— Ko Ponas kalbėjo maloniai, — atsiliepė seras Džora Mormontas, — o chalas Ponas jus nužudys. Jis pirmasis paliko Drogą. Su juo pasitraukė dešimt tūkstančių karių. Jūs turite šimtą.
Ne, pagalvojo Dani. Turiu tik keturis. Kiti — tai moterys, ligoti seniai ir dar niekada plaukų nepynę berniukai.
— Aš turiu drakonus, — pasakė ji.
— Jaunikliai, — tarė seras Džora. — Vienas aracho mostas — ir jų nebėra, nors Ponas tikriausiai pasičiuptų juos sau. Jūsų drakono kiaušiniai buvo brangesni už rubinus. Gyvas drakonas neįkainojamas. Visame pasaulyje jų tėra trys. Kiekvienas juos pamatęs norės pasisavinti, karaliene.
— Jie mano, — su įniršiu pratarė ji. Drakonai gimė iš jos tikėjimo ir troškimo, gyvybę jiems davė jos vyro ir negimusio sūnaus mirtis, ir magė Miri Maz Dur. Dani žengė tada į liepsną, ir jie pasirodė, o paskui gėrė pieną iš jos išbrinkusių krūtų. — Niekas neatims jų iš manęs, kol esu gyva.
— Jeigu susidursite su chalu Ponu, ilgai negyvensite. Taip pat ir su chalu Džaku ar bet kuriuo kitu. Privalote keliauti ten, kur jų nėra.
Dani buvo jį paskyrusi pirmuoju karališkosios sargybos riteriu; niūriems Mormonto patarimams ir ženklams sutampant, tolimesnis kelias buvo aiškus. Ji sušaukė žmones ir užsėdo ant savo sidabrinės kumelės. Jos plaukai nudegė Drogo laidotuvių lauže, tad tarnaitės apgaubė ją Drogo sumedžioto rakaro — baltojo Dotrakių jūros liūto — kailiu. Šiurpi žvėries galva tapo gobtuvu, slepiančiu pliką Dani galvą, o pats kailis tarsi apsiaustas krito per pečius ir nugarą. Baltasis drakonas suleido aštrius nagus į liūto karčius ir uodega apsivijo jos ranką, o seras Džora stojo į sau įprastą vietą greta jos.
— Eisime paskui kometą, — paskelbė Dani chalasarui. Nuskambėjus jos žodžiams, nepasigirdo jokių prieštaravimų. Jie buvo Drogo žmonės, tačiau dabar priklausė jai. Nedegančioji — taip ją dabar vadino — ir Drakonų Motina. Jos žodis buvo jiems įstatymas.
Jie jojo naktimis, dieną slėpdavosi nuo saulės palapinėse. Netrukus Dani patyrė, kad Dorėja sakė tiesą. Ta žemė pasitiko juos nesvetingai. Keliaudami paskui save jie vis palikdavo negyvų ar dar dvesiančių arklių, nes Ponas, Džakas ir kiti susigrobė tai, kas Drogo bandose buvo geriausia, palikę Dani tik senus, sulysusius, ligotus, apšlubusius, netinkamus joti ar narčius gyvulius. Tokie pat atrodė ir žmonės. Jie silpni, tarė Dani sau, tad turiu tapti jų stiprybe. Negaliu pasirodyti išsigandusi, bejėgė, abejojanti. Kad ir kaip man virpėtų iš baimės širdis, pažvelgę į mane jie turi matyti tik Drogo karalienę. Jautėsi vyresnė negu keturiolikos. Jeigu kada nors ji buvo maža mergaitė, tie laikai liko praeityje.
Trečią žygio dieną mirė pirmasis žmogus. Bedantis senolis drumstomis žydromis akimis išsekęs krito iš balno ir nebepajėgė atsikelti. Po valandos jau nebealsavo. Aplink lavoną zyzė kraujinių musių spiečius, jo liūdną lemtį nešdamas gyviesiems.
— Jam jau seniai buvo atėjęs laikas, — pareiškė Dani tarnaitė Iri. — Žmogus neturėtų gyventi ilgiau negu jo dantys.
Kiti pritarė tokiai nuomonei. Dani liepė jiems užmušti silpniausią iš jų pusgyvių arklių, kad mirusysis į vidurnakčio žemę galėtų vykti raitas.
Dar po dviejų naktų užgeso maža mergaitė, visai kūdikis. Visą dieną aidėjo kančios persmelkta jos motinos rauda, tačiau niekas negalėjo jai padėti. Vargšas vaikutis dar buvo per mažas keliauti. Beribių juodų žolynų vidurnakčio žemėse ji negalėjo išvysti — turėjo gimti dar kartą.
Raudonuosiuose tyruose pašaro buvo mažai, vandens — dar mažiau. Aplinkui bangavo saulės nusvilintos kalvos — bevaisės dykynės, plytėjo tuščios, vėjų gairinamos lygumos. Kartais pasitaikydavo upė perdžiūvusiu, kietu tarsi kaulas dugnu. Arkliai mito šiurkščiais rudais velniažolės stiebais, jų kuokštai styrojo prie akmenų ar nuvirtusių sausuolių. Dani priekin vis siuntė žvalgus, tačiau jie nerasdavo nei šulinių, nei šaltinių, tik varganas, nusekusias ir kaitroje tolydžio menkstančias užsistovėjusio vandens balas. Juo giliau į tyrus, juo balų mažėjo, juo toliau reikėjo joti nuo vienos iki kitos. Jeigu šioje bekraštėje akmenų, smėlio ir raudono molio dykumoje gyveno kokie dievai, jie buvo atšiaurūs ir negailestingi, kurti visoms maldoms pasiųsti bent lašą lietaus.
Pirmiausia baigėsi vynas, netrukus išseko ir raugintas kumelių pienas, kurį klajokliai dotrakiai ypač mėgo. Ilgainiui nebeliko nei duonos papločių, nei džiovintos mėsos atsargų. Medžiotojams nepavykdavo aptikti nė menkiausio žvėrelio, keliautojų gyvybę palaikė tik kritusių jų pačių arklių mėsa. Žmonės mirė vienas po kito. Nusilpę vaikai, susiraukšlėjusios senės, ligoti, kvaili, neapdairūs vyrai — negailestinga žemė grobė visus. Dorėja sulyso, jos akys įdubo, švelnūs auksiniai plaukai lūžinėjo tartum šiaudai.
Dani kentė alkį ir troškulį kartu su visais. Pienas jos krūtyse išdžiūvo, speneliai trūkinėjo ir kraujavo, kūnas vyto sulig kiekviena diena, kol pagaliau ji tapo plonytė ir kieta lyg lazda, bet jai labiausiai rūpėjo drakonai. Jos tėvą nužudė, kai ji dar nebuvo gimusi, taip pat ir puikųjį brolį Reigarą. Jai ateinant į šį pasaulį ir lauke staugiant audrai, mirė jos motina. Švelnųjį serą Vilemą Darį, tikriausiai ją savaip mylėjusį, pražudė sekinanti liga, kai Dani dar buvo visai maža. Jos brolis Viseiris, jos saulė ir žvaigždė chalas Drogas, net jos negimęs sūnus — dievai pasiėmė juos visus. Mano drakonų jie negaus, prisiekė Dani. Negaus.
Jos drakonai dydžiu prilygo nusmurgusioms katėms, kurias ji kadaise matė sėlinant palei magistro Ilyrijaus dvaro sienas Pentose… kol neišskleisdavo sparnų. Sparnai buvo triskart ilgesni už jų kūnus, jie priminė plonytes permatomos, tarp ilgų ir laibų kauliukų ištemptos odos vėduokles, švytinčias nuostabiomis spalvomis. Gerai įsižiūrėjus pasirodydavo, kad drakonų kūnelį sudaro beveik vien tik kaklas, uodega ir sparnai. Tokie menkučiai, mąstė Dani, penėdama juos iš delno. Tiesą sakant, mėgino penėti, nes drakonai neėdė. Jie šnypšdavo, pūsdami dūmus iš šnervių, spjaudydavo į kiekvieną kruviną arklienos mėsgalį, ir nė už ką neėmė maisto, kol Dani prisiminė, ką jai dar vaikystėje buvo sakęs Viseiris.
Tik drakonai ir žmonės valgo virtą mėsą, štai ką jis tada kalbėjo.
Dani liepė tarnaitėms pačirškinti arklieną iki juodumo, ir drakonai džiugiai čiupo ją, kirsdami galvomis tarsi gyvatės. Jeigu tik mėsa būdavo gerai apkepta, jie kasdien prirydavo jos gerokai daugiau, negu patys svėrė, ir pagaliau pradėjo augti ir stiprėti. Dani nesiliovė grožėjusis lygiais drakonų žvynais ir nuo jų tvoskiančiu karščiu, kuris buvo toks aiškiai juntamas, kad vėsią naktį jų kūnai, regėjos, garuote garuoja.
Kas vakarą, chalasarui pajudėjus iš stovyklos, ji pasirinkdavo vieną drakoną, kuris keliaudavo tupėdamas jai ant peties. Kitus du medinių pinučių narve, pakabintame tarp jų arklių, gabeno Iri ir Džiki. Jos jodavo netoli nuo Dani, tad drakonai visada ją matydavo. Tik šitaip jie tupėdavo ramūs.
— Eigonas drakonams davė senosios Valyrijos dievų vardus, — tarė ji savo kraujo raiteliams vieną rytą po ilgos naktinės kelionės. — Visenijos drakonas vadinosi Vagaras, Reinė jodavo Meraksu, o Eigonas turėjo Balerioną, Juodąjį Siaubą. Pasakojama, kad Vagaro alsavimas buvo toks karštas, jog galėjo išlydyti riterio šarvus, o jį patį tiesiog iškepti; Meraksui nieko nereiškė išsyk praryti visą žirgą; Balerionas… jo iškvepiama ugnis buvo juoda, kaip ir žvynai, o sparnai tokie platūs, kad jam praskrendant šešėlis užklodavo visą miestą.