Laivo pasitikti susibūrė saujelė Lordporto pirklių. Kol jūreiviai rišo „Mirahamą“, jie pabėrė klausimų.
— Mes iš Senmiesčio, — nuo denio atsiliepė kapitonas, — atgabenome obuolių ir apelsinų, vynų iš Arboro, plunksnų iš Vasaros salų. Turiu pipirų, austų odų, Myro nėrinių rietimą, veidrodžių ponioms, porą Senmiesčio arfų, tokio saldaus garso dar niekada negirdėjote.
Girgždėdamas ir dunkstelėjęs į prieplauką, nusileido laivo trapas.
— Tiesa, dar parvežiau namo jūsų įpėdinį, — pridūrė kapitonas.
Lordporto vyrai sužiuro į Teoną bukais jaučių žvilgsniais, ir jis suvokė, kad jie nežino, kas jis toks. Tai jį supykdė. Įspaudęs kapitonui į delną auksinį drakoną, paliepė:
— Tegu tavo vyrai iškelia mano daiktus.
Nelaukdamas, kol kapitonas atsakys, jis nužingsniavo trapu žemyn.
— Smuklininke, — riktelėjo, — man reikės arklio.
— Klausau, — nė nelinktelėjęs atsiliepė šis. Teonas buvo pamiršęs, kokie geležies žmonės gali būti įžūlūs. — Kaip tik turiu vieną tinkamą. Kur teiksitės joti, milorde?
— Į Paiką.
Tas kvailys vis dar neatpažino jo. Reikėjo apsivilkti gerąją liemenę su ant krūtinės išsiuvinėtu krakenu.
— Turėtumėt pasiskubinti, kad pasiektumėt Paiką su šviesa, — tarė smuklininkas. — Duosiu jums berniuką, parodys kelią.
— Nereikės nei tavo berniuko, nei arklio, — suskambo sodrus balsas. — Pats palydėsiu savo sūnėną namo pas tėvą.
Kalbėjo tas žynys, kurį Teonas matė pakrante vedant du arklius. Jam prisiartinus, prasčiokai priklaupė, o Teonas nugirdo smuklininką murmant:
— Šlapiagalvis.
Aukštas ir liesas, nuožmiomis juodomis akimis, kumpa tarsi paukščio snapas nosimi, šventikas vilkėjo žalsvai, melsvai, pilkai — Nuskendusio Dievo spalvomis — margintą apdarą. Per petį ant odinio diržo turėjo persimetęs vandenmaišį. Į ilgus, juosmenį siekiančius juodus plaukus ir nekirptą barzdą buvo įsipynęs džiovintų jūržolių.
Staiga Teonas, tarsi bakstelėtas lazda, prisiminė. Viename iš retų ir trumpų laiškų lordas Beilonas rašė apie savo jauniausiąjį brolį — šis skendęs per audrą, bet bangų buvęs gyvas išmestas į krantą ir nuo tada tapęs šventuoliu.
— Dėde Eironai? — dvejodamas tarė Teonas.
— Sūnėne Teonai, — atsiliepė žynys, — tavo lordas tėvas liepė man pasitikti tave. Eime.
— Valandėlę, dėde.
Jis atsigręžė į „Mirahamą“.
— Mano daiktai! — šūktelėjo kapitonui.
Jūreivis atnešė jo ilgą kukmedžio lanką ir strėlinę, bet skrynią su geraisiais drabužiais atvilko kapitono duktė.
— Milorde, — ji žvelgė paraudusiomis akimis.
Atiduodama skrynią, mergina tarsi pabandė jį apkabinti — matant ir jos tėvui, ir jo šventuoliui dėdei, ir dar bent pusei salos. Teonas mikliai atsitraukė.
— Didžiai jums dėkoju.
— Milorde, prašau, aš jus taip myliu.
— Dabar turiu eiti. — Jis nuskubėjo paskui dėdę, kuris jau traukė tolyn nuo laivo.
Keliais ilgais žingsniais Teonas jį pasivijo.
— Nesitikėjau, dėde, jūsų čia pamatyti. Maniau, kad po dešimties metų galėjo atvykti ir pats lordas tėvas su ledi motina. Arba atsiųsti Dagmerą su garbės palyda.
— Ne tavo reikalas svarstyti Lordo Kirtėjo iš Paiko įsakymus. — Žynys elgėsi labai šaltai, visiškai kitaip negu Teono atmintyje išlikęs žmogus. Iš visų jo dėdžių Eironas Greidžojus buvo pats draugiškiausias, visada nerūpestingas ir pasiruošęs nusikvatoti, mėgstantis dainas, alų ir moteris. — Jei kalbi apie Dagmerą, tai Skeltalūpis, tavo tėvo palieptas, iškeliavo į Senąjį Viką kelti Stounhauzų ir Dramų.
— Kokiu tikslu? Ir ko čia susirinkę ilglaiviai?
— O ko jie visada renkasi?
Dėdė buvo pririšęs arklius prie uosto smuklės. Atėjus jis atsigręžė į Teoną.
— Sakyk man tiesą, sūnėne. Dabar meldiesi vilkų dievams?
Teonas apskritai melsdavosi retai, bet nederėjo šito prisipažinti žyniui, tegu ir tikram tėvo broliui.
— Nedas Starkas melsdavosi medžiui. Ne, Starkų dievai man nerūpi.
— Gerai. Klaupkis.
Po kojomis buvo vien akmenys ir purvas.
— Dėde, aš…
— Klaupkis. O gal jau esi per daug išdidus, toks ponaitis iš žaliųjų žemių, sugrįžęs pas mus?
Teonas atsiklaupė. Gimtinėje jis turėjo didelių tikslų, ir Eirono pagalbos galėjo prireikti. Dėl karūnos, manė Teonas, verta iškęsti šiek tiek purvo ir arklių mėšlo ant kelnių.
— Palenk galvą.
Iškėlęs vandenmaišį, jo dėdė trūktelėjo kamštį, ir Teonui ant galvos plona srovele pasipylė jūros vanduo. Tuoj pat sumirko plaukai, vanduo per kaktą nuvarvėjo į akis. Sūrymas tekėjo skruostais, lašai vienas po kito smelkėsi po apsiaustu ir liemene, šaltas upeliukas nuvingiavo per nugarą. Nuo druskos peršėjo akis taip, kad Teonas vos laikėsi nešūktelėjęs. Ant lūpų jautė jūros skonį.
— Tegu tavo nuolankus tarnas Teonas atgimsta iš jūros, kaip atgimei tu pats, — giedojo Eironas Greidžojus. — Palaimink jį druska, palaimink uola, palaimink geležimi. Sūnėne, ar dar prisimeni žodžius?
— Kas negyvas, niekad nemirs, — pasirausęs atmintyje, pratarė Teonas.
— Kas negyvas, niekad nemirs, — aidu pakartojo dėdė, — tik vėl prisikels tvirtesnis ir stipresnis. Kelkis.
Teonas atsistojo mirksėdamas nuo druskingų ašarų. Jo dėdė, netardamas nė žodžio, užkimšo vandenmaišį, atrišo arklį ir užsėdo ant jo. Teonas padarė tą patį. Palikę už nugaros smuklę ir uostą, jie drauge pasuko aukštyn į kalvas pro lordo Botlio pilį. Žynys jojo tylėdamas.
— Pusę savo gyvenimo nebuvau namie, — pagaliau išdrįso prabilti Teonas. — Kaip salos, ar pasikeitė?
— Vyrai žvejoja jūroje, rausia žemę, paskui miršta. Moterys gimdo vaikus kęsdamos skausmus, apsipylusios krauju, paskui miršta. Po dienos ateina naktis. Pučia vėjai, kyla ir slūgsta potvyniai. Salos tokios, kokias jas sukūrė mūsų dievas.
Dievai, koks jis dabar rūstus, pagalvojo Teonas.
— Ar Paike rasiu seserį ir ledi motiną?
— Ne. Tavo motina gyvena Harlo saloje, pas savo seserį. Ten švelnesni orai, ją tebevargina kosulys. Tavo sesuo su „Juoduoju vėju“ išplaukė į Didįjį Viką perduoti žinios nuo tėvo, tačiau ji netrukus grįš, gali neabejoti.
Teonui nereikėjo aiškinti, kad „Juodasis vėjas“ — tai Ašos ilglaivis. Sesers nebuvo matęs dešimt metų, bet tiek apie ją žinojo. Keista, kad sugalvojo taip pavadinti laivą, juk ir Robas Starkas turi vilką vardu Pilkasis Vėjas.
— Starkai pilki, o Greidžojai juodi, — šyptelėjęs sumurmėjo, — tačiau, regis, vėjas mums visiems tinka.
Žynys nematė reikalo apie tai kalbėti.
— O kaip jūs, dėde? — paklausė Teonas. — Kai mane išvežė iš Paiko, neatrodė, kad būsite žynys. Pamenu, kaip, užšokęs ant stalo su alaus ragu rankoje, dainuodavote senas plėšikų dainas.
— Jaunas buvau ir kupinas tuštybės, — atsiliepė Eironas Greidžojus, — tačiau jūra nuplovė mano kvailumą ir paikystes. Tas žmogus paskendo, sūnėne. Jo plaučiai prisipildė jūros vandens, žuvys nuėdė apvalkalą nuo akių. Prisikėlęs praregėjau.