Teonas palietė auksinę grandinėlę. Jis užmiršo. Tai buvo taip seniai… Pagal Senąją Tvarką moterys galėjo nešioti už pinigus pirktus papuošalus, bet karžygiui derėjo tik tos brangenybės, kurias nuimdavo nuo savo ranka užmušto priešo lavono. Tai reiškė „pirkti geležimi“.
— Teonai, rausti lyg nekalta mergelė. Girdėjai, ko klausiu? Mokėjai auksu ar geležimi?
— Auksu, — prisipažino Teonas.
Tėvas užkabino pirštais grandinėlę ir taip smarkiai trūktelėjo, kad būtų nurovęs Teonui galvą, jeigu tik grandinėlė nebūtų trūkusi anksčiau.
— Mano duktė vietoj vyro pasirinko kovos kirvį. Neleisiu, kad mano sūnus vaikščiotų išsipustęs kaip kokia kekšė. — Jis švystelėjo nutrūkusią grandinėlę į gorę, ši susirangė tarp žarijų. — Taip ir maniau. Žaliosios žemės suminkštino tave, ir Starkai pasistengė, kad taptum vienu iš jų.
— Klystate. Nedas Starkas man buvo kalėjimo prižiūrėtojas, tačiau druska ir geležis tebėra mano kraujyje.
Lordas Beilonas nusigręžęs ištiesė kaulėtas rankas pasišildyti virš žarijų.
— Bet Starkų šunytis, įdavęs savo niekingą laiškelį, siunčia tave lyg gerai išmokytą varną.
— Laiškas, kurį turiu, visiškai nėra niekingas, ir tai, ką jis siūlo, patariau jam aš.
— Nejaugi tas vilkų karalius klauso tavo patarimų? — tokia mintis, regis, lordą Beiloną pralinksmino.
— Taip, jis klauso manęs. Medžiojau su juo, kovojau pratybose, dalijausi duona ir midumi, koviausi greta jo mūšiuose. Pelniau jo pasitikėjimą. Jis žiūri į mane kaip į vyresnįjį brolį ir…
— Ne! — tėvas dūrė pirštu jam į veidą. — Čia, Paike, man girdint, broliu jo nevadinsi — sūnaus to žmogaus, kuris atėmė gyvybę tavo tikriesiems broliams. O gal tu jau užmiršai Rodriką ir Maroną — savo giminės kraują?
— Aš nieko neužmiršau.
Tiesą sakant, Nedas Starkas jo brolių nežudė. Rodriką nukovė lordas Džeisonas Molisteris Sigarde, Maroną sutraiškė griūvančios seno pietinio bokšto sienos… bet Starkas būtų nedelsdamas su jais susidorojęs, jeigu tik mūšio siautulyje būtų atsidūręs prieš juos.
— Puikiai atsimenu brolius, — patikino Teonas. Geriausiai jis prisiminė girto Rodriko smūgius ir žiaurius Marono pokštus bei nuolatinį melą. — Dar atsimenu, kad mano tėvas kadaise buvo karalius, — jis ištraukė Robo laišką ir atkišo tėvui. — Štai. Skaitykite… jūsų malonybe.
Lordas Beilonas sulaužė antspaudą ir išskleidė pergamentą. Juodos jo akys bėgiojo pirmyn atgal.
— Vadinasi, tas berniukas vėl duotų man karūną, man tereikia sunaikinti jo priešus. — Jo plonas lūpas iškreipė šypsena.
— Dabar Robas jau prie Auksinio Danties, — tarė Teonas. — Kai Dantis kris, kalnus jis įveiks per dieną. Lordo Taivino kariauna — Harenhole, atkirsta iš vakarų. Karalžudys — Riverano belaisvis. Vakaruose Robui pasipriešinti gali tik seras Stafordas Lanisteris su tais žaliais, jo ką tik surinktais naujokais. Seras Stafordas atsidurs tarp Robo kariuomenės ir Lanisporto, vadinasi, mums puolant iš jūros, miesto nebus kam ginti. Jeigu dievai teiksis mus palaikyti, kol Lanisteriai susigaudys, galbūt galėtų kristi net ir Kasterlių Uola.
— Kasterlių Uola niekada nėra kritusi, — burbtelėjo lordas Beilonas.
— Iki šiol, — nusišypsojo Teonas. Užtat kaip tai bus puiku.
— Tai štai kodėl Robas Starkas po tiek metų siunčia man tave? Kad įtikintum mane pritarti šitam jo planui?
— Šitas planas ne Robo, o mano, — išdidžiai pareiškė Teonas. Mano, taip pat ir pergalė bus mano, mano bus ir karūna, atėjus laikui. — Pats vadovausiu kariuomenei, jeigu leisite. Atlygio sau prašyčiau atiduoti man Kasterlių Uolą, kai atimsime ją iš Lanisterių.
Turėdamas Uolą, jis valdytų Lanisportą ir auksines vakarų žemes. Tai reikštų tokią galią ir turtus, kokių Greidžojų giminė niekada neregėjo.
— Pasirinkai neprastą atlygį už sumanymą ir kelias rašalu pakeverzotas eilutes, — lordas Beilonas dar kartą perskaitė laišką. — Šunytis apie atlygį nieko nesako. Tik aiškina, kad kalbi jo vardu, o aš turįs išklausyti ir duoti jam savo laivų ir žmonių, o mainais jis duos man karūną. — Tėvas pakėlė titnaginį žvilgsnį ir susitiko akimis su sūnumi. — Duos man karūną, — pakartojo staiga aštriai suskambusiu balsu.
— Čia nevykusiai parinkti žodžiai, norėta pasakyti, kad…
— Norėta pasakyti tai, kas pasakyta. Berniūkštis duos man karūną. Bet tai, kas duodama, gali būti atimta! — Lordas Beilonas sviedė laišką ant žarijų, ten, kur jau gulėjo grandinėlė. Pergamentas susisuko, pajuodo ir užsiliepsnojo.
Teonas neteko žado.
— Gal išprotėjote?
Tėvas atgalia ranka skaudžiai šėrė jam per žandą.
— Žiūrėk, kaip kalbi. Dabar esi ne Vinterfele, o aš — ne berniukas Robas, kad drįstum su manimi taip šnekėti. Aš — Greidžojus, Lordas Kirtėjas iš Paiko, Druskos ir uolų karalius, Jūros vėjo sūnus, ir joks žmogus karūnos man neduos. Aš moku geležimi. Karūną aš pasiimsiu, kaip prieš penkis tūkstančius metų tai padarė Uronas Raudonrankis.
Teonas žingtelėjo atgal traukdamasis nuo netikėtai pratrūkusio tėvo įtūžio.
— Ką gi, tai ir pasiimkite, — nusispjovė jis tebejausdamas peršintį skruostą. — Pasivadinkite Geležies salų karalium, niekam tai nerūpės… kol nesibaigs karai ir laimėtojas apsidairęs pastebės seną kvailį, tupintį ant savo kranto su geležine karūna ant galvos.
— Na, bent jau bailys tu nesi, — nusikvatojo lordas Beilonas. — Bet ir aš ne kvailys. Negi manai, kad sukviečiau laivus norėdamas pažiūrėti, kaip jie, išmetę inkarus, supasi ant bangų? Ketinu išsikovoti karalystę ugnimi ir krauju… bet ne vakaruose ir ne karaliaus Robo Berniūkščio nurodymu. Kasterlių Uola per daug stipri, o lordas Taivinas per daug gudrus. Et, galėtume paimti Lanisportą, bet jo laikyti neverta net mėginti. Ne. Trokštu kitokio obuoliuko… žinoma, jis ne toks saldus ir sultingas, tačiau kybo prinokęs ir niekieno neginamas.
Kur jis? — būtų galėjęs paklausti Teonas, bet tuo metu pats jau susigaudė.
Daneiris
Dotrakiai kometą vadino širak kija — Kraujuojančia Žvaigžde. Seniai murmėjo, kad tai blogas ženklas, bet Daneiris Targarien ją pirmąkart išvydo tą naktį, kai degino chalą Drogą, kai nubudo jos drakonai. Tai šauklys, skelbiantis mane ateinant, tarė ji sau kupina nuostabos širdimi žvelgdama į nakties dangų. Jį pasiuntė dievai rodydami man kelią.
Tačiau jai tai ištarus balsu, kambarinė Dorėja krūptelėjo.
— Toje pusėje, chalise, plyti raudonosios žemės. Rūstus ir siaubingas kraštas, taip sako raiteliai.
— Privalome eiti ten, kur rodo kometa, — nenusileido Dani… nors, tiesą sakant, kito kelio ji ir neturėjo.
Į šiaurę, kur siūravo neaprėpiamas Dotrakių jūra vadinamas žolės vandenynas, ji sukti nedrįso. Pirmas sutiktas chalasaras prarytų jos skarmaluotą gaują, kariai būtų iškapoti, visi kiti — paversti vergais. Kelias į avių genties žemes taip pat buvo uždarytas. Su ja ėjo toks negausus būrys, kad jie nebūtų pajėgę apsiginti net ir nuo šitų nekaringų žmonių. Ne itin maloniai juos būtų pasitikę ir lazarinai. Ji galėjo traukti upe žemyn į Mirino, Junkajaus ir Astaporo uostus, bet Racharas įspėjo, kad ton pusėn nuslinko Pono chalasaras, su savimi varydamas tūkstančius belaisvių, ketindamas juos parduoti vergų prekyvietėse, kurios tarsi pūlingos piktžaizdės vešėjo Vergų įlankos pakrantėje.
— Kodėl turėčiau baimintis Pono? — paprieštaravo Daneiris. — Jis buvo Drogo ko ir su manimi visada šnekėjo maloniai.