Eigonas Drakonas sunaikino Senąją Tvarką; jis sudegino Hareną Juodąjį, Hareno karalystę grąžino silpnakinkiams upių žemių gyventojams, o Geležies salas pavertė nereikšmingu didesnės karalystės užkampiu. Tačiau salų žmonės dar atminė senas kruvinas pasakas, jos tebeskambėjo prie aprūkusių židinių ir aplink laužus iš bangų išplautų rąstų, net tarp aukštų akmeninių Paiko sienų. Teono tėvo vienas titulų buvo Lordas Kirtėjas, o Greidžojų šūkis skelbė: „Mes nesėjame“.
Ir didįjį sukilimą lordas Beilonas pradėjo ne iš tuščiagarbiško noro užsidėti karūną, bet norėdamas atstatyti Senąją Tvarką. Robertas Barateonas, padedamas savo draugužio Edardo Starko, toms viltims padarė kruviną galą, bet jie abu jau buvo negyvi. Jų vietas užėmę dabar valdė paprasčiausi vaikiščiai, Eigono Užkariautojo nukalta karalystė suskilo ir iširo. Atėjo laikas, mąstė Teonas, kol kapitono dukters lūpos slankiojo aukštyn žemyn per jo daiktą, ir laikas, ir metai, ir diena, ir aš — kaip tik tas žmogus. Jis klastingai šyptelėjo pagalvojęs, ką pasakys jo tėvas, kai Teonas jam praneš, kad jam, paskutiniajam sūnui, jaunikliui ir įkaitui, pavyko tai, ko nesugebėjo pasiekti pats lordas Beilonas.
Viršūnė užklupo jį netikėtai tarsi audra, ir merginos burna prisipildė jo sėklos. Išsigandusi ji norėjo atsitraukti, bet Teonas ją tvirtai laikė už plaukų. Paskui ji susirangė greta.
— Ar milordui buvo gera?
— Visai neblogai, — atsiliepė Teonas.
— Skonis sūrus, — sumurmėjo ji.
— Kaip jūros?
— Visada mėgau jūrą, milorde, — linktelėjo ji.
— Ir aš, — pritarė Teonas, tingiai ritinėdamas tarp pirštų jos spenelį.
Tai buvo tiesa. Geležies salų žmonėms jūra reiškė laisvę. Buvo šitai užmiršęs, kol „Mirahama“ nepakėlė burių iš Sigardo. Garsai atgaivino senus jausmus; medžio ir virvių girgždesys, kapitono komandos, burių pliaukšėjimas, kol jos prisipildo vėjo, — visa taip pažįstama, tarsi savos širdies plakimas, ir taip ramina sielą. Privalau šitai įsiminti, prisiekė sau Teonas. Privalau daugiau niekada nenutolti nuo jūros.
— Pasiimkite mane su savimi, milorde, — inkštė kapitono duktė. — Man nebūtina gyventi jūsų pilyje. Galiu likti kur nors mieste ir būti jūsų sūriąja žmona. — Ištiesusi ranką, ji paglostė jam skruostą.
Teonas Greidžojus nustūmė jos ranką šalin ir nušoko nuo gulto.
— Mano vieta — Paike, o tavo — šitame laive.
— Nebegaliu čia pasilikti.
— Kodėl gi? — paklausė Teonas rišdamasis kelnių raištelius.
— Dėl tėvo. Kai jūsų nebebus, jis mane nubaus, milorde. Visaip iškoneveiks ir primuš.
Nutraukęs apsiaustą nuo kablio, Teonas užsimetė jį ant pečių.
— Tokie jau tie tėvai, — sutiko jis, susegdamas apsiausto kraštus sidabrine sege. — Pasakyk jam, kad turėtų džiaugtis. Tikrai dažnai tave dulkinau, tad jau turėtum būti nėščia. Ne kiekvienam tenka garbė auginti karaliaus mergvaikį.
Mergina žvelgė į jį kvailomis akimis, tad jis ją tokią ir paliko.
„Mirahama“ suko aplink miškingą kyšulį. Pušimis apžėlusio skardžio papėdėje koks tuzinas žvejų valčių traukė tinklus. Atokiai nuo jų, laviruodamas prieš vėją, plūduriavo didelis kogas. Norėdamas geriau viską matyti, Teonas nuėjo į pirmagalį. Pirmiausia pasirodė pilis — Botlių buveinė. Jo vaikystėje ji buvo iš medžio ir molio, bet Robertas Barateonas tą statinį sugriovė iki pamatų. Lordas Saveinas atstatė ją iš akmens, dabar ši nedidelė keturkampė pilaitė kyšojo kalvos viršūnėje. Kampuose stovėjo maži stori bokšteliai, juose kybojo blyškiai žalios vėliavos, kurių kiekvienoje plaukė sidabrinių žuvų guotas.
Lordporto kaimas ir jo laivų prisigrūdęs uostas plytėjo žemiau, tarsi būtų tos žuvingos pilaitės saugomi. Kai Teonas paskutinį kartą regėjo Lordportą, tai buvo didelė rūkstanti gaisravietė, palei akmenuotus krantus, lyg kokie negyvų milžinų kaulai, smilko išdegusių ilglaivių ir sumaitotų galerų griaučiai, namus priminė tik atvėsę pelenai ir sugriuvusių sienų likučiai. Praėjo dešimt metų, ir karo pėdsakų beveik nebuvo matyti. Prasčiokai, panaudodami senų namų akmenis, susirentė naujų lūšnų, stogams išsipjovė naujos velėnos. Šalia prieplaukos iškilo nauja, dvigubai už senąją didesnė smuklė, jos apatinio aukšto sienos buvo iš tašytų akmenų, du viršutiniai — iš rąstų. Tačiau septa taip ir liko neatstatyta, jos ankstesnėje vietoje stovėjo tik septynšoniai pamatai. Atrodė, lyg Roberto Barateono įniršis būtų atgrasęs geležies žmones nuo naujųjų dievų.
Teoną labiau domino ne dievai, o laivai. Žvejų laivelių stiebų tankmėje jis pastebėjo prekinę galerą iš Tirošio, iškraunamą greta siūbuojančio Ibeno kogo juodais derva nuteptais šonais. Daugybė ilglaivių, ne mažiau kaip penkiasdešimt ar šešiasdešimt, plūduriavo toliau jūroje ar gulėjo šiek tiek šiauriau ištempti ant pakrantės žvirgždo. Kai kurias bures puošė kitų salų ženklai: kruvinas Vinčo mėnulis, juodas lordo Gudbrolio kovos ragas, sidabrinis Harlo dalgis. Teonas dairėsi savo dėdės Eurono „Tylos“. To grakštaus ir grėsmingo raudono karo laivo niekur nebuvo matyti, bet užtat jis pamatė tėvo „Didįjį krakeną“, kurio pirmagalį puošė didžiulis geležinis aštuonkojo pavidalo smaigalys priešo laivams triuškinti.
Gal lordas Beilonas laukė jo atvykstant ir liepė iškelti Greidžojų vėliavas? Teono ranka vėl įsmuko po apsiaustu pačiupinėti alyvuotos odos maišelio. Apie tą laišką nežinojo niekas, išskyrus Robą Starką; tik kvailys būtų patikėjęs tokią paslaptį paukščiui. Vis dėlto ir lordui Beilonui nestigo nuovokos. Ko gero, jis bus atspėjęs, kodėl jo sūnus pagaliau grįžta namo, ir davė reikiamus nurodymus.
Ta mintis jam nepatiko. Tėvo karas — jau seniai praeityje, jis baigėsi pralaimėjimu. Dabar išmušė Teono valanda — jo sumanymas, jo šlovė ir jo karūna, kai ateis jai laikas. Tačiau jeigu ilglaiviai susirinkę…
Galbūt tai tik dėl visa ko, pamąstęs nusprendė Teonas. Sustiprinta gynyba, jei kartais karas atslinktų per jūrą. Seniai dažniausiai labai atsargūs. Jo tėvas buvo jau senas, kaip ir dėdė Viktarionas, Geležinio laivyno vadas. Dėdė Euronas, žinoma, visai kitoks, bet „Tylos“ uoste, regis, nebuvo. Viskas tik į gera, tarė sau Teonas. Šitaip galėsiu smogti dar greičiau.
„Mirahamai“ artėjant prie uosto, Teonas nerimastingai žingsniavo po denį, nenuleisdamas akių nuo kranto. Nesitikėjo prieplaukoje išvysti paties lordo Beilono, bet tikriausiai tėvas pasiuntė ką nors jo pasitikti. Pilies valdytoją Sailą Rūgščiaburnį, lordą Botlį, o gal net ir Dagmerą Skeltalūpį. Būtų smagu vėl išvysti jo seną grėsmingą veidą. Šiaip ar taip, žinia apie jo atvykimą turėjo juos pasiekti. Robas siuntė varnus iš Riverano, paskui, neradus Sigarde ilglaivio, Džeisonas Molisteris, manydamas, kad Robo paukščiai prapuolė, į Paiką paleido ir savų.
Tačiau prieplaukoje Teonas nematė jokių pažįstamų veidų, nebuvo ir garbės sargybos, kuri lydėtų jį iš Lordporto į Paiką, tik su savo menkais reikalėliais zujo prastuomenė. Krovikai iš Tirošio prekijo rideno vyno statines, žvejai šūkaudami skelbė apie šios dienos laimikį, krykštaudami žaidė vaikai. Per žvirgždą palei vandenį žingsniavo Nuskendusio Dievo žynys jūros spalvų drabužiu, vesdamas porą arklių, jam virš galvos kažkokia suskretėlė, persisvėrusi per smuklės antro aukšto langą, kvietė praeinančius Ibeno jūreivius.