Toliau… ėmiausi tokių dalykų, apie kuriuos man gėda kalbėti. Viskas dėl aukso. Kad Linesė ir toliau puoštųsi brangakmeniais, turėtų savo arfininką ir virėją. Pagaliau dėl to praradau viską. Išgirdęs, kad į Meškų salą atvyksta Edardas Starkas, galutinai pamiršau savo garbę ir, užuot pasilikęs ir stojęs prieš jo teismą, pasprukau, su savimi pasiėmęs ir Linesę. Sakiau sau, kad nieko nėra svarbiau už mūsų meilę. Pabėgome į Lysą, ten pardaviau laivą, kad turėtume iš ko gyventi.
Iš sielvarto Džoros balsas prikimo, Dani nenorėjo dar labiau jo kamuoti, bet jai reikėjo išgirsti, kaip viskas baigėsi.
— Ji ten mirė? — švelniai paklausė Dani.
— Tik man, — atsiliepė riteris. — Po pusės metų mano auksas ištirpo, gavau stoti tarnauti samdomu kariu. Kol koviausi su Bravoso kariauna prie Roino, Linesė persikraustė pas pirklių seniūną, vardu Tregarą Ormoleną. Girdėjau, dabar ji — svarbiausia to pirklio sugulovė, net ir jo žmona jos prisibijo.
Dani pašiurpo.
— Tu nekenti jos?
— Beveik taip pat, kaip ir myliu, — atsakė seras Džora. — Meldžiu man atleisti, karaliene. Jaučiuosi labai pavargęs.
Dani neprieštaravo, kad jis išeitų, bet jam keliant palapinės uždangą, vis dėlto neištvėrė ir dar paklausė:
— Kaip ji atrodė, tavoji ledi Linesė?
Seras Džora liūdnai šyptelėjo.
— Na, šiek tiek panaši į jus, Daneiris, — jis žemai nusilenkė. — Linkiu ramaus miego, karaliene.
Dani suvirpėjo ir standžiau susisupo į liūto kailį. Ji atrodė kaip aš. Dabar aiškiau atsiskleidė tai, ko ji anksčiau iš tiesų nesuprato. Jis nori manęs, susivokė Dani. Jis myli mane taip, kaip mylėjo ją, ne kaip riteris — savo karalienę, o kaip vyras — moterį. Ji mėgino įsivaizduoti, kaip atsiduria sero Džoros glėbyje, kaip bučiuoja jį, glamonėja, įsileidžia į save. Veltui. Vos užsimerkus vietoj jo prieš akis iškildavo Drogo veidas.
Chalas Drogas buvo jos saulė ir žvaigždė, jos pirmasis vyras ir galbūt paskutinis. Magė Miri Maz Dur prisiekė, kad ji niekada nepagimdysianti gyvo kūdikio, tad koks vyras norėtų bevaisės žmonos? Ir koks vyras galėtų varžytis su Drogu, kuris mirė nenukirptais plaukais ir dabar joja per vidurnakčio žemes savo žvaigždėto chalasaro priešakyje?
Sero Džoros balse, jam kalbant apie savąją Meškų salą, ji girdėjo skambant ilgesį. Jis niekada neturės manęs, bet galiu grąžinti jam tėvynę ir garbę. Šitai jam galiu padaryti.
Tą naktį jos miego netrikdė jokie vaiduokliai. Ji sapnavo Drogą ir vestuvių naktį, kai jie pirmą sykį išjojo kartu. Bet šį kartą sapne jie jojo ne žirgais, o drakonais.
Kitą rytą ji pasišaukė kraujo raitelius.
— Mano kraujo broliai, — pasakė ji visiems trims, — man jūs reikalingi. Kiekvienas pasirinkite tris žirgus, ištvermingiausius ir sveikiausius iš mums likusių. Pasiimkite tiek vandens ir maisto, kiek jūsų arkliai paneš, ir jokite pirmyn. Agas suks į pietvakarius, Racharas — į pietus. Džogai, tavo kelias — paskui širak kija į pietryčius.
— Ko turime ieškoti, chalise? — paklausė Džogas.
— Visko, — atsakė Dani. — Ieškokite kitų miestų, gyvų ar mirusių. Karavanų ir žmonių. Upių ir ežerų, ir didžios sūrios jūros. Sužinokite, kaip toli tęsiasi šie tyrai ir kas už jų. Palikdama šį miestą, neketinu vėl keliauti aklai. Privalau žinoti, kur einu ir kaip geriausia ten patekti.
Jie išjojo švelniai skimbčiodami varpeliais plaukuose, o Dani su saujele likusių gyvų savo žmonių toliau gyveno tame mieste, kurį pavadino Vais Toloru — kaulų miestu. Viena po kitos slinko dienos ir naktys. Moterys mirusiųjų soduose rinko vaisius. Vyrai prižiūrėjo arklius, taisė balnus, jų kilpas, pasagas. Vaikai klaidžiojo vingiuotomis gatvelėmis, rasdami tai senų žalvarinių monetų, tai tamsiai raudono stiklo šukių ar akmeninių ąsotėlių su raižytomis gyvatės pavidalo rankenomis. Vieną moterį sugėlė raudonasis skorpionas, bet daugiau niekas nebemirė. Arkliai po truputį atsigavo ir sustiprėjo. Dani pati prižiūrėjo sero Džoros žaizdą, ir ši ėmė gyti.
Pirmasis sugrįžo Racharas. Raudonieji tyrai pietų pusėje tęsiasi be galo, pasakojo jis, ir galų gale pasiekia atšiaurią nuodingųjų vandenų pakrantę. Iki jos — tik smėlio sūkuriai, vėjo nugairintos uolos ir aštriais dygliais pasišiaušę augalai. Pakeliui jis matęs drakono griaučius ir galįs prisiekti, kad jie tokie dideli, jog jis su visu žirgu prajojęs pro jo milžiniškus juodus nasrus. Daugiau nieko neradęs.
Dani skyrė jam tuziną tvirčiausių vyrų ir liepė lupti aikštės akmenis iki žemės po jais. Jeigu grindinio plyšiuose gali dygti velniažolės, tai pašalinus akmenis augs ir kitokia žolė. Nei šulinių, nei vandens jiems netrūko. Turėdami sėklų, galėjo paversti tą aikštę žydinčia pieva.
Paskui pasirodė Agas. Jis prisiekė, kad pietvakariuose viskas išdegę ir negyva. Sakė radęs dar dviejų miestų griuvėsius, šiek tiek mažesnius už Vais Toloro, bet šiaip labai panašius. Vieną saugojo ant surūdijusių geležinių smaigų pamautų kaukolių ratas, tad vidun eiti nedrįsęs, tačiau antrąjį ištyrinėjęs, kiek tik leido laikas. Jis parodė Dani ten rastą geležinę apyrankę su neapdorotu ugniniu opalu, didumo sulig jos nykščiu. Buvę ten ir raštų ritinių, bet tokių perdžiūvusių ir trapių, kad Agas jų nė nelietęs.
Dani padėkojo jam ir liepė pasirūpinti, kad būtų sutaisyti miesto vartai. Jeigu senovėje priešai perėjo dykumą ir sugriovė šiuos miestus, tai jie gali pasirodyti ir dabar.
— Vadinasi, privalome būti pasirengę, — visiems paskelbė ji.
Džogo nebuvo taip ilgai, kad Dani jau manė jį dingus, bet galų gale, kai visi jau liovėsi laukti, jis parjojo iš pietryčių. Vienas Ago pastatytų sargybinių pirmas jį pastebėjo ir riktelėjo kitiems. Dani pati nuskubėjo prie sienos. Iš tiesų, ten buvo Džogas, bet ne vienas. Jam iš paskos jojo trys keistai apsitaisę svetimšaliai, pasibalnoję bjaurius kuprotus padarus, šalia jų bet kuris žirgas atrodė tarsi nykštukas.
Prie miesto vartų jie įtempė vadžias ir, pakėlę galvas, pamatė viršuje Dani.
— Mano kraujo karaliene, — šūktelėjo Džogas, — buvau didžiame Kvarto mieste ir grįžau su šiais žmonėmis, kurie norėtų išvysti jus savo akimis.