Jis ne tik rūstus, bet ir pamišęs. Anas senasis Eironas Greidžojus, kokį prisiminė Teonas, jam patiko.
— Dėde, kodėl tėvas sušaukė savo karius ir laivus?
— Šitai, be abejo, išgirsi iš jo Paike.
— Norėčiau iš anksto žinoti jo ketinimus.
— Iš manęs nesužinosi. Mums įsakyta apie tai su niekuo nesikalbėti.
— Net ir su manimi? — Teonas ne juokais supyko. Jis vedė vyrus į mūšį, medžiojo su karalium, garbingai kovojo turnyruose, varžėsi su Brindenu Juodąja Žuvimi ir Didžiuoju Džonu Amberiu, kovėsi Kuždesių girioje, merginų patvarkė tiek, kad net vardų visų neprisimena, o šitas dėdė vis tiek elgiasi taip, lyg jam dar tebebūtų dešimt metų. — Jeigu mano tėvas ketina pradėti karą, turiu apie tai žinoti. Aš — ne šiaip koks „niekas“. Esu Paiko ir Geležies salų valdovo įpėdinis.
— Na, dėl to dar pažiūrėsime, — atsiliepė jo dėdė.
Tie žodžiai nuskambėjo tarsi antausis.
— Pažiūrėsime? Abu mano broliai žuvę. Esu vienintelis gyvas savo lordo tėvo sūnus.
— Jis dar turi dukterį.
Aša, suglumęs pagalvojo Teonas. Ji trejais metais vyresnė, bet vis dėlto…
— Moteris gali būti paveldėtoja tik tuomet, kai nėra tiesioginio vyriškos lyties įpėdinio, — garsiai pareiškė jis. — Neleisiu, kad iš manęs būtų apgaule atimtos mano teisės, įspėju jus iš karto.
— Vaikine, tu įspėji Nuskendusio Dievo tarną? — suurzgė dėdė. — Regis, užmiršai daugiau, negu žinojai. Ir esi didžiai kvailas, jei manai, kad tavo lordas tėvas ims ir atiduos šias šventas salas kokiam Starkui. Dabar užsičiaupk. Kelias ir be tavo tauškalų netrumpas.
Teonas pasistengė prikąsti liežuvį, nors susivaldė sunkiai. Tai štai kaip čia viskas, mąstė jis. Tartum per dešimt metų Vinterfele galėtum tapti Starku. Lordas Edardas augino jį kartu su savo vaikais, tačiau Teonas niekada nebuvo vienas iš jų. Visa pilis nuo ledi Stark iki purviniausio indų plovėjo virtuvėje žinojo, kad jis — įkaitas, kurio tėvas privalo gerai elgtis, ir nepraleisdavo progos jam to priminti. Net ir kekšvaikis Jonas Snou sulaukdavo pagarbos daugiau už jį.
Kartais lordas Edardas mėgindavo apsimesti esąs jam kaip tėvas, bet Teonui jis visada liko tik žmogus, Paikui lėmęs ugnį ir kraują, išvežęs jį iš namų. Paaugus jį visada baugino griežtas Starko veidas ir didžiulis tamsus kalavijas. Panašiai elgėsi ir jo žmona, ji laikėsi dar atokiau ir žvelgė įtariau.
Jų vaikai, zirziantys kūdikiai, per beveik visus Vinterfele praleistus metus jo nedomino. Tik Robas ir žemakilmis netikras brolis Jonas Snou buvo šiek tiek vyresni ir verti jo dėmesio. Kekšvaikis atrodė paniuręs, įžeidus, pavydėjo Teonui aukštos kilmės ir Robo pagarbos. Pats Teonas Robą truputį net ir pamėgo, tarsi jaunesnį brolį… bet apie šitai užsiminti nevertėjo. Regis, Paike tebeliepsnojo senieji karai. Jam nederėjo tuo stebėtis. Geležies salos gyveno praeitimi, dabartis atrodė per daug sunki ir kupina kartėlio, kad būtų įmanoma ją iškęsti. Be to, jo tėvas ir dėdės jau paseno; tie garbūs lordai kitaip nemokėjo — savo apmūsojusius vaidus nešdavo iki grabo lentos, nieko neužmiršdami ir juo labiau neatleisdami.
Taip pat klostėsi ir su Molisteriais, palaikiusiais jam draugiją kelionėje iš Riverano į Sigardą. Patrikas Molisteris pasirodė esąs visai neblogas vaikinas — jie abu mėgo mergas, vyną ir medžioklę su sakalais. Tačiau senasis lordas Džeisonas, pastebėjęs, kad jo įpėdiniui vis labiau patinka leisti laiką su Teonu, pasivadino Patriką į šalį ir priminė, kad Sigardas buvo kadaise pastatytas norint apginti pakrantę nuo plėšikų iš Geležies salų ir ypač nuo Greidžojų iš Paiko. Jų Dundantis bokštas vardą gavo pagal milžinišką žalvarinį varpą, kuriuo nuo seno skambindavo kviesdami miesto žmones ir valstiečius į pilį, kai vakaruose jūroje pasirodydavo ilglaiviai.
— Ir nesvarbu, kad tas varpas per tris šimtus metų skambėjo tik kartą, — kalbėjo Patrikas Teonui kitą dieną, kai jie drauge aptarė senojo Molisterio įspėjimus ir iš ąsočio gurkšnojo žaliųjų obuolių vyną.
— Kai mano brolis puolė Sigardą, — atsiliepė Teonas. Lordas Džeisonas prie pilies sienų nukovė Rodriką Greidžojų ir geležies žmones nustūmė atgal į jūrą. — Jei tavo tėvas mano, kad dėl to iki šiol kunkuliuoju pykčiu, tai tik todėl, kad jis niekada nebuvo su Rodriku susidūręs.
Jie smagiai pasijuokė šuoliuodami pas vieną Patriko pažįstamą — meilingą malūnininko pačią. Kad taip Patrikas atsirastų čia. Tegu ir Molisteris, su juo joti būtų kur kas smagiau, negu su šituo surūgusiu senu žyniu, kuriuo dabar tapo jo dėdė Eironas.
Takas, kuriuo jie keliavo, vingiavo aukštyn į nuogas akmenuotas kalvas. Netrukus jūra dingo iš akių, nors drėgname ore tebetvyrojo ryškus sūraus vandens kvapas. Jie lėtai ir sunkiai risnojo vienodu žingsniu; pro šalį praslinko aviganio trobelė, apleistos kasyklos. Šis naujas šventeiva Eironas Greidžojus kalbėti nemėgo. Jie jojo niūriai tylėdami. Galų gale Teonas nebeištvėrė:
— Vinterfelo lordu dabar tapo Robas Starkas.
— Ar vienas vilkas, ar kitas — jokio skirtumo, — Eironas nė nepasuko galvos.
— Robas sulaužė priesaiką Geležiniam sostui ir pasiskelbė Šiaurės karalium. Ten dabar vyksta karas.
— Meisterio varnai virš sūraus vandens skraido ne prasčiau negu virš uolų. Tavo naujienos seniai atvėsusios.
— Atėjo nauji laikai, dėde.
— Kas rytą išaušta nauja diena, ir ji nedaug tesiskiria nuo vakarykštės.
— Riverane žmonės sakytų kitaip. Jie kalba, kad raudonoji kometa skelbia naujus laikus. Ją atsiuntė dievai.
— Iš tiesų, tai ženklas, — sutiko žynys, — tačiau siųstas mūsų dievo, o ne jų. Tai liepsnojantis deglas, tokius mūsų žmonės nešdavo senovėje. Šią liepsną Nuskendęs Dievas iškėlė iš jūros, ir ji reiškia kylantį potvynį. Laikas kelti bures ir žengti per pasaulį su kalaviju ir ugnimi taip, kaip žengė jis.
— Su tuo tikrai sutinku, — nusišypsojo Teonas.
— Dievui žmogaus sutikimas rūpi tiek, kiek audrai svarbu, ką mano lietaus lašas.
Seni, šitas lietaus lašas kada nors taps karalium. Teonui nusibodo dėdės burbėjimas. Jis spustelėjo pentinais arklį ir šypsodamasis nulėkė į priekį.
Saulė jau buvo arti laidos, kai jie atsidūrė prie Paiko sienų, tamsių akmenų puslankiais jungiančių kelias uolas. Viduryje dunksojo vartų bokštas, abipus jo — po tris keturkampius bokštus. Teonas įžiūrėjo randus, kuriuos paliko Roberto Barateono katapultų svaidomi akmenys. Ant senojo pietinio bokšto griuvėsių stūksojo naujas, jo šviesesnių pilkų akmenų dar nebuvo spėjusios subjauroti kerpės. Štai ta vieta, kur Robertas Barateonas pralaužė sieną ir, iškėlęs kovos kūjį, lydimas Nedo Starko, per nuolaužas ir lavonus pasileido vidun. Teonas tada viską stebėjo saugiai pasislėpęs Jūros bokšte ir kartais iki šiol sapnuose regėdavo deglus, girdėdavo duslų griūvančios sienos dundesį.
Jo laukė atviri vartai, surūdijusios geležinės jų grotos kybojo pakeltos. Nepažįstami sargybiniai nuo sienų smalsiai žiūrėjo, kaip Teonas Greidžojus pagaliau grįžta namo.
Už išorinės sienos plytėjo didžiulė vėjo gairinama aikštė. Čia buvo arklidės ir šunidės, dar įvairių ūkinių pastatų. Avys ir kiaulės kuitėsi garduose, bet pilies šunys lakstė palaidi. Pietuose kilo uolos ir platus tiltas į Didžiąją pilį. Šokdamas iš balno, Teonas girdėjo, kaip dūžta bangos. Priėjęs arklininkas paėmė žirgą už pavadžio. Blausiomis akimis į jį žvelgė pora liesų vaikiščių ir keli vergai, tačiau niekur nebuvo matyti nei lordo tėvo, nei kokio kito iš vaikystės pažįstamo žmogaus. Nykus ir liūdnas sugrįžimas, pamanė jis.