Mėgaudamasi palapinės vėsa, Dani svilino arklieną inde su žarijomis ir svarstė, ką toliau daryti. Čia buvo užtektinai maisto ir vandens jos žmonėms išgyventi, užtektinai žolės arkliams, kad jie atgautų jėgas. Kaip būtų malonu kasdien nubusti toje pačioje vietoje, leisti laiką ūksminguose soduose, iki soties valgyti figų, gerti vėsaus vandens.
Iri ir Džiki grįžus su pilnais puodais balto smėlio, Dani nusimetė drabužius ir leidosi šveičiama bei prausiama.
— Chalise, jums jau atauga plaukai, — šluostydama smėlį jai nuo nugaros, tarė Džiki.
Dani perbraukė delnu sau per viršugalvį, kur dygo nauji šereliai. Dotrakių vyrai plaukus pindavo į ilgas aliejum suteptas kaseles ir kirpdavo jas pralaimėję kovoje. Gal ir man reikėtų taip daryti, galvojo ji, kad priminčiau jiems, jog dabar manyje gyvena Drogo jėga. Chalas Drogas mirė niekad nesikirpęs plaukų, nedaugelis vyrų galėjo tuo pasigirti.
Kitoje palapinės pusėje, išskleidęs žalius sparnus, suplasnojo Reigalas ir už poros sprindžių dribtelėjo ant kilimo. Nukritęs ėmė daužyti uodega į visas puses iš įniršio ir pakėlęs galvą klykė. Jeigu turėčiau sparnus, taip pat norėčiau skristi, pamanė Dani. Senovėje Targarienai, eidami į karą, jodavo raiti ant drakonų. Ji mėgino įsivaizduoti, koks turėtų būti jausmas kilti aukštyn apsikabinus drakono kaklą. Tikriausiai atrodytų lyg stovint kalno viršūnėje, tik dar geriau. Visas pasaulis plytėtų apačioje. Jeigu pakilčiau gana aukštai, gal net pamatyčiau Septynias Karalystes, pasiekčiau kometą ir gal net paliesčiau ją.
Jos svajas išblaškė Iri pranešdama, kad prie palapinės laukia seras Džora Mormontas.
— Įleisk jį, — liepė Dani jausdama, kaip dilgčioja smėliu nušveista oda. Ji susisupo į liūto kailį. Rakaras buvo kur kas didesnis už ją, tad kailis uždengė visa, ką reikėjo paslėpti.
— Atnešiau jums persiką, — priklaupdamas tarė seras Džora. Vaisius buvo toks mažytis, kad beveik pranyko jos delne, ir pernokęs, tačiau vos atsikandus burną užplūdo toks saldumas, kad Dani vos ištvėrė nepravirkusi. Valgė tą persiką lėtai, gardžiuodamasi kiekvienu kąsneliu, o seras Džora pasakojo apie medį, nuo kurio jis buvo nuskintas, sode prie vakarinės sienos.
— Vaisiai, vanduo, pavėsis, — tarė Dani jausdama saldžiai lipnias persiko sultis ant skruostų. — Dievai suteikė mums malonę atvesdami į šitą vietą.
— Turime čia ilsėtis, kol sustiprėsime, — sutiko riteris. — Raudonosios žemės silpnų nesigaili.
— Mano tarnaitės sako, kad čia yra vaiduoklių.
— Jų yra visur, — švelniai paprieštaravo seras Džora. — Savo vaiduoklius nešamės su savimi, kad ir kur keliautume.
Taip, pagalvojo Dani, Viseiris, chalas Drogas, mano sūnus Reigas, jie visada su manimi.
— Kuo vardu tavasis vaiduoklis, Džora? Manuosius tu visus žinai.
Jo veidas sustingo.
— Ji buvo vardu Linesė.
— Tavo žmona?
— Mano antroji žmona.
Jam skaudu apie tai kalbėti, suprato Dani, bet ji norėjo išgirsti tiesą.
— Ar tik tiek gali apie ją pasakyti? — liūto kailis nuslydo nuo vieno peties, ji timptelėjusi pasitaisė apsiaustą. — Ji buvo graži?
— Labai, — seras Džora, atitraukęs akis nuo jos peties, pažvelgė jai į veidą. — Kai pirmą kartą ją išvydau, pamaniau, kad tai į žemę nužengusi deivė, įsikūnijusi Mergelė. Buvo kur kas aukštesnės kilmės negu aš, jauniausia lordo Leitono Haitauerio iš Senmiesčio duktė. Baltasis Jautis, vadovavęs jūsų tėvo karališkajai sargybai, buvo jos senelio brolis. Haitaueriai — sena, labai turtinga ir be galo išdidi giminė.
— Ir ištikima, — atsiliepė Dani. — Pamenu, Viseiris sakė, kad Haitaueriai neišdavė mano tėvo.
— Taip ir buvo, — sutiko riteris.
— Jūsų tėvai susitarė dėl vedybų?
— Ne, — atsakė Džora. — Mūsų vedybos… bet tai ilga ir neįdomi istorija, jūsų malonybe. Nenorėčiau tuo pasakojimu jūsų varginti.
— Aš niekur neskubu, — tarė Dani. — Papasakok, prašau.
— Kaip įsakysite, karaliene, — seras Džora susiraukė. — Mano tėvynė… turite šitai suprasti, tada aiškesni bus ir kiti dalykai. Meškų sala graži, bet ji labai toli. Įsivaizduokite senus gumbuotus ąžuolus, išlakias pušis, žydinčius erškėčius, pilkus, samanų barzdomis apžėlusius akmenis, mažus, šaltus kaip ledas upelius, čiurlenančius stačiais kalvų šlaitais. Mormontų būstas suręstas iš milžiniškų rąstų, jį supa žemių pylimas. Išskyrus vieną kitą valstietį, mano žmonės gyvena pakrantėse ir žvejoja jūroje. Ta sala yra toli šiaurėje, ir mūsų žiemos kur kas baisesnės, negu galėtumėt įsivaizduoti, chalise. Vis dėlto man ten buvo gera, o ir moterų turėjau ligi valiai. Ir iki vedybų, ir po jų man netrūko valstiečių dukterų ar žvejų žmonų. Vedžiau jaunas, nuotaka iš Gūdmiškio Gloverių giminės, ją savo nuožiūra parinko tėvas. Pragyvenome dešimt metų, o gal kiek mažiau, ne taip svarbu. Nebuvo ji gražuolė, bet malonaus būdo. Manau, kad ilgainiui net pamilau ją, nors mūsų santykius lėmė ne aistra, o pareiga. Triskart ji mėgino padovanoti man įpėdinį, bet kaskart persileisdavo. Paskutinį sykį taip ir neatsigavo, netrukus mirė.
Dani uždėjo delną ant jo rankos ir spustelėjo pirštus.
— Užjaučiu tave, iš visos širdies užjaučiu.
Seras Džora linktelėjo.
— Tuo metu mano tėvas jau buvo pasirinkęs juodąjį rūbą, tad aš tapau teisėtu Meškų salos valdovu. Vienas po kito plaukė pasiūlymai vedyboms, tačiau, man dar nespėjus apsispręsti, lordas Beilonas Greidžojus sukėlė maištą prieš Sosto grobiką, ir Nedas Starkas sušaukė savo vėliavas į pagalbą jo draugui Robertui. Lemtingas mūšis įvyko Paike. Roberto akmenų svaidyklėms pramušus skylę lordo Beilono sienoje, pirmasis vidun įsiveržė šventikas iš Myro, bet aš nuo jo nedaug teatsilikau. Tame mūšyje pelniau riterio titulą. Pergalės garbei Robertas įsakė prie Lanisporto surengti turnyrą. Štai ten ir pamačiau Linesę, maždaug perpus už mane jaunesnę merginą. Ji atvyko su tėvu iš Senmiesčio pažiūrėti, kaip kovos jos broliai. Tiesiog negalėjau atitraukti nuo jos akių. Tarsi ištiktas beprotybės paprašiau jos kaspino, kurį dėvėčiau turnyre, nė nesvajodamas, kad ji išklausys mano prašymą, tačiau ji vis dėlto sutiko.
Šiaip kautis moku, chalise, ne prasčiau nei bet kuris kitas vyras, bet turnyrų didvyris niekada nebuvau. Tačiau ant rankos užrištas Linesės kaspinas mane tarsi pamainė. Priešininkai krito vienas po kito. Nugalėjau ir lordą Džeisoną Molisterį, ir Bronzinį Joną Roisą. Verčiau nuo žirgų visus — serą Raimaną Frėjų, jo brolį serą Hostiną, lordą Ventą, Laukinį Šerną, net ir serą Borosą Blauntą iš karališkosios sargybos. Paskutinėje kovoje su Džeimiu Lanisteriu sulaužiau devynias ietis, bet laimėtojas nepaaiškėjo, tačiau karalius vis dėlto priteisė pergalę man. Paskelbiau Linesę meilės ir grožio karaliene; dar tą patį vakarą nuvykau pas jos tėvą ir paprašiau dukters rankos. Buvau apsvaigęs ne tik nuo vyno, bet ir nuo šlovės. Tiesą sakant, turėjau sulaukti paniekos ir neigiamo atsakymo, bet lordas Leitonas priėmė mano pasiūlymą. Ten, Lanisporte, ir susituokėme, tad porą savaičių buvau laimingiausias žmogus visame pasaulyje.
— Tik porą savaičių? — nustebo Dani. Net ir man teko ilgesnė laimė su Drogu, mano saule ir žvaigžde.
— Tiek užtruko mūsų kelionė jūra iš Lanisporto atgal į Meškų salą. Linesė labai nusivylė išvydusi mano valdas. Jose buvo per daug šalta ir drėgna, nuo malonesnių vietų jas skyrė per didelis atstumas, o gyventi reikėjo mano pilyje — paprastame dideliame iš rąstų statytame name. Ten niekas nerengdavo vaidinimų ar pokylių, nevyko mugės, nesirodydavo keliaujantys aktoriai. Galėjo praslinkti ne vieneri metai, kol pas mus užsukdavo koks dainininkas. Saloje nebuvo nė vieno auksakalio. Mano virėjas neišmanė nieko daugiau, tik vis tuos pačius kepsnius ir troškinius, tad žuvis ir elniena Linesei greitai įgriso. Jos šypsenos troškau labiau negu oro, todėl net iš paties Senmiesčio atsivežiau kitą virėją, o Lanisporte radau muzikantą, skambinantį arfa. Parūpindavau auksakalių, siuvėjų, batsiuvių — ko tik ji panorėdavo, bet jai niekada nebuvo gana. Meškų sala turtinga meškų ir medžių, bet viso kito joje nėra. Pastačiau jai dailų laivą, ir mes plaukdavome į Lanisporto ir Senmiesčio šventes bei muges, kartą nuvykome net į Bravosą, iš tenykščių palūkininkų pasiskolinau labai daug pinigų. Jos ranką ir širdį laimėjau nugalėjęs turnyre, tad tikėdamasis jos palankumo ir vėl dalyvaudavau kitose kovose, bet kerai jau buvo dingę. Daugiau pasižymėti man nepavyko, ir kiekvienas pralaimėjimas reiškė dar vieną prarastą žirgą ir dar vienus turnyro šarvus — juos reikėjo išsipirkti arba įsitaisyti naujus. Tokios išlaidos man buvo nepakeliamos. Galų gale pareikalavau grįžti namo, tačiau ten gyvenimas klostėsi dar blogiau negu pirma. Jau nebeišgalėjau mokėti virėjui ir arfininkui, o jei užsimindavau apie būtinumą parduoti jos brangakmenius, Linesė tiesiog pašėldavo.