Žynys liko sėdėti ant arklio.
— Dėde, negi nepasiliksite nakvoti ir nepasidalysite su mumis duona ir midumi?
— Man buvo liepta tave palydėti. Tu jau namie. Dabar grįžtu prie dievo reikalų.
Eironas Greidžojus apgręžė arklį ir lėtai išjojo pro purvinus vartų grotų smaigus.
Prie Teono baugščiai prisiartino sukumpusi, dukslia pilka suknele vilkinti senė.
— Milorde, man liepta parodyti jūsų kambarius.
— Kas liepė?
— Jūsų lordas tėvas, milorde.
Teonas nusitraukė pirštines.
— Vadinasi, žinai, kas aš toks. Kodėl tėvas neatėjo manęs pasveikinti?
— Jis laukia jūsų Jūros bokšte, milorde. Kai atsipūsite po kelionės.
O aš maniau, kad Nedas Starkas — šaltas žmogus.
— Kas tu būsi tokia?
— Helija, jūsų lordo tėvo pavedimu prižiūriu šitą pilį.
— Anksčiau buvo čia Sailas. Jį vadino Rūgščiaburniu. — Teonas net ir dabar gyvai prisiminė vyno dvoką iš senio burnos.
— Jau penkeri metai miręs, milorde.
— O kaip meisteris Kalenas, kur jis?
— Miega jūros dugne. Dabar varnus prižiūri Vendamiras.
Lyg būčiau koks svetimšalis, pagalvojo Teonas. Niekas nepasikeitė, bet vis dėlto viskas kitaip.
— Gerai, moterie, rodyk kelią į mano kambarius, — paliepė jis.
Šaltai nusilenkusi, ji nuvedė Teoną per aikštę prie tilto. Bent jau šitą vietą jis gerai atsiminė: nuo drėgmės glitūs, kerpių išmarginti šimtamečiai akmenys, po kojomis tarsi laukinis žvėris siautėjanti jūra, į drabužius kimbantis sūrus vėjas.
Anksčiau, įsivaizduodamas, kaip grįžta namo, jis mintyse žengdavo į tą patį jaukų kambarį Jūros bokšte, kur miegodavo vaikystėje. Tačiau senė vedė jį prie Kruvinosios pilies. Menės čia buvo didesnės ir geriau apstatytos, nors tokios pat šaltos ir drėgnos. Teonas gavo kelis šaltus kambarius tokiomis aukštomis lubomis, kad prieblandoje jų net nebuvo matyti. Gal būtų jautęsis smagiau, jei nebūtų žinojęs, kad Kruvinosios vardą pilis ir įgijo dėl šitų kambarių. Prieš kokį tūkstantį metų čia buvo nužudyti Upių karaliaus sūnūs. Juos, gulinčius lovose, sukapojo į gabalus, o paskui nusiuntė tuos gabalus tėvui į žemyną.
Tačiau Greidžojų Paike niekas nežudė, tik retkarčiais vienas brolis sumanydavo nugalabyti kitą, bet abu Teono broliai jau buvo negyvi. Tad jis dairėsi po kambarius ne iš baimės aptikti šmėklą. Sienų drapiruotės žaliavo pelėsiais, įdubęs čiužinys dvokė, ant grindų patiestos nendrės buvo aptrupėjusios. Daug metų praslinko nuo tada, kai šiuose kambariuose kas nors gyveno. Drėgmė smelkėsi iki pat kaulų.
— Atneškite dubenį karšto vandens ir užkurkite šitą židinį, — paliepė jis senei. — Pasirūpinkite, kad kituose kambariuose degtų gorės su žarijomis, gal išvaikys šaltį. Ir dar — dievai maloningiausieji, tegu kas nors tučtuojau pakeičia tas nendres ant grindų.
— Taip, milorde. Bus padaryta, — senė pasistengė kuo greičiau dingti.
Po valandėlės atsirado jo prašyto karšto vandens. Iš tiesų tebuvo drungnas, netrukus ir visai atvėso, bet dar tiko nuplauti ilgos kelionės dulkėms nuo veido, rankų ir plaukų. Kol du vergai įpūtė žarijas gorėse, Teonas nusimetė jojant susitepusius drabužius ir apsivilko taip, kaip dera einant susitikti su tėvu. Susirado minkštos juodos odos batus, švelnias pilkšvai sidabrines avies vilnos kelnes, juodo aksomo liemenę su ant krūtinės išsiuvinėtu auksiniu Greidžojų krakenu. Aplink kaklą užsisegė grakščią auksinę grandinėlę, apsijuosė balintos odos diržu, iš vieno šono pasikabino durklą, iš kito — ilgą kalaviją juodos ir aukso spalvos juostomis margintoje makštyje. Išsitraukęs durklą, nykščiu perbraukė ašmenis, tada iš kabančio prie diržo maišelio išėmė galąstuvą ir kelis kartus brūkštelėjo durklo plieną. Teonas mėgo didžiuotis, kad jo ginklai visada aštrūs.
— Man grįžus, kambarys turi būti šiltas, o nendrės ant grindų švarios, — įspėjo vergus maudamasis juodas šilkines, dailiais plonų aukso siūlų ornamentais siuvinėtas pirštines.
Į Didžiąją pilį Teonas grįžo dengtu akmeniniu tiltu; jo žingsnių aidą gožė kažkur žemai be paliovos dundanti jūra. Pakeliui iki kreivo uolų stulpo, ant kurio dunksojo Jūros bokštas, reikėjo pereiti dar tris vieną už kitą siauresnius tiltus. Paskutinis buvo iš virvių ir lentų, nuo drėgno sūraus vėjo jis po kojomis siūbavo tarsi gyvas. Teonui širdis atsidūrė užkulniuose net nepasiekus pusiaukelės. Toli apačioje, žerdamos aukštas purslų vėduokles, į uolas tiško bangos. Vaikystėje jis bėgiodavo šituo tiltu net ir sutemus. Berniukai mano, kad jiems nieko negali atsitikti, sušnibždėjo jo abejonė. Suaugę vyrai apdairesni.
Geležimi apkaltos pilko medžio durys buvo užremtos iš vidaus. Teonas patrankė į jas kumščiu ir čia pat keiktelėjo, pirštine užkabinęs rakštį. Mediena buvo drėgna, apėjusi pelėsiu, geležiniai dygliai aprūdiję.
Po akimirkos duris pravėrė sargybinis juodu geležiniu antkrūtiniu ir apvaliu šalmu.
— Jūs — tas sūnus?
— Šalin iš kelio, kitaip tuoj sužinosi, kas aš toks.
Vyras žengė į šoną. Teonas įvijais laiptais užkopė į menę. Tėvą rado sėdintį prie gorės su žarijomis, nuo smakro iki pat žemės apsisiautusį apklotu, pasiūtu iš sudvisusių ruonių kailių. Išgirdęs žingsnius, Geležies salų valdovas kilstelėjo galvą ir pažvelgė į paskutinį jam likusį sūnų. Atrodė smulkesnis, negu Teonas jį atsiminė. Ir labai sulysęs. Beilonas Greidžojus visada buvo liesas, tačiau dabar galėjai pagalvoti, kad dievai įmetė jį į katilą ir virino, kol ant kūno neliko nė menkiausio raumenėlio, tik plaukai ir oda. Liesas tarsi kaulas ir toks pat kietas, tarsi iš titnago iškaltu veidu. Akys taip pat žvelgė lyg du juodi ir aštrūs titnagai, bet plaukus prabėgę metai ir sūrūs vėjai nubalino iki žiemiškos, vienur kitur balta puta pasišiaušusios jūros pilkumo. Palaidos jų sruogos siekė žemiau juosmens.
— Devyneri metai, ar ne? — pagaliau prabilo lordas Beilonas.
— Dešimt, — atsiliepė Teonas nusitraukdamas sudriskusias pirštines.
— Kai išvežė, buvai berniukas, — tarė jo tėvas. — O kas tu dabar?
— Vyras. Jūsų kraujas ir įpėdinis.
— Pamatysime, — suniurnėjo lordas Beilonas.
— Tikrai pamatysite, — pažadėjo Teonas.
— Sakai, dešimt metų. Starkas augino tave tiek pat, kiek ir aš. O dabar atvyksti kaip jo pasiuntinys.
— Ne jo, — tarė Teonas. — Lordas Edardas miręs, Lanisterių karalienė nukirto jam galvą.
— Abu jie mirę, ir Starkas, ir tas Robertas, akmenimis sudaužęs mano sienas. Prisiekiau, kad sulauksiu dienos, kai jie abu atguls žemėn, ir sulaukiau, — lordas vyptelėjo. — Tačiau nuo šalčio ir drėgmės sąnarius man vis tiek gelia, kaip ir tuomet, kai jie buvo gyvi. Tad kas man iš jų mirties?
— Šis tas bus, — Teonas žengė arčiau. — Atvežiau laišką…
— Ar šitaip tave apvilko Nedas Starkas? — nutraukė jį tėvas, prisimerkęs žvelgdamas iš po apkloto. — Matyt, jam buvo smagu rengti tave šilkais ir aksomais, kad taptum jo miela dukrele?
Teonas pajuto kraują plūstant į veidą.
— Nesu kieno nors dukrelė. Jeigu jums nepatinka mano apdaras, rasiu kitokį.
— Ir kuo greičiau.
Nusviedęs į šalį kailius, lordas Beilonas sunkiai atsistojo. Teonas jį atsiminė aukštesnį.
— Šitas dzinguliukas ant tavo kaklo — pirktas auksu ar geležimi?