio to naujo. Atrišk kelnes ir paglamonėk mane burna.
— Burna?
Jis nykščiu švelniai brūkštelėjo jai per putlias lūpas.
— Mieloji, šios lūpytės tam ir sutvertos. Jeigu būtum sūrioji žmona, darytum kaip sakau.
Iš pradžių ji jautėsi nejaukiai, bet, nors ir kvailutė, greitai susigaudė, jam tai patiko. Jos burna buvo tokia pat drėgna ir maloni, kaip tarpukojis, be to, nereikėjo klausyti kvailų paistalų. Kadaise būčiau iš tiesų pasilikęs ją kaip sūriąją žmoną, galvojo Teonas, sukišęs pirštus į jos susivėlusius plaukus. Kadaise. Kai dar laikėmės Senosios Tvarkos, kai gyvenimą pelnydavome kirviu, o ne rankiodami, imdavome ką panorėję — turtus, moteris, šlovę. Anais laikais geležies žmonės nekasdavo rūdos; šitas darbas tekdavo iš viešnagių parsivestiems belaisviams, kaip ir vargani žemės dirbimo ir ožkų priežiūros rūpesčiai. Tikrasis geležies žmonių užsiėmimas buvo karas. Nuskendęs Dievas jiems lėmė grobti ir plėšti, kurti ir siaubti karalystes, garsėti ugnimi, krauju, o jų vardai turėjo aidėti sakmėse.