Dotrakiai į jos jauniklius žvelgė nepatikliai. Didžiausiasis iš trijų tviskėjo juodais žvynais su ryškiai raudonais dryžiais, derančiais su sparnų ir ragų spalva.
— Chalise, — sumurmėjo Agas, — štai jis ir vėl atgimė, štai tikras Balerionas.
— Gal iš tiesų yra taip, kaip sakai, mano kraujo broli, — rimtai atsiliepė Dani, — bet naujame gyvenime jam reikia naujo vardo. Pavadinsiu juos visus garbei tų, kuriuos pasiėmė dievai. Žaliasis bus Reigalas, pagerbiant mano narsųjį brolį Reigarą, kritusį prie žaliųjų Trišakio krantų. Baltą auksinį pavadinsiu Viseirionu. Viseiris buvo žiaurus, silpnas ir bailus, tačiau vis dėlto jis — mano brolis. Jo drakonas gebės atlikti tai, ko nemokėjo jis pats.
— O juodasis? — paklausė seras Džora Mormontas.
— Juodasis — tai Drogonas, — tarė Dani.
Nors drakonai laikėsi puikiai, jos chalasaras nyko ir mirė. Kraštas aplinkui tapo dar skurdesnis. Net ir velniažolių pasitaikydavo rasti retai; arkliai krisdavo eidami, jų liko taip mažai, kad kai kuriems žmonėms reikėjo žingsniuoti pėsčiomis. Dorėja sukarščiavo ir su kiekviena mylia jautėsi vis blogiau. Lūpas ir rankas jai nusėjo kraujuojančios pūslės, plaukai slinko kuokštais, ir vieną vakarą ji jau nebeturėjo jėgų užsėsti ant arklio. Džogas pasakė, kad ją reikia palikti arba pririšti prie balno, tačiau Dani prisiminė tą vakarą Dotrakių jūroje, kai ši mergina iš Lyso išmokė ją savo paslapčių, kad Drogas labiau ją mylėtų. Ji pagirdė Dorėją iš savo vandenmaišio, drėgna skepeta atvėsino jai kaktą ir laikė ją už rankos, kol ligonė virpėdama mirė. Tik tada ji leido chalasarui eiti pirmyn.
Niekur nebuvo matyti kitų keliautojų pėdsakų. Dotrakiai ėmė baimingai murmėti, kad kometa atvedusi juos į tikrą pragarą. Vieną rytą, jiems įsikūrus tarp vėjo nusvidintų, bet kaip suvirtusių juodų uolų, Dani nuėjo pas serą Džorą.
— Gal mes pasiklydome? Gal šitie tyrai niekada nesibaigs?
— Baigsis, — atsakė jis pavargusiu balsu. — Esu matęs prekijų žemėlapius, karaliene. Šį kelią renkasi nedaug karavanų, tai tiesa, tačiau rytuose plyti didžiulė karalystė su daugeliu nuostabių miestų. Ji Ti, Kvartas, Ašajus prie Šešėlio…
— Ar ištversime, kol juos išvysime?
— Nedrįstu jums meluoti. Kelionė pasirodė sunkesnė, negu galėjau manyti.
Riterio veidas buvo išsekęs ir papilkėjęs. Jis taip iki galo ir nepagijo po sužeidimo tą naktį, kai, kaudamasis su chalo Drogo kraujo raiteliais, gavo kirtį į klubą. Dani matė, kaip jis susiraukdavo iš skausmo lipdamas ant žirgo; taip pat ir jodamas seras Džora sėdėjo balne susmukęs.
— Galbūt, jeigu trauksime toliau, mūsų laukia liūdnas galas… bet tvirtai žinau, kad pasukę atgal iš tiesų pražūsime.
Dani švelniai pakštelėjo jam į skruostą. Jai širdyje palengvėjo išvydus riterio šypseną. Privalau būti stipri taip pat ir dėl jo, galvojo ji niūriai. Taip, jis — riteris, tačiau aš esu drakono kraujo.
Kita jų rasta bala dvokė siera ir buvo taip įkaitusi, kad galėjai nusiplikinti liežuvį, bet jų vandenmaišiuose teliūskavo jau paskutiniai lašai. Ataušinę vandenį puoduose ir ąsočiuose, dotrakiai gėrė jį drungną. Skonis vis tiek liko šleikštus, bet vanduo yra vanduo, visus kamavo negailestingas troškulys. Apimta nevilties Dani pažvelgė į horizontą. Jos būrys sumažėjo trečdaliu, o priekyje, kiek tik siekė akys, tebeplytėjo atšiauri raudona dykra. Kometa tyčiojasi iš mano vilčių, galvojo ji, keldama galvą aukštyn, į žvaigždės perrėžtą dangų. Nejaugi, perėjusi pusę pasaulio ir regėjusi gimstant drakonus, dabar turiu mirti kartu su jais šitoje įkaitusioje akmenuotoje dykumoje? Ji negalėjo tuo patikėti.
Kita diena išaušo, jiems traukiant per kietą, raudoną, plyšių ir įtrūkimų išvagotą lygumą. Dani jau galvojo, kad laikas apsistoti poilsio, kai uždusę paršuoliavo žvalgai.
— Chalise, ten miestas, — šaukė jie. — Blyškus tarsi mėnulis ir gražus lyg mergelė. Tik viena valanda kelio, ne daugiau.
— Rodykite, kur jis, — tarė ji.
Netrukus prieš akis iškilo tas miestas, jo baltos sienos ir bokštai mirguliavo pro kaitros šydą ir atrodė tokie nuostabūs, kad Dani neabejojo — tai tikriausiai miražas.
— Ar numanote, kokia tai vieta? — paklausė ji sero Džoros.
Ištremtasis riteris liūdnai papurtė galvą.
— Ne, karaliene. Niekada nebuvau atsidūręs taip toli rytuose.
Baltos sienos tolumoje žadėjo poilsį ir ramybę, galimybę atsigauti ir sustiprėti, tad Dani netroško nieko kito, tik kuo skubiau lėkti tenai. Bet susivaldžiusi atsisuko į kraujo raitelius.
— Mano kraujo broliai, jokite pirmyn ir sužinokite, kaip šitas miestas vadinasi ir kokio sutikimo galime čia tikėtis.
— Klausau, chalise, — atsiliepė Agas.
Raiteliai sugrįžo greitai. Racharas prijojęs nušoko žemėn. Ant apvaliomis metalo plokštėmis puošto diržo jis nešiojo didžiulį lenktą arachą, kurį jam Dani padovanojo skirdama savo kraujo raiteliu.
— Chalise, miestas negyvas. Neliko nei jo vardo, nei dievų, vartai sulaužyti, gatvėmis lakioja tik vėjas ir musių spiečiai.
Džiki pasipurtė.
— Kai išeina dievai, naktimis sėda puotauti šmėklos. Tokių vietų verčiau vengti. Tai žino visi.
— Visi, — pritarė Iri.
— O aš ne. — Dani spustelėjo kulnais žirgą ir, rodydama kelią, pro apgriuvusią senovinių vartų arką nujojo tyloje skendinčia gatve. Seras Džora ir jos kraujo raiteliai nusekė iš paskos, tada pajudėjo ir kiti dotrakiai.
Buvo sunku suprasti, ar ilgai tas miestas stovi apleistas, tačiau baltosios sienos, iš toli viliojusios grožiu, arčiau prijojus pasirodė sutrūkinėjusios ir apsilaupiusios. Viduje lyg labirintas raizgėsi siauros vingiuotos gatvelės. Pastatai stovėjo susigrūdę, žvelgdami į praeivius belangėmis, kreida baltintomis sienomis. Viskas aplinkui buvo balta, tarytum čia gyvenantys žmonės nepažino jokių kitų spalvų. Dani jojo pro namus įgriuvusiais stogais, iš kurių tebuvo likusios saulės nutviekstų nuolaužų krūvos, kitur ryškėjo jau apiblukę gaisrų pėdsakai. Vienoje sankryžoje, kur kirtosi šešios gatvės, ji pamatė tuščią marmurinį pjedestalą. Regis, šiame mieste dotrakiai jau buvo lankęsi anksčiau. Ko gero, anksčiau čia stovėjusi statula atsidūrė tarp kitų pagrobtų dievų Vais Dotrakyje. Galbūt Dani nieko nežinodama ėjo pro ją šimtus kartų. Jai ant peties tupintis Viseirionas sušnypštė.
Jie apsistojo prieš išdraskytų rūmų likučius vėjų perpučiamoje aikštėje, išgrįstoje akmenimis, kurių plyšiuose augo velniažolės. Dani išsiuntė vyrus apieškoti griuvėsių. Kai kurie pakluso nenoromis, bet netrukus vienas randuotas karys atėjo džiaugsmingai švytėdamas ir pasišokinėdamas, mat abi saujas turėjo pilnas figų. Vaisiai buvo maži, susiraukšlėję, tačiau žmonės godžiai puolė prie jų stumdydami vienas kitą ir grūsdamiesi, kimšo figas už abiejų žandų ir kramtė apimti palaimos.
Ir kiti žvalgai grįžę pasakojo apie vaismedžius iš gatvės nematomuose soduose, kuriuos slėpė užvertos durys. Agas parodė jai kiemelį, apaugusį susiraizgiusiais vynuogienojais, ant kurių kybojo mažytės žalios vynuogės, o Džogas rado šulinį su tyru šaltu vandeniu. Tiesa, aptiko jie ir kaulų, sutraiškytos, pabalusios mirusių žmonių kaukolės mėtėsi nepalaidotos.
— Vaiduokliai, — murmėjo Iri, — siaubingi vaiduokliai. Chalise, negalime čia pasilikti, tai jų miestas.
— Nebijau jokių vaiduoklių. Drakonai už juos galingesni, — o figos kur kas svarbesnės. — Abi su Džiki raskite man švaraus smėlio, kad galėčiau nusiprausti, ir neįkyrėkite kvailomis kalbomis.