— Na, kai kas liko kaip buvę, — spyrėsi seras Maladoras Lokas. — Mažiau tyržmogių — mažiau ir rūpesčių. Kad ir kas jiems nutiko, dėl to neliūdėsiu. Visi jie — plėšikai ir galvažudžiai.
Jonas išgirdo, kaip virš galvos sušnarėjo raudoni lapai. Jiems prasiskyrus, tarp jų pastebėjo nediduką žmogelį, vikriai it voverė šokinėjantį nuo vienos šakos ant kitos. Bedvikas ūgiu nesiekė nė penkių pėdų, bet žilos sruogos plaukuose liudijo tikrąjį jo amžių. Kiti žvalgai vadino jį Milžinu. Dabar jis tupėjo dvišakėje viršūnėje ir aiškino:
— Šiaurėje matau vandenį. Galbūt ežerą. Vakaruose dunkso kelios akmenuotos kalvos, ne itin aukštos. Daugiau nėra į ką žiūrėti, milordai.
— Galime šįvakar apsistoti čia, — pasiūlė Smolvudas.
Senasis Lokys žvilgtelėjo aukštyn, mėgindamas pro blyškias šakas ir raudonus burtmedžio lapus įžvelgti bent gabalėlį dangaus.
— Ne, — pareiškė jis, — Milžine, kiek dar turime laiko iki saulės laidos?
— Tris valandas, milorde.
— Keliausime toliau į šiaurę, — nusprendė Mormontas. — Jeigu spėsime pasiekti tą ežerą, apsistosime jo pakrantėje, gal pavyks pagauti kokių žuvų. Jonai, paduok popieriaus, jau seniai laikas parašyti meisteriui Eimonui.
Prie balno kabančiame maiše suieškojęs pergamento, plunksną ir rašalo, Džonas visa tai padavė lordui vadui. „Esame Baltmedyje, — brūkštelėjo Mormontas, — ketvirtas kaimas. Visur tuščia. Tyržmogiai dingę.“
— Surask Tarlį ir pasirūpink, kad išsiųstų šitą popierių, — paduodamas laišką Jonui, tarė vadas. Tada švilptelėjo, ir tuoj pat atplasnojęs jo varnas atsitūpė žirgui ant galvos.
— Grūdų, — kinkuodamas galvą priminė paukštis. Žirgas prunkštelėjo.
Šokęs į balną, Jonas apgręžė arklį ir nujojo. Ten, kur nesiekė didžiojo burtmedžio šešėlis, po mažesniais medžiais stoviniavo kiti Nakties sargybos vyrai — tvarkė arklius, kramtė juostelėmis pjaustytą sūdytą jautieną, šlapinosi, kasėsi ir plepėjo. Pasigirdus komandai judėti toliau, kalbos pritilo, visi vėl sėdo ant žirgų. Pirmieji išjojo Džarmano Bakvelo žvalgai, pačią koloną vedė priešakinis Torino Smolvudo būrys. Senasis Lokys jojo su pagrindinėmis pajėgomis, už jų seras Maladoras Lokas su gurguole ir nešuliniais arkliais, o pačiame gale seras Otinas Vitersas ir užnugario apsauga. Iš viso du šimtai vyrų ir pusšimčiu daugiau arklių.
Dieną jie traukė žvėrių takais ir upelių vagomis — „žvalgų keliais“, kurie juos vedė vis gilyn į lapijos ir šaknų tankmę. Naktį įsikurdavo stovykloje po žvaigždėtu dangumi ir žvelgdavo į kometą. Juodąją pilį sargybos broliai paliko gerai nusiteikę, keliaudami nesiliovė juokavę ir pasakoję smagius nutikimus, bet ilgainiui baugi girios tyla prislėgė visus. Pokštai retėjo, vyrai vis labiau irzo. Niekas nebūtų prisipažinęs, kad jam baisu, — juk jie pagaliau buvo Nakties sargybos vyrai, — bet Jonas aiškiai jautė tvyrantį nerimą. Keturi tušti kaimai, jokių tyržmogių aplinkui, dingę, regis, net ir žvėrys. Net ir patyrę žvalgai sutiko, kad užkerėtasis miškas niekada neatrodė toks iš tiesų užkerėtas.
Jodamas Jonas nusitraukė savo pirštinę, norėdamas pravėdinti nudegintus pirštus. Šleikštus vaizdas. Staiga jis prisiminė, kaip šiaušdavo Arijai plaukus. Jo mažoji sesė, liesutė kaip lazdelė. Kažin kaip ji dabar? Pagalvojus apie ją pasidarė liūdna, kad gal niekada nebeteks vėl pašiaušti jos gaurų. Jonas ėmė mankštinti plaštaką, sulenkdamas ir vėl ištiesdamas pirštus. Žinojo — jeigu leis kalaviją laikančiai rankai sustingti, jei ji liks nevikri, tai gali jam blogai baigtis. Už Sienos vyrui kalavijas būtinas.
Semvelį Tarlį Jonas rado kartu su kitais pagalbininkais girdantį arklius. Semui prižiūrėti reikėjo tris — savąjį ir dar du nešulinius, ant kurių nugarų buvo pritvirtinti du iš vytelių pinti narvai su varnais. Jonui artinantis, paukščiai ėmė plakti sparnais ir karkti. Kai kurie jų klyksmai įtartinai priminė žodžius.
— Mokai juos kalbėti? — paklausė jis Semo.
— Vieną kitą žodį. Trys jau moka pasakyti „sniegas“ ir „Jonas“.
— Gana ir vieno paukščio, kuris karkia mano vardą. O apie sniegą juodiesiems broliams apskritai nesinori girdėti.
Šiaurėje sniegas dažnai galėjo reikšti mirtį.
— Ką nors radote Baltmedyje?
— Kaulų, pelenų ir tuščių trobų, — Jonas padavė Semui pergamento ritinį. — Senasis Lokys nori pasiųsti žinią Eimonui.
Semas iš narvo ištraukė vieną varną, paglostė jam plunksnas, pririšo laišką ir tarė:
— Na, skrisk dabar namo, drąsuoli. Namo.
Varnas atsakydamas kažką nesuprantamai karktelėjo, ir Semas švystelėjo jį aukštyn. Plasnodamas sparnais paukštis pro medžių šakas sparčiai kilo į dangų.
— Norėčiau, kad jis nusineštų ir mane.
— Vis dar kamuojiesi?
— Žinai, — atsiliepė Semas, — taip, bet… iš tiesų dabar jau bijau mažiau. Pirmąją naktį, kaskart išgirdęs ką nors keliantis nusičiurkšti, manydavau, kad tai tyržmogiai jau atšliaužia perrėžti man gerklės. Buvo baisu užmerkti akis, nes maniau, kad galiu ir nebeatsimerkti, bet… na… galų gale išaušo rytas, — jis išspaudė varganą šypseną. — Na, taip, esu bailus, bet ne kvailas. Jaučiuosi lyg sumuštas, nuo jojimo ir miegojimo ant žemės man skauda nugarą, bet jau visiškai nebebijau. Žiūrėk, — jis ištiesė ranką, kad Jonas pamatytų, jog ji nė kiek nevirpa. — Ir turiu daug darbo su žemėlapiais.
Keistas šis pasaulis, pamanė Jonas. Už Sienos iškeliavo du šimtai narsių vyrų, bet vienintelis mažiau besibaimina Semas, kuris atvirai prisipažįsta esąs bailys.
— Dar padarysime iš tavęs žvalgą, — nusišaipė jis. — Žiūrėk, gal netrukus norėsi joti su priešakiniu būriu kaip Grenas. Gal man pasikalbėti su Senuoju Lokiu?
— Nedrįsk! — Semas užsitraukė didžiulio juodo apsiausto gobtuvą ir nevikriai užsiropštė ant arklio. Tai buvo darbinis gyvulys, stambus, lėtas ir nerangus, bet galintis lengviau panešti Semo svorį negu tie nedidukai žvalgų žirgai.
— Tikėjausi, kad nakčiai apsistosime kaime, — ilgesingai pratarė jis. — Būtų malonu vėl miegoti po stogu.
— Tų stogų mums visiems neužtektų. — Jonas vėl šoko į balną, šyptelėjo Semui atsisveikindamas ir nujojo. Kolona judėjo pirmyn, tad vengdamas grūsties jis apsuko kaimą plačiu lanku. Baltmedžio jau buvo prisižiūrėjęs iki soties.
Vaiduoklis išnėrė iš tankmės taip staigiai, kad žirgas pasibaidė ir atsistojo piestu. Baltasis vilkas medžiojo toli nuo žygeivių, bet ir jam sekėsi ne kažin kiek geriau už vyrus, Smolvudo išsiųstus ieškoti žvėrių. Ir kaimuose, ir miškuose buvo tuščia, tikino jį Daivenas vieną vakarą prie laužo.
— Mūsų būrys didelis, — atsiliepė Jonas, — tokios daugybės žmonių keliamas triukšmas tikriausiai išbaidė visus žvėris.
— Kažkas juos išbaidė, tai jau tikrai, — nenusileido Daivenas.
Žirgas po truputį aprimo, ir Vaiduoklis žvaliai liuoksėjo greta jo. Mormontą jie pasivijo besibraunantį per gudobelių sąžalyną.
— Paukštis išskrido? — paklausė Senasis Lokys.
— Taip, milorde. Semas moko juos kalbėti.
— Jis dar pasigailės, — prunkštelėjo Senasis Lokys. — Tie prakeikti padarai išūžia ausis, tačiau niekada nepasako to, ką vertėtų išgirsti.
Jie jojo tylėdami, bet pagaliau Jonas prabilo:
— Jeigu mano dėdė taip pat rado visus šituos kaimus tuščius…
— …tai nusprendė išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko, — užbaigė jo mintį lordas Mormontas. — Ir labai gali būti, jog kažkas nenori, kad šitai būtų atskleista. Na, kai prisijungs Korinas, mūsų bus trys šimtai. Kad ir koks ten tyko priešas, su mumis susidoroti jam nebus taip lengva. Pažadu, Jonai, mes juos rasime.