— Robertas pasielgė su jumis neteisingai, — atsargiai prabilo Kresenas, — tačiau turėjo savų priežasčių. Drakono Uola ilgai buvo svarbiausia Targarienų giminės tvirtovė. Robertui reikėjo, kad čia valdytų tvirtas vyras, o Renlis tuo metu buvo mažas vaikas.
— Jis ir dabar dar vaikas, — pareiškė Stanis, o tuščia menė šaižiai suskambo nuo jo pykčio, — vagiliaujantis vaikas, kuris ketina pastverti karūną man nuo galvos. Ar jis bent padarė ką nors, kad būtų vertas sosto? Sėdinėja taryboje ir pokštauja su Mažuoju Pirštu, o turnyruose apsivelka savo puikiuosius šarvus ir leidžiasi nutrenkiamas nuo arklio kokio mitresnio vyro. Štai toks mano brolis Renlis, kuris mano turįs būti karalium. Tad klausiu tavęs, kodėl dievai mane baudžia tokiais broliais?
— Už dievus negaliu atsakyti.
— Pastaruoju metu apskritai, man regis, retai atsakai. Kas Renlio meisteris? Gal reikėtų jį pasikviesti, ko gero, jo patarimai man tiktų labiau. Kaip tau atrodo, ką tas meisteris sakė, kai manasis brolis nusprendė pavogti mano karūną? Kokį patarimą tavo žmogus davė šitam išdavikui — mano mielajam broliukui?
— Labai stebėčiausi, jūsų malonybe, jeigu lordas Renlis klaustų patarimo.
Jauniausiasis iš trijų lordo Stefono sūnų išaugo drąsus, bet neapdairus ir dažniausiai puldavo veikti kokio akstino pagautas, užuot viską rūpestingai apmąstęs. Tuo, kaip ir daugybe kitų bruožų, Renlis priminė savo brolį Robertą ir itin ryškiai skyrėsi nuo Stanio.
— Jūsų malonybe, — irzliai pakartojo Stanis. — Šaipaisi iš manęs, kreipdamasis kaip į karalių, tačiau koks gi aš karalius? Drakono Uola ir dar kelios uolos Siaurojoje jūroje, štai ir visa mano karalystė.
Jis nulipo kelias pakopas nuo krėslo ir sustojo prie stalo, savo šešėliu uždengdamas Juoduosius Vandenis ir mišką, nupieštą ten, kur dabar buvo Karaliaus Uostas. Taip ir sustingo, mąstydamas apie kraštus, kurių siekė, regis, esančius visai čia pat ir drauge tokius tolimus.
— Šį vakarą ruošiuosi vakarieniauti su man ištikimais lordais, visais, kiek jų čia yra. Seltigaras, Velarionas, Bar Emonas, daug ten tų nevykėlių. Prastas, tiesą sakant, rinkinys, bet tokius žmones paliko man broliai. Bus čia tas piratas iš Lyso, Saladoras Sanas, aišku, turės suskaičiavęs, kiek esu jam skolingas; Morošas Myrietis aiškins, kokiais pavojais graso potvyniai ir rudeninės audros, o lordas Sanglasas pamaldžiai burblens apie Septyneto valią. Seltigaras reikalaus pasakyti, kurie vėtrų lordai stoja mūsų pusėn. Velarionas grasins išsivesti savo šauktinius, jeigu mes tuoj pat nepradėsime žygio. Ką man jiems pasakyti? Ką dabar turėčiau daryti?
— Tikrieji jūsų priešai, valdove, yra Lanisteriai, — atsakė meisteris Kresenas. — Jeigu jūs su broliu rastumėt bendrą kalbą ir drauge stotumėt prieš juos…
— Su Renliu nesiderėsiu, — atšovė Stanis tokiu balsu, kad tapo aišku — prieštarauti negalima. — Bent jau tol, kol jis vadina save karalium.
— Gerai, su Renliu — ne, — nesiginčijo meisteris. Jo valdovas buvo užsispyręs ir išdidus; jeigu ką nuspręsdavo, tai nesitraukdavo nė per žingsnį. — Jūsų tikslui gali padėti ir kiti. Edardo Starko sūnus neseniai paskelbtas Šiaurės karalium, jį remia visos Vinterfelo ir Riverano pajėgos.
— Pienburnis, — tarė Stanis, — ir dar vienas netikras karalius. Ar turėčiau sutikti valdyti suskaldytą kraštą?
— Na, pusė karalystės — visada geriau, negu jokios, — atsakė Kresenas, — o jeigu padėtumėt berniukui atkeršyti už nužudytą tėvą…
— Kodėl turėčiau keršyti už Edardą Starką? Man jis nieko nereiškė. Ak, taip, žinoma, jį mylėjo Robertas. Mylėjo kaip tikrą brolį, juk taip dažnai šitai girdėdavau! Aš buvau jo brolis, o ne Nedas Starkas, bet iš to, kaip jis su manimi elgėsi, niekaip nebūtum šito supratęs. Jo vardu gyniau Vėtrų Gūžtą, turėjau žiūrėti, kaip puikūs vyrai kankinasi badu, o Meisas Tairelis ir Paksteris Redvainas ramiai puotavo, nuo pilies sienų galėjau įžiūrėti juos plika akimi. Ar padėkojo man Robertas? Ne. Jis padėkojo Starkui, kad pralaužė apsiaustį, nors mes jau graužėm šaknis ir kepėm žiurkes. Robertui įsakius, pastačiau laivyną, jo vardu užkariavau Drakono Uolą. Ar jis paėmė mane už rankos ir tarė: „Puikiai pasitarnavai, brolau, ką be tavęs daryčiau?“ Ne, jis apkaltino mane, kad leidau Vilemui Dariui išvogti Viseirį ir kūdikį, tartum būčiau galėjęs jam sukliudyti. Penkiolika metų sėdėjau jo taryboje, padėdamas Jonui Arinui valdyti kraštą, o Robertas tuo tarpu girtuokliavo ir valkiojosi su kekšėmis, bet ar paskyrė mane savo ranka Jonui mirus? Ne, jis šuoliais nulėkė pas savo brangiausiąjį draugą Nedą Starką ir tą garbę pasiūlė jam. Bet nei vienam, nei kitam džiaugsmo tai nesuteikė.
— Kas buvo, tai buvo, valdove, — švelniai tarė meisteris Kresenas. — Buvote smarkiai ir skaudžiai nuskriaustas, bet praeitis — tai tik dulkės. Ateitį galima atsikovoti, jeigu susivienysite su Starkais. Yra ir kitų, apie kuriuos verta pagalvoti. Tarkim, ledi Arin. Karalienė nužudė jos vyrą, galima neabejoti, kad ji norės atsiteisti. Ji turi jauną sūnų, Jono Arino įpėdinį. Jeigu nutartumėt atiduoti jam kaip sužadėtinę…
— Tas berniukas silpnas ir liguistas, — atkirto Stanis. — Net ir jo tėvas tai suprato, kai prašė auginti jį Drakono Uoloje. Pažo tarnyba būtų jam išėjusi į naudą, tačiau ta prakeikta Lanisterių moteris pasirūpino nunuodyti lordą Ariną anksčiau, kai dar nebuvome galutinai sutarę, o dabar Lisa slepia tą vaiką Lizde. Gali būti tikras, kad ji nė už ką nesiskirs su berniuku.
— Tada turite siųsti Šairinę į Lizdą, — paragino meisteris. — Drakono Uola — per daug niūri vieta vaikui gyventi. Tegu kartu keliauja ir jos kvailys, mergaitė bent turės greta savęs pažįstamą veidą.
— Pažįstamą ir bjaurų, — suraukęs kaktą, Stanis susimąstė. — Bet… gal ir verta pamėginti.
— Nejaugi teisėtas Septynių Karalysčių valdovas turi maldauti pagalbos iš našlės ir svetimo sosto grobikų? — šaižiai suskambo moters balsas.
Meisteris Kresenas atsigręžė ir nulenkė galvą.
— Miledi, — tarė jis susigėdęs, kad neišgirdo jos įeinant.
Lordas Stanis metė rūstų žvilgsnį.
— Aš nemaldauju. Nė iš vieno nemaldauju. Pasistenk tai įsidėmėti, moterie.
— Džiaugiuosi tai girdėdama, valdove.
Ledi Selisa ūgiu prilygo savo vyrui, liesa kūnu ir veidu, atsikišusiomis ausimis, smailia nosimi ir vos įžiūrimais ūsiukais ant viršutinės lūpos. Tuos plaukelius ji kasdien raudavo, nuolatos keikdavo, bet jie visada vėl išdygdavo. Jos akys buvo blyškios, burna griežta, o balsas — tarsi rimbas. Ji čia pat šmaukštelėjo juo dar kartą.
— Ledi Arin skolinga tau ištikimybę, kaip ir Starkai, ir tavo brolis Renlis, ir visi kiti. Esi vienintelis tikras jų karalius. Būtų žema maldauti ir derėtis su jais dėl to, kas dievo malone tau teisėtai priklauso.
Dievo, taip ji pasakė, ne dievų. Raudonoji moteris ją laimėjo — ir širdį, ir sielą, privertė palikti Septynių Karalysčių dievus, senus ir naujus, ir garbinti tą, kurį vadino Šviesos Valdovu.
— Tavo dievas gali savo malonę pasilaikyti sau, — atsiliepė lordas Stanis, nepalaikęs naujo karšto žmonos tikėjimo. — Man ne palaiminimų reikia, o kalavijų. Gal turi kur nors paslėpusi kariuomenę, apie kurią man nepasakojai?
Jis kalbėjo be jokios meilės. Stanis niekada nemokėjo elgtis su moterimis, net ir su savo žmona. Iškeliavęs į Karaliaus Uostą posėdžiauti Roberto taryboje, Selisą paliko Drakono Uoloje su jų dukterimi. Laiškus rašė retai, sugrįždavo dar rečiau; santuokos guolyje pareigą atlikdavo kartą ar du per metus, tačiau be jokio džiaugsmo, ir sūnų, kurių kadaise vylėsi sulaukti, taip ir neatsirado.