— Ne, aš iš tiesų girdėjau, — spyrėsi Arija. — Tai vilkas.
— Ario galva pilna vilkų, — nusišaipė Lomis.
— Tegu jie sau kaukia, — tarė Gerenas. — Jie ten, mes čia.
— Nesu matęs, kad vilkai pultų stiprią sodybą, — palaikė jį Votas.
Pyragėlis vis kartojo:
— Nieko negirdėjau.
— Tai tikrai buvo vilkas, — riktelėjo Arija, įsispyrusi į antrąjį batą. — Kažkas atsitiko, kažkas ateina, kelkitės!
Jai nespėjus sulaukti dar vienos pašaipų bangos, nakties tamsą vėl suvirpino tas garsas, bet šį kartą tikrai ne vilkas — tai Kurcas pūtė medžioklės ragą, skelbdamas pavojų. Po akimirkos visi jau stvėrė drabužius ir bet kokius turimus ginklus. Arijai skuodžiant prie vartų, vėl nuaidėjo ragas. Bėgdama pro kluoną išgirdo, kaip Kandžius su įniršiu tampo grandines, o Džakenas Hagaras šūktelėjo jai iš vežimo galo:
— Berniuk! Mielas berniuk! Kas čia darosi, prasidėjo karas, tikras karas? Berniuk, paleisk mus. Žmogus gali kautis. Berniuk!
Arija jo nepaisė ir nulėkė toliau. Tuo metu jau buvo girdėti, kad kitapus sienos prunkščia arkliai, rėkauja žmonės. Ji užsiropštė ant tiltelio. Siena buvo per daug aukšta, nedidukė Arija nieko nematė; jai teko pasilipti spraudžiant kojų pirštus į plyšius tarp akmenų, kad galėtų pažvelgti per viršų. Akimirką atrodė, kad mieste pilna jonvabalių. Bet ji tuojau suprato, kad tarp namų laksto žmonės su deglais. Jos akyse užsiliepsnojo vieno namo stogas, nendrėms įsidegus, ugnis karštais oranžiniais liežuviais puolė lyžčioti nakties papilvę. Tuoj užsidegė kitas, paskui dar vienas, ir netrukus liepsnos jau siautė visur aplinkui.
Ant tiltelio šalia jos atsirado Gendris su savo šalmu ant galvos.
— Kiek jų?
Arija mėgino suskaičiuoti, bet jie jodinėjo labai greitai, ore skrajojo jų svaidomi deglai.
— Gal šimtas, — spėjo ji. — Gal du šimtai, nežinau.
Pro liepsnų ūžesį ji girdėjo šauksmus.
— Netrukus jie puls mus.
— Štai, — parodė Gendris.
Pro degančius namus prie sodybos artinosi raitelių būrys. Ant jų metalinių šalmų žybčiojo liepsnų atšvaitai, grandininius šarvus ir antkrūtinius išmarginę oranžinėmis ir geltonomis dėmėmis. Vienas ant ilgos ieties iškėlęs nešė vėliavą. Arijai ji pasirodė raudona, bet naktį aiškiai įžiūrėti buvo sunku, juo labiau aplink besiplaikstant ugnies liežuviams. Viskas atrodė raudonos, juodos ar oranžinės spalvos.
Ugnis plito nuo vieno namo prie kito. Staiga Arijos akyse užsiliepsnojo medis, ugnies liežuviai nušliaužė jo šakomis, kol pagaliau nakties juodumoje jis iškilo lyg apsisiautęs plevenančia oranžine skraiste. Visiems miegai jau buvo išdulkėję, jie lakstė sienos tilteliais ar apačioje tramdė išgąsdintus gyvulius. Arija girdėjo Joriną šūkaujant nurodymus. Kažkas dunkstelėjo jai į koją — žvilgtelėjusi žemyn pamatė į ją įsikibusią verksnę.
— Bėk šalin! — ji išlaisvino koją. — Ką čia veiki? Slėpkis kur nors, kvaiša. — Ir stumtelėjo mergaitę šalin.
Raiteliai sustojo priešais vartus.
— Ei jūs ten, už sienų! — šūktelėjo riteris aukštu šalmu su dygliais pasišiaušusia ketera. — Karaliaus vardu — atidarykite!
— Taip, o tai čia kurio karaliaus? — atsiliepdamas suriko senis Reisenas, bet Votas suskubo kumštelėti jam, kad užsičiauptų.
Jorinas užkopė ant sienos šalia vartų. Savo išblukusį juodą apsiaustą laikė pririšęs prie karties.
— Vyrai, palaukite, — riktelėjo jis. — Miesto gyventojų nebėra.
— O tu kas toks, seni? Vienas iš lordo Beriko silpnakinkių? — sviedė riteris dygliuotu šalmu. — Jeigu ten pas jus yra tas storas kvailys Toras, paklauskite, kaip jam patinka šitos liepsnos.
— Nėra čia tokių žmonių, — šūktelėjo Jorinas, — tik keli vaikinai Nakties sargybai. Jūsų kare mes nedalyvaujame. — Jis kilstelėjo kartį, kad visi gerai įsižiūrėtų į jo apsiausto spalvą. — Pakelk akis. Jis juodas, iš Nakties sargybos.
— Arba juodas kaip Dondariono giminės, — pareiškė priešo vėliavą laikantis vyras. Dabar degančio miesto šviesoje Arija aiškiai matė jos spalvas: auksinį liūtą raudoname lauke. Lordo Beriko ženklas — purpurinė žaibo strėlė juodame lauke.
Staiga Arija prisiminė tą rytą, kai ji Sansai į veidą sviedė apelsiną ir aptaškė sultimis visą jos kvailą šilkinę dramblio kaulo spalvos suknelę. Į turnyrą buvo atvykęs kažkoks jaunas lordas pietietis, kurį jos sesers kvaiša draugė Džeinė įsimylėjo. Ant skydo jis turėjo žaibo strėlę. Jos tėvas vėliau pasiuntė jį nudobti Skaliko brolio. Visa tai dabar atrodė buvę prieš kokį tūkstantį metų ir nutikę kitai mergaitei kitame gyvenime — Arijai Stark, karaliaus rankos dukteriai, o ne našlaičiui Ariui. Iš kur Aris būtų galėjęs pažinoti lordus ir kitus didžiūnus?
— Žmogau, gal tu aklas? — Jorinas pamojavo kartimi, kad apsiaustas suplevėsuotų. — Ar matai čia tą prakeiktą žaibą?
— Naktį visos vėliavos atrodo juodos, — atsakė riteris dygliuotu šalmu. — Atidarykite, nes kitaip manysime, kad esate plėšikai, palaikantys karaliaus priešus.
Jorinas nusispjovė.
— Kas jūsų vadas?
— Aš.
Raiteliai prasiskyrė, leisdami priekin tai ištarusį riterį; ant jo žirgo šarvų blausiai blykčiojo degančių namų atšvaitai. Tai buvo stotingas vyras su mantikora ant skydo ir vingriai raižytu plieniniu antkrūtiniu. Po pakeltu antveidžiu bolavo paršo snukį primenantis veidas.
— Esu seras Eimoris Lorčas, lordo Taivino Lanisterio iš Kasterlių Uolos, karaliaus rankos, didikas. Tikrojo karaliaus, Džofrio, — jis kalbėjo aukštu spigiu balsu. — Jo vardu įsakau atidaryti šiuos vartus.
Aplinkui visame mieste siautė liepsnos. Akis graužė kamuoliais virstantys dūmai, ore sklandančios raudonos žarijos gožė žvaigždes. Jorinas piktai susiraukė.
— Nematau reikalo. Mieste darykite ką tinkami, man vis vien, bet mus palikite ramybėje. Nesame jums priešai.
Žiūrėkite savo akimis, — norėjo Arija šaukti tiems vyrams apačioje.
— Negi jie nemato, kad mes nei lordai, nei riteriai? — sušnibždėjo ji.
— Man rodos, jiems tai nerūpi, Ari, — pašnibždomis atsiliepė Gendris.
Arija pažvelgė į sero Eimorio veidą taip, kaip ją mokė žiūrėti Sirijus, ir išvydo, kad Gendris teisus.
— Jeigu nesate išdavikai, atverkite vartus, — šūktelėjo seras Eimoris. — Įsitikinsime, kad sakote tiesą, ir trauksim savais keliais.
Jorinas kramtė rūgštlapį.
— Juk sakau, išskyrus mus, čia nieko nėra. Duodu žodį.
Riteris su dygliuotu šalmu nusikvatojo.
— Varna mums duoda žodį.
— Seni, gal pasiklydai? — nusišaipė vienas iš ietininkų. — Nuo čia iki Sienos šiaurėje — tolimas kelias.
— Dar kartą karaliaus Džofrio vardu įsakau tau įrodyti, kad esi ištikimas ne tik žodžiais, ir atidaryti šiuos vartus, — tarė seras Eimoris.
Jorinas kramtydamas ilgokai mąstė. Paskui nusispjovė.
— Nemanau, kad verta.
— Na, ir gerai. Jūs atsisakote paklusti karaliaus įsakymui, vadinasi, esate maištininkai, nesvarbu, ar jūsų apsiaustai juodi, ar kokie kitokie.
— Čia su manimi berniukai, dar visai vaikai, — riktelėjo žemyn Jorinas.
— Vaikai, seniai — miršta visi vienodai, — atšovė seras Eimoris ir kilstelėjo suglebusį kumštį. Iš šešėlio, kur nesiekė liepsnos šviesa, atzvimbė ietis. Tikriausiai buvo taikyta į Joriną, bet kliuvo greta stovinčiam Votui. Ieties smaigalys susmigo jam į gerklę ir iššoko pakaušyje tamsus ir drėgnas. Votas stvėrė rankomis už ieties koto ir nudribo nuo tiltelio kaip maišas.