Arba jie ras mus, pagalvojo Jonas.
Arija
Upė priminė melsvai žalią kaspiną, tviskantį ryto saulės spinduliuose. Pakrančių seklumose tankiai žėlė meldai. Tarp jų Arija pastebėjo upės paviršiumi slystančią vandens gyvatę, jai iš paskos sklido smulkios bangelės. Virš galvos lėtai ratu sklandė vanagas.
Aplinkui, regis, tvyrojo ramybė… bet staiga Kosas pastebėjo negyvėlį.
— Štai ten, melduose, — dūrė jis pirštu, ir Arija įžiūrėjo plūduriuojantį lavoną. Kareivį, jau išbrinkusį ir beformį. Permirkęs žalias apsiaustas buvo užsikabinęs už apipuvusio rąsto, o būrys mažyčių sidabrinių žuvelių gnaibė to žmogaus veidą.
— Sakiau, kad čia yra lavonų, — pareiškė Lomis. — Jaučiau jų skonį tame vandenyje.
Pamatęs kūną, Jorinas nusispjovė.
— Doberi, pažiūrėk, ar neturi jis ko vertingesnio, ką galima paimti. Šarvai, peilis, gal koks pinigas, kas pasitaikys. — Jis suragino arklį ir įjojo į upę, bet arklys klimpo minkštame dumble, o už meldų vanduo iš karto gilėjo. Jorinas grįžo atgal piktas, arklio kojas iki kelių dengė ruda tyrė. — Čia nesikelsime. Kosai, joji su manim upe aukštyn, ieškosime brastos. Votai, Gerenai, jūs pasroviui. Kiti laukite čia. Pastatykite sargybą.
Doberis negyvėlio dirže rado odinę piniginę. Joje buvo keturi variokai ir nedidelė šviesių plaukų sruoga, perrišta raudonu kaspinu. Lomis su Tarberiu nusirengė ir pasileido braidyti. Lomis abiem saujomis pakabino glitaus purvo ir sviedė į Pyragėlį šaukdamas:
— Purvo Pyragėlis! Purvo Pyragėlis!
Sėdėdamas vežimo gale, Rordžas plūdosi ir reikalavo greičiau nuimti jam grandines, kol Jorino nėra, bet jo niekas nepaisė. Kurcas plikomis rankomis pagavo žuvį. Arija matė, kaip jis tai daro — atsistoja kur sekliau, sustingsta nejudėdamas tarsi stovintis vanduo, o kai žuvis priplaukia, jo ranka kyšteli staigiai lyg gyvatė. Atrodė kur kas paprasčiau, negu gaudyti kates. Žuvys neturi nagų.
Jau buvo vidurdienis, kai grįžo išjojusieji. Votas papasakojo apie medinį tiltą už pusmylio pasroviui, bet kažkas jį sudeginęs. Jorinas nuo ryšulio atsiplėšė rūgštlapį.
— Su arkliais, gal net ir su asilais perplauktume, bet vežimų į kitą pusę niekaip neperkelsime. Be to, šiaurėje ir vakaruose matyti dūmai, daug ten gaisrų, ko gero, mums labiau patiks šitapus upės. — Paėmęs ilgą vytelę, jis purve nupiešė apskritimą, o paskui nuo jo žemyn dar vieną liniją. — Tai Dievo Akis, iš jos į pietus išteka šita upė. — Dabar bakstelėjo greta upės, po apskritimu. — Iš vakarų pusės ežero, man regis, neapeisime. Eidami į rytus, vėl atsidursime Karališkajame kelyje. — Jorinas dūrė tenai, kur linija įsirėmė į apskritimą. — Netoliese, kaip pamenu, turėtų būti miestas. Įtvirtinta sodyba iš akmens, ir lordukas ten sėdi, tik vienas bokštas, bet su sargyba, gal net vienas kitas riteris. Eidami palei upę į šiaurę, būsime ten dar iki tamsos. Jie turės valčių, tai manau parduoti visa, ką turime, ir nusisamdyti kokį laivą. — Jis perbraukė vytele per ežero apskritimą nuo apačios iki viršaus. — Jei dievai bus maloningi, sulauksime palankaus vėjo ir perplauksime per Dievo Akį į Hareno miestą. — Vytelės galas įsmigo apskritimo viršuje. — Ten nusipirktume kitus arklius arba prisiglaustume Harenhole. Ten — ledi Vent buveinė, į Nakties sargybą ji visada žiūrėjo draugiškai.
Pyragėlis išpūtė akis.
— Harenhole pilna vaiduoklių…
Jorinas nusispjovė.
— Štai tavo vaiduokliams, — ir numetė vytelę į purvą. — Jojam.
Arija atsiminė, ką senoji auklė pasakodavo apie Harenholą. Piktasis karalius Harenas užsidarė pilyje, tad Eigonas paleido drakonus ir pilis virto milžinišku laužu. Auklė sakė, kad pajuodusiuose bokštuose iki šiol vaidenasi liepsningos dvasios. Pasitaikydavo, kad žmonės iš vakaro lyg niekur nieko užmigdavo savo lovose, o rytą juos rasdavo negyvus ir visiškai sudegusius. Arija tokiomis pasakomis nelabai tikėjo, be to, tai nutiko taip seniai. Pyragėlis — tikras kvailys, Harenhole lauks ne vaiduokliai, o riteriai. Arija galėtų pasisakyti ledi Vent kas esanti, ir riteriai ją saugiai palydėtų namo. Tokia yra riterių tarnyba — jie saugo žmones, ypač moteris. Gal ledi Vent padėtų net ir tai verksnei.
Takas palei upę nė iš tolo nepriminė Karališkojo kelio, tačiau buvo kur kas geresnis, negu galėjai tikėtis, ir jų vežimai riedėjo visai sparčiai. Pirmąjį namą, — kviečių laukų supamą mažutę tvarkingą nendrėmis dengtą trobelę, — jie išvydo likus dar valandai iki sutemų. Jorinas nujojo pirmas, pašūkavo, bet nesulaukė jokio atsakymo.
— Gal negyvi. Arba slapstosi. Doberi, Rėjau, su manim.
Trise vyrai pasuko į namelį.
— Puodų nėra, nė ženklo kokių paliktų pinigų, — sumurmėjo Jorinas, jiems grįžus. — Jokių gyvulių. Pabėgo, matyt. Gal sutikome juos Karališkajame kelyje.
Bent jau namas ir laukai nebuvo paliesti ugnies, kieme nesivoliojo lavonai. Už namo Tarberis rado daržą, ten jie prirovė svogūnų, ridikų, prisikrovė maišą kopūstų ir iškeliavo.
Šiek tiek toliau palei kelią tarp medžių jie pamatė eigulio namelį su tvarkingomis apdoroti parengtų rąstų stirtomis, už jo — aptriušusį, virš upės palinkusį statinį ant aukštų dešimties pėdų polių. Ir vienas, ir kitas stovėjo tušti. Aplinkui plytėjo laukai, saulėje brendo kviečiai, kukurūzai, miežiai, bet jokie žmonės netupėjo medžiuose, nevaikštinėjo ginkluoti dalgiais palei vagas. Pagaliau pasirodė ir miestas; prie įtvirtintos sodybos sienų glaudėsi būrys baltų namų, didelė septa mediniu, skiedromis dengtu stogu, vakarų pusėje ant kalvelės lordo bokštas… ir jokio žmogaus, kad ir kur dairytumeis.
Sėdėdamas ant arklio Jorinas raukėsi pro suveltą barzdą.
— Nepatinka man šitai, — galų gale tarė, — tačiau nieko nepadarysi. Eisim pažiūrėti. Kaip reikiant pasižvalgyti. Gal kur yra besislapstančių. Gal paliko kokį laivą ar ginklų, kurie mums praverstų.
Dešimt žmonių juodasis brolis paliko saugoti vežimų ir knirkiančios mergytės, likusius padalijo į keturis būrelius po penkis ir išsiuntė apieškoti miesto.
— Nežiopsokite, — įspėjo juos Jorinas, sukdamas bokšto pusėn ieškoti vietos lordo ar jo sargybos.
Arija atsidūrė kartu su Gendriu, Pyragėliu ir Lomiu. Drūtas, atsikišusiu, katilą primenančiu pilvu Votas kadaise traukė irklą galeroje, tad dabar tapo geriausiu jų būrio jūrininku, ir Jorinas liepė jam vesti savo penkiukę į paežerę, gal ten rasią laivą. Jojant tarp tyloje sustingusių baltų namų, Arija pajuto, kaip jai šiurpsta rankos, pasidengdamos žąsies oda. Šitas tuščias miestas ją baugino beveik taip pat, kaip ana sudeginta sodyba, kur jie rado verkiančią mergytę ir vienarankę moterį. Kas privertė žmones bėgti, palikti ir namus, ir visa kita? Kas juos taip išgąsdino?
Saulė vakaruose jau buvo žemai, nuo namų nutįso ilgi tamsūs šešėliai. Kažkas staiga pokštelėjo, ir Arija griebėsi Adatos, tačiau tai tik dunkstelėjo vėjo pajudinta langinė. Po atvirų upės pakrančių miesto ankštumas ją slėgė.
Priekyje tarp namų ir medžių įžiūrėjusi ežerą, Arija spustelėjo kulnais arklį ir nušuoliavo pro Votą ir Gendrį. Netrukus išlėkė į žolių prižėlusią pievą, už kurios jau bolavo kranto žvirgždas. Besileidžiančios saulės nušviestas ramus vandens paviršius žiburiavo lyg kalinėto vario lakštas. Ji dar niekada nebuvo regėjusi tokio didelio ežero, kur priešingo kranto visiškai nematyti. Kairėje pastebėjo nušiurusią smuklę, pastatytą virš vandens ant storų medinių polių. Dešinėje į ežerą buvo išsišovęs ilgas lieptas, toliau į rytus dunksojo dar kelios prieplaukos, tarsi mediniai iš miesto iškišti pirštai. Tačiau vienintelis laivas visoje pakrantėje buvo žemiau smuklės ant uolų dugnu į viršų numesta, gerokai išpuvusi irklinė valtis.