— Pulkite juos ir visus nužudykite, — nuobodžiaujančiu balsu įsakė seras Eimoris. Atskriejo dar kelios ietys. Timptelėjusi už marškinių, Arija nutraukė žemyn Pyragėlį. Už sienos jau tarškėjo šarvai, džerškėjo iš makštų traukiami kalavijai, į skydus daužėsi ietys, aidėjo keiksmai, pasigirdo arklių kanopų dundesys. Virš jų galvų sukdamasis, paskui save skleisdamas liepsnos pirštus, pralėkė deglas ir dunkstelėjo į žemę.
— Čiupkit ginklus! — suriko Jorinas. — Išsiskirstykite, ginkite sieną, kur tik jie smogs. Kosai, Uregai, laikykite užpakalinius vartus. Lomi, ištrauk iš Voto tą ietį ir stok jo vieton.
Pyragėlis pamėgino ištraukti savo kalaviją iš makšties, bet ginklas išsprūdo iš rankos. Arija pastvėrusi įgrūdo rankeną jam atgal į delną.
— Nemoku kautis kalaviju, — sumurmėjo berniukas, žvelgdamas pabalusiomis akimis.
— Tai labai lengva, — tarė Arija, bet melas jai įstrigo gerklėje pamačius už sienos krašto užsikabinusią ranką. Miestą siaubiančios liepsnos šviesoje išvydo ją taip aiškiai, tarsi laikas būtų sustojęs. Pirštai buvo trumpi, grubūs, pilni nuospaudų, tarp krumplių prižėlę šiurkščių juodų plaukų, nykščio panagė purvina. Baimė kerta giliau už kalaviją, prisiminė Arija, o už rankos tuo metu išniro apvalaus šalmo viršugalvis.
Ji kirto iš visų jėgų, ir pilyje kaltas Adatos plienas įsirėžė tarp krumplių.
— Vinterfelas! — suklykė ji. Čiurkšlėmis ištryško kraujas, į šalis išlakstė pirštai, ir šalmo dengiamas veidas pranyko taip pat staiga, kaip ir atsirado.
— Už nugaros! — riktelėjo Pyragėlis.
Arija žaibiškai atsisuko. Antrasis vyras buvo barzdotas, be šalmo, durklą įsikandęs į dantis, kad turėtų laisvas rankas kabarotis aukštyn. Kai jis kėlė koją per sieną, Arija smeigė jam tiesiai į tarpuakį. Adata to žmogaus nepasiekė — jis atsilošė ir nuvirto. Tikiuosi, kad jis griuvo ant veido ir nusikando liežuvį.
— Į juos žiūrėk, ne į mane! — riktelėjo ji Pyragėliui. Kai netrukus kažkas vėl ties jais pamėgino lipti per sieną, berniukas kapojo tas rankas tol, kol žmogus nukrito žemyn.
Seras Eimoris neturėjo kopėčių, tačiau sodybos sienos buvo sudėtos iš stambių akmenų, netinkuotos, patogios kopti, ir priešai plūdo, regis, be galo. Vos Arija nukirsdavo, perdurdavo ar nustumdavo vieną, per sieną jau ropšdavosi kitas. Pylimo viršuje atsidūrė ir riteris su dygliuotu šalmu, bet Jorinas savo juodąja vėliava pagavo jo ietį, ir kol riteris mėgino ją išlaisvinti, jam pro šarvų tarpą suvarė durklą. Kaskart apsidairiusi Arija vis matydavo atskriejančius deglus, paskui juos besivelkantys ugnies liežuviai niekaip nenyko jai iš akių. Išvydo raudoną vėliavą su auksiniu liūtu ir, prisiminusi Džofrį, pasigailėjo, kad jo čia nėra, tada galėtų smeigti Adatą tiesiai jam į pašaipų veidą. Prie vartų prišoko keturi kirviais ginkluoti vyrai, ir Kosas juos po vieną nudėjo strėlėmis. Doberis vieną vyrą nugriovė nuo tiltelio, Lomis jam dar nespėjus atsikelti sutraiškė galvą akmeniu ir džiūgaudamas šūkavo, kol pamatė Doberio pilve styrantį peilį ir suprato, kad šis ant kojų taip pat nebeatsistos. Arija peršoko per negyvą vaikiną, tikrai ne vyresnį už Joną, kuris gulėjo nukirsta ranka. Ji lyg ir nežudė jo, bet tvirtai įsitikinusi nebuvo. Išgirdo, kaip Kailas maldauja pasigailėti, o riteris su širše ant skydo sutraiško jam veidą dygliuota kuoka. Aplinkui dvokė krauju, dūmais, geležimi, šlapimu, tačiau ilgainiui tai virto vienu bendru kvapu. Ji nepastebėjo, kaip ant sienos viršaus atsirado liesas vyras, bet tuoj užgriuvo jį kartu su Gendriu ir Pyragėliu. Gendris kalaviju suskaldė ir numušė jam nuo galvos šalmą. Tas žmogus buvo nuplikęs, bedantis, žilės išmarginta barzda, persigandęs. Arija pajuto gailestį, bet nieko nepaisydama nužudė jį šaukdama: „Vinterfelas! Vinterfelas!“ — tuo metu Pyragėlis greta jos kapojo gyslotą vyro kaklą ir rėkė: „Karšti pyragėliai!“
Kai jie pribaigė liesąjį karį, Gendris čiupo jo kalaviją ir puolė į kiemą ieškoti kitų priešų. Arija pažvelgė tolyn ir išvydo po sodybą lakstančius, plienu blykčiojančius šešėlius, gaisro pašvaistės atspindžius ant jų šarvų ir ginklų. Tapo aišku, kad priešai kažkur perlipo sieną ar prasiveržė pro užpakalinius vartus. Ji nušoko žemyn pas Gendrį taip, kaip ją mokė Sirijus. Tamsoje žvangėjo plienas, dejavo sužeistieji ir mirštantieji. Akimirką Arija stovėjo sutrikusi, nežinodama, į kurią pusę eiti. Visur aplinkui ją supo mirtis.
Staiga šalia jos išdygo Jorinas. Papurtė ir sustaugė tiesiai į veidą:
— Berniuk! — rėkė jis jai kaip visada. — Bėk, viskas baigta, pralaimėjome. Surink visus, ką gali, jį ir kitus berniukus, ir bėkite. Greičiau!
— Kur bėgti? — nesuprato Arija.
— Pro tą duobę, — užbaubė Jorinas. — Po daržine.
Ir taip pat staiga išnyko laikydamas kalaviją, pasirengęs kautis. Arija čiupo Gendrį už rankos.
— Jis liepė bėgti, — suriko ji, — pro daržinę, pro tą išėjimą.
Pro šalmo išpjovas Jaučio akys švytėjo atspindėdamos ugnį. Jis linktelėjo. Jie pasišaukė nuo sienos Pyragėlį ir susirado Lomį Žaliarankį, gulintį su kraujuojančia ieties žaizda blauzdoje. Rado ir Gereną, bet šis buvo per daug sunkiai sužeistas ir nebegalėjo judėti. Bėgdama prie daržinės, Arija pastebėjo verksnę, kuri sėdėjo toje sumaištyje, aplinkui siaučiant liepsnai ir žudynėms. Stvėrė ją už rankos ir nutempė su savimi, nors kiti jau buvo nukūrę tolyn. Mergaitė spyriojosi, nepadėjo net pliaukštelėjimas. Arija vilko ją dešine ranka, kairiąja laikė Adatą. Priekyje naktis atrodė grėsmingai rausva. Daržinė dega, pagalvojo ji. Ten, kur ant šiaudų krito deglas, šonines sienas jau laižė ugnies liežuviai, buvo girdėti, kaip baubia ir blaškosi viduje uždaryti gyvuliai. Iš daržinės iššoko Pyragėlis.
— Ari, greičiau! Lomis jau ten, palik ją, jeigu neina!
Arija užsispyrusi puolė dar smarkiau tempti verksnę. Palikęs jas, Pyragėlis vėl nėrė vidun… bet sugrįžo Gendris. Ugnis taip ryškiai atsispindėjo nuo jo šalmo, kad ragai, regis, švytėjo oranžine šviesa. Jis prilėkė ir užsimetė verksnę ant peties.
— Bėk!
Šokti pro daržinės duris buvo tas pats, kaip žengti į besikūrenančią krosnį. Visur virto dūmai, galinė siena degė nuo viršaus iki apačios. Jų arkliai ir asilai spardėsi, stojosi piestu, bliovė. Vargšai gyvuliai, pagalvojo Arija. Tada pamatė vežimą ir tris vyrus, prikaustytus prie jo dugno. Kandžius iš visų jėgų draskė grandines, jo riešai ten, kur juos spaudė geležis, smarkiai kraujavo. Rordžas baisiai keikėsi ir spardė vežimo lentas.
— Berniuk! — pašaukė Džakenas Hagaras. — Mielas berniuk!
Nuo atidengtos landos skyrė vos kelios pėdos, tačiau ugnis plito labai sparčiai, Arija net nebūtų patikėjusi, kad sena mediena ir šiaudai gali įsidegti taip staigiai. Ji prisiminė šiurpų apdegusį Skaliko veidą.
— Tunelis siauras, — riktelėjo Gendris, — kaip mes ją nutempsime.
— Trauk ją, — tarė Arija, — arba stumk.
— Gerieji, mielieji berniukai, — vėl pašaukė Džakenas Hagaras kosėdamas.
— Nuimkite šitas prakeiktas grandines! — staugė Rordžas.
Gendris nekreipė į juos dėmesio.
— Tu lįsk pirma, tada ji, paskui aš. Paskubėk, eiti reikės toli.
— Kai kapojai malkas, kur palikai kirvį? — pagaliau prisiminė Arija.
— Lauke, prie užuoglaudos, — jis akies kraštu pažvelgė į sukaustytus vyrus. — Asilus gelbėčiau pirmiau. Nebėra laiko.
— Laikyk mergaitę! — šūktelėjo Arija. — Išvesk ją! Greičiau!
Kai bėgo iš degančios daržinės, ugnis tarsi vijosi ją plakdama svilinančiais raudonais sparnais. Lauke atrodė palaimingai vėsu, bet aplinkui, kur tik pažvelgsi, gulėjo mirštantys vyrai. Arijos akyse Kosas pasiduodamas metė žemėn kardą, bet jį čia pat užkapojo nespėjusį nė krustelėti. Visur tvyrojo dūmai. Jorino nebuvo matyti, bet kirvis tebestyrojo ten, kur jį paliko Gendris — prie malkų krūvos šalia užuoglaudos. Arija čiupo jį traukti iš kaladės, bet tą akimirką ją už peties pastvėrė šarvuota ranka. Staigiai sukdamasi Arija tam vyrui iš visų jėgų suvarė kirvį ašmenimis į tarpukojį. Jo veido taip ir nepamatė, tik spėjo pastebėti, kaip pro šarvinių marškinių grandis sunkiasi tamsus kraujas. Grįžti į tą daržinę buvo klaikiai sunku. Pro atvirą durų angą lyg besiraitanti juoda gyvatė virto dūmai, viduje bliovė ir staugė vargšai gyvi padarai — arkliai, asilai, žmonės. Arija prikando lūpą ir, pasilenkusi prie pat žemės, kur dūmai buvo ne tokie tiršti, nėrė pro duris.