Dani nužvelgė svetimšalius.
— Štai aš, stoviu prieš jus. Žiūrėkite, jei pageidaujate… bet pirma pasisakykite, kas esate.
Išbalęs vyras mėlynomis lūpomis atsiliepė šiurkščia dotrakių kalba:
— Esu Pijatas Prėjus, didis burtininkas.
Plikagalvis su brangakmeniais nosyje prabilo laisvųjų miestų Valyrijos kalba:
— Aš — Ksaras Ksoanas Daksas iš Trylikos, Kvarto pirklių seniūnas.
Moteris lakuota medine kauke tarė bendrine Septynių Karalysčių šnekta:
— Aš — Kveitė iš Šešėlio. Mes ieškome drakonų.
— Galite nebeieškoti, — pareiškė jiems Daneiris Targarien. — Jau radote juos.
Jonas
Senuose Semo žemėlapiuose tas kaimas vadinosi Baltmedis. Jonui jis neatrodė labai panašus į kaimą. Keturi apgriuvę, iš niekuo nesutvirtintų akmenų sukrauti nameliai supo tuščią avių gardą ir šulinį. Namų stogai buvo uždengti velėna, ant langų vietoj užuolaidų plevėsavo sudriskę odų gabalai. Išskėtęs blyškias šakas su tamsiai raudonais lapais, tuos statinius gožė neregėto dydžio burtmedis.
Didesnio medžio Jonas Snou niekada nebuvo matęs — kamienas vos ne aštuonių pėdų skersmens, o šakos nutįsusios taip toli, kad vainiko šešėlyje slėpėsi visas kaimas. Bet labiausiai jį trikdė ne medžio dydis, o veidas… ypač burna, ne šiaip įrėžtas plyšys, bet dantyta kiaurymė, kurioje nesunkiai būtų pradingusi avis.
Bet ten, viduje, ne avies kaulai. Ir pelenuose boluoja ne avies kaukolė.
— Senas medis, — susiraukęs tarė Mormontas nenulipdamas nuo žirgo.
— Senas, — nuo peties jam pritarė varnas. — Senas, senas, senas.
— Ir galingas, — Jonas tarėsi jaučiąs tą galią.
Torinas Smolvudas nušoko nuo arklio šalia kamieno — tamsi figūra juodais grandininiais šarvais ir antkrūtiniu.
— Tik pažiūrėkite į tą veidą. Nenuostabu, kad pirmieji į Vesterosą atsikraustę žmonės jų bijojo. Prieš tokį baisūną mielai pats griebčiausi kirvio.
— Mano lordas tėvas, — tarė Jonas, — tikėjo, kad širdies medžio akivaizdoje žmogus negali sakyti netiesos. Senieji dievai jausdavo, kada žmonės meluoja.
— Mano tėvas galvojo taip pat, — atsiliepė Senasis Lokys. — Nagi, parodykite man tą kaukolę.
Jonas nušoko žemėn. Jam už nugaros juodos odos makštyje kybojo Ilganagis, pusantrarankis kalavijas, kurį jam už išgelbėtą gyvybę dovanojo Senasis Lokys. Vyrai šaipėsi: puslordis gavo puskalavijį. Rankeną jam nukalė iš naujo, jos buoželė iš blyškaus akmens vaizdavo vilko galvą, bet geležtė buvo sena, iš Valyrijos plieno, lengvutė ir aštri kaip mirtis.
Jis priklaupė ir kyštelėjo pirštinėtą ranką į medžio nasrus. Drevė iš vidaus buvo raudona nuo syvų ir ugnies nusvilinta iki juodumo. Po pirmąja kaukole buvo matyti dar viena, sulaužytu žandikauliu, beveik užberta pelenais ir kaulų nuolaužomis.
Kai padavė kaukolę Mormontui, šis pakėlė ją abiem rankomis ir ilgai žiūrėjo į tuščias akiduobes.
— Tyržmogiai degina savo mirusiuosius. Tai žinome seniai. Gaila, kad tada, kai jų dar nemažai pasitaikydavo, neišklausinėjau, kodėl jie taip daro.
Jonas Snou prisiminė, kaip kėlėsi šmėkla melsvai švytinčiomis akimis blyškiame mirties paženklintame veide. Jis neabejojo žinąs atsakymą.
— Jeigu šitie kaulai prabiltų, — niurnėjo Senasis Lokys, — tas žmogėnas daug mums galėtų papasakoti. Kaip jis mirė, kas jį sudegino ir kodėl. Kur iškeliavo tyržmogiai. — Jis atsiduso. — Sako, kad miško vaikai mokėjo kalbėtis su mirusiaisiais. Bet aš nemoku. — Jis sviedė kaukolę atgal į medžio burną, ji nusirito sukeldama pelenų debesį. — Apieškokite visus šituos namus. Milžine, įlipk į šito medžio viršūnę, pasidairyk tenai. Be to, reikia atvesti šunis. Gal šį kartą pėdsakai pasirodys šviežesni.
Jo balsas liudijo, kad pats nelabai tuo tiki.
Vyrai pasiskirstė į kiekvieną namą po du, kad niekas neliktų nepastebėta. Jonas atsidūrė poroje su paniurėliu Edisonu Toletu, pražilusiu ir liesu tarsi ietis ginklanešiu, kurį kiti broliai vadino Paniurėliu Edu.
— Lyg negana, kad numirėliai prisikelia ir vaikšto, — tarė jis Jonui, kai jie žingsniavo per kaimą, — Senasis Lokys dabar nori, kad jie dar ir šnekėtų? Prisiekiu, nieko gero iš to nebus. Ir kas galėtų teigti, kad tie kaulai nemeluotų? Kodėl mirtis turėtų padaryti žmogų sąžiningesnį, o gal ir gudresnį? Numirėliai tikriausiai neįdomūs pašnekovai, pilni įkyrių skundų — žemėje per daug šalta, mano antkapis turėtų būti didesnis, kodėl anam kliūva daugiau kirminų negu man…
Įeinant pro žemas duris, Jonui teko pasilenkti. Viduje pamatė suplūktą aslą. Jokių daiktų, jokių ženklų, kad čia gyveno žmonės, išskyrus šiek tiek pelenų po skyle stoge, pro kurią išeidavo dūmai.
— Kokia nyki vieta gyventi, — tarstelėjo jis.
— Aš gimiau name, kuris labai primena šitą, — pareiškė Paniurėlis Edas. — Man tai buvo nuostabiausi metai. Vėliau atėjo sunkūs laikai.
Viename kambario kampe gulėjo sausų šiaudų glėbys. Edas su ilgesiu pažvelgė į tą guolį.
— Atiduočiau visą Kasterlių Uolos auksą už tai, kad vėl galėčiau miegoti lovoje.
— Šitai vadini lova?
— Jeigu čia minkščiau negu ant žemės, o virš galvos — stogas, man tai — lova. — Edas patraukė nosimi orą. — Užuodžiu mėšlą.
Kvapas buvo vos juntamas.
— Seną mėšlą, — tarė Jonas.
Atrodė, tarsi namas jau senokai stovėjo tuščias. Jonas atsiklaupęs ranka panaršė šiaudus, ar po jais nieko nepaslėpta, tada apėjo kambarį palei sienas. Ilgai neužtruko.
— Čia nieko nėra.
Jis nieko ir nesitikėjo; Baltmedis buvo jau ketvirtas kaimas jų kelyje, ir visi atrodė taip pat. Namai tušti, žmonės buvo dingę su visa menka manta ir gyvuliais, jei kokių turėjo. Nė viename kaime nebuvo matyti jokių užpuolimo ženklų. Jie paprasčiausiai stovėjo tušti.
— Kaip manai, kas jiems visiems nutiko? — paklausė Jonas.
— Kažkas baisiau, negu galėtume įsivaizduoti, — atsiliepė Paniurėlis Edas. — Na, gal ir galėčiau ką nors įsivaizduoti, bet verčiau nemėginsiu. Ir šiaip nesmagu žinoti, kad laukia kažkoks baisus galas, tad iš anksto apie tai galvoti visai nesinori.
Jiems išėjus laukan, du skalikai uostinėjo duris. Kiti šunys lakstė po kaimą. Četas juos keikė visa gerkle net užkimęs iš pykčio, kuris jam, regis, niekada neatslūgdavo. Pro raudonus burtmedžio lapus besismelkiančioje šviesoje šunvotės, nusėjusios jo veidą, atrodė dar labiau paburkusios. Išvydus Joną, jo akys susiaurėjo — šiltų jausmų vienas kitam jie nepuoselėjo.
Nieko nepaaiškėjo ir apžiūrėjus kitus namus.
— Dingo, — sukarkė Mormonto varnas ir, užplasnojęs į burtmedį, atsitūpė ant šakos virš būrio. — Dingo, dingo, dingo.
— Vos prieš metus tyržmogiai dar gyveno Baltmedyje. — Torinas Smolvudas, apsivilkęs tviskančius juodus sero Džeremio Raikerio grandininius marškinius ir raižiniais puoštą antkrūtinį, atrodė panašesnis į lordą negu Mormontas. Jo sunkų, prabangiai sabalo kailiu apkraštuotą apsiaustą ties pečiais susegtą laikė iš sidabro nukaltas Raikerių ženklas — du sukryžiuoti kūjai. Taip, anksčiau tai buvo sero Džeremio apsiaustas… bet serą Džeremį pražudė šmėkla, o Nakties sargyboje nevalia išmesti to, kas gali praversti.
— Prieš metus karalius buvo Robertas, ir kraštas gyveno taikoje, — paskelbė žvalgų vadas Džarmanas Bakvelas, kampuotas bejausmis vyras. — Per metus daug kas gali pasikeisti.