— Jų nėra, — nusiminusi pratarė Arija. Ką dabar reikės daryti?
— Ten smuklė, — pasakė Lomis, atjojęs su kitais. — Kaip manote, gal jie paliko kokio maisto? Ar alaus?
— Eime, pažiūrėsime, — pasiūlė Pyragėlis.
— Užmirškite apie smuklę, — pyktelėjo Votas. — Jorinas mums liepė rasti laivą.
— Laivus jie pasiėmė. — Arija nujautė, kad taip ir yra; kad ir kiek jie naršys miestą, neras nieko, tik šitą apverstą valtį. Prislėgta ji nulipo nuo žirgo ir atsiklaupė prie kranto. Vanduo švelniai teliūskavo aplink kojas. Pasirodė keli jonvabaliai, jų žiburėliai mirkčiojo tai vienur, tai kitur. Žalsvas vanduo atrodė šiltas tarsi ašara, tačiau nesūrus. Kvepėjo vasara, dumblu ir visokiausiais augalėliais. Arija panardino veidą — norėjo nuplauti visos dienos dulkes, purvą ir prakaitą. Pakėlus galvą, vanduo per sprandą nusruveno po apykakle. Tie lašeliai maloniai kuteno. Jai norėjosi nusimesti drabužius ir nerti į ežerą, slysti per šiltą vandenį lyg būtų liesa rausva ūdra. Gal pavyktų nuplaukti iki pat Vinterfelo.
Votas rėkė jai, kad padėtų ieškoti, tad, palikusi arklį ganytis prie kranto, Arija ėmė kaišioti nosį į valtims skirtas pašiūres. Jie rado kelias bures, vinių, kibirų su sukietėjusia derva ir katę su ką tik atsivestais kačiukais. Laivų nebuvo.
Kai grįžo Jorinas su kitais, mieste jau buvo tamsu kaip gūdžiausiame miške,.
— Bokštas tuščias, — tarė jis. — Lordas iškeliavęs gal į karą, o gal išvedė savo žmones į saugesnę vietą, sunku pasakyti. Neliko mieste nei arklio, nei kokio paršo, bet pavalgyti ką nors rasime. Mačiau lakstančią palaidą žąsį, kelias vištas, o Dievo Akyje nestinga žuvų.
— Laivų nėra, — pranešė Arija.
— Galėtume sulopyti tos irklinės valties dugną, — tarė Kosas.
— Keturiese gal joje ir tilptume, — atsiliepė Jorinas.
— Ten yra vinių, — pasakė Lomis. — Aplinkui pilna medžių. Galėtume pasidaryti laivų patys.
Jorinas nusispjovė.
— Bene išmanai ką nors, kaip statyti laivus, dažytojo vaike?
Lomis suglumęs tylėjo.
— O jeigu plaustą? — pasiūlė Gendris. — Plaustą pasidaryti gali kiekvienas, ir ilgomis kartimis stumtis.
Jorinas, regis, susimąstė.
— Ežeras per daug gilus, kartimis nenusistumsi, tačiau jei laikytumės seklumų palei krantus… tada reikėtų palikti vežimus. Gal tikrai taip būtų geriausia. Pagalvosiu iki rytdienos.
— Gal galime apsistoti smuklėje? — paklausė Lomis.
— Nakvosime sodyboje, užrėmę vartus, — atsakė senis. — Man patinka miegant jausti, kad aplinkui — akmeninės sienos.
Arija neištvėrė neprasižiojusi.
— Neturėtume čia pasilikti, — išpyškino ji. — Šitie žmonės juk nepasiliko. Visi pabėgo, net ir jų valdovas.
— Aris bijo, — sužvengęs tarsi asilas, paskelbė Lomis.
— Aš nebijau, — atšovė Arija, — bet jie bijojo.
— Protingas berniukas, — tarė Jorinas. — Matai, čia gyvenę žmonės kariavo, gal ir ne savo noru. Mes nekariaujame. Nakties sargyba nestoja niekieno pusėn, nė vienas žmogus nėra mums priešas.
Ir nė vienas nėra draugas, pagalvojo ji, bet šį kartą prilaikė liežuvį už dantų. Į ją žiūrėjo ir Lomis, ir visi kiti, tad jų akivaizdoje pasirodyti baile ji nenorėjo.
Sodybos vartai buvo apkalti geležinėmis vinimis. Viduje jie rado porą geležinių strypų ilgumo sulig jaunu medeliu, vietas jiems įbesti į žemę ir kilpas ant vartų. Prakišti pro kilpas, tie strypai susikibo didžiuliu įstrižu kryžiumi. Žinoma, tai ne Raudonoji pilis, pareiškė Jorinas, jiems išnaršius visus sodybos užkampius, bet geresnė už kitas tokias sodybas ir turėtų tikti pernakvoti. Dešimties pėdų aukščio sienos buvo suręstos iš netašytų, be kalkių sudėtų akmenų, su mediniu tilteliu vidinėje pusėje. Šiaurėje jos turėjo užpakalinius vartus, o senoje medinėje daržinėje Gerenas po šiaudais aptiko landą, vedančią į siaurą vingiuotą tunelį. Jis ilgai ėjo tuo požeminiu keliu ir išlindo prie ežero. Jorinas liepė virš tos angos užritinti vežimą, kad pro ten niekas negalėtų ateiti. Jis visus suskirstė į tris sargybas, o Tarberį, Kurcą ir Kapoklį pasiuntė į tuščią bokštą dairytis iš aukščiau. Kurcas turėjo medžioklės ragą, kurį reikėjo pūsti kilus pavojui.
Suvarę vežimus ir gyvulius vidun, jie užrėmė vartus. Daržinė buvo apgriuvusi, bet joje būtų sutilpus bent pusė visų miesto gyvulių. Užuoglauda, kur ištikus nelaimei slėpdavosi miestelėnai, atrodė dar didesnė, mūrinė, dengta nendrėmis. Kosas patraukė prie užpakalinių vartų, parnešė žąsį ir dvi vištas. Jorinas leido užkurti ugnį. Sodyboje buvo didelė virtuvė, tačiau ankstesni gyventojai išeidami pasiėmė visus puodus ir prikaistuvius. Virti vakarienę kliuvo Gendriui, Doberiui ir Arijai. Doberis liepė Arijai nupešti paukščius, o Gendris ėmėsi kapoti malkas.
— Kodėl aš negaliu kapoti malkų? — paklausė ji, bet niekas nesiklausė.
Arija paniurusi čiupo pešti vištą, o Jorinas, atsisėdęs ant suolo galo, pustykle galando durklo geležtę.
Kai vakarienė buvo paruošta, Arija gavo vištos šlaunelę ir gabalėlį svogūno. Visi valgė tylėdami, net ir Lomis. Vėliau Gendris pasitraukė į šalį ir vėl blizgino savo šalmą su tokia išraiška, tarsi jo čia apskritai nebūtų. Verksnė mergaitė inkštė ir žliumbė, tačiau kai Pyragėlis pasiūlė gabalą žąsienos, ji greitai prarijo mėsą ir dairėsi dar.
Arijai teko antroji sargyba, tad ji užuoglaudoje susirado šiaudų kūlį. Užmigti nesisekė, ji pasiskolino iš Jorino pustyklę ir ėmėsi aštrinti Adatą. Sirijus Forelis kadaise sakė, kad blausi geležtė — tai tarsi raišas arklys. Pyragėlis pritūpė šalia ant šiaudų ir žiūrėjo, kaip ji dirba.
— Kur tau pavyko gauti tokį gerą kalaviją? — susidomėjo jis. Pastebėjęs jos žvilgsnį, iškėlė rankas lyg gindamasis. — Juk nesakiau, kad pavogei, tik norėjau sužinoti, kur jį gavai, ir daugiau nieko.
— Brolis padovanojo, — burbtelėjo Arija.
— Nežinojau, kad turi brolį.
Arija pasikasė odą po marškiniais. Šiauduose veisėsi blusos, bet argi svarbu, jei prie taviškių prisidės keletas naujų.
— Aš turiu daug brolių.
— Tikrai? Vyresni už tave ar jaunesni?
Turbūt per daug kalbu. Jorinas sakė, kad man geriau būti užsičiaupus.
— Vyresni, — pamelavo ji, — ir visi turi kalavijus, didelius ilguosius kalavijus. Jie mane pamokė, kaip užmušti žmogų, kuris lenda į akis.
— Aš nelindau į akis, tik norėjau pakalbėti.
Palikęs ją ramybėje, Pyragėlis nuėjo šalin, ir Arija susisuko ant savo šiaudų kūlio. Kitoje patalpos pusėje girdėjo inkščiant verksnę. Nutiltų ji pagaliau. Ko ji ištisai verkia?
Ji tikriausiai užmigo, nors visiškai neatsiminė, kad būtų užmerkusi akis. Sapnavo staugiantį vilką, ir garsas buvo toks baisus, kad ją iš karto pažadino. Arija atsisėdo ant šiaudų dunksinčia širdimi.
— Pyragėli, pabusk, — ji jau stovėjo pašokusi. — Votai, Gendri, ar negirdėjote?
Ji užsitraukė vieną batą. Aplinkui vyrai ir berniukai sukruto, kėlėsi nuo savo šiaudinių patiesalų.
— Kas nutiko? — paklausė Pyragėlis.
— Ko negirdėjome? — susidomėjo Gendris.
— Aris susapnavo baisų sapną, — nutarė kažkas.