Ugnis žiedu supo asilą, klaikiai bliaunantį iš siaubo ir skausmo. Šleikščiai dvokė svylančiais plaukais. Stogas jau buvo nudegęs, iš viršaus krito jo gabalai — liepsnojantys lentgaliai, šiaudų ar šieno kuokštai. Arija ranka užsidengė nosį ir burną. Pro dūmus vežimo nematė, bet girdėjo Kandžiaus klyksmus, tad nušliaužė to garso pusėn.
Staiga virš galvos išvydo vežimo ratą. Visas vežimas šoktelėjo ir pasislinko per pusę pėdos, Kandžiui iš visų jėgų pamėginus išrauti grandines. Ją pastebėjo Džakenas, tačiau kalbėti nepajėgė, nes ir kvėpuoti buvo neįmanoma. Arija švystelėjo kirvį į vežimą. Rordžas pagavo jį ir iškėlė virš galvos, visas apsipylęs suodinu prakaitu, kuris upeliais pliaupė per jo benosį veidą. Arija kosėdama pasileido bėgti. Dar spėjo išgirsti plieno smūgį į seną medieną, paskui antrą, trečią. Po akimirkos kažkas griausmingai pokštelėjo, ir vežimo dugnas subyrėjo į šipulius.
Arija puolė į landą galva žemyn ir nusirito per penkias pėdas iki dugno. Burna buvo pilna žemių, bet jai tai nerūpėjo, net atrodė skanu — jausti purvą, drėgmę, sliekus, gyvybę. Po žeme buvo vėsu ir tamsu. Viršuje — tik kraujas, raudonos staugiančios liepsnos, dusinantys dūmai ir žūstančių arklių žvengimas. Ji pasuko diržą taip, kad Adata netrukdytų, ir nušliaužė tolyn. Įveikus gal tuziną pėdų, pasigirdo garsas lyg riaumotų kokia klaiki pabaisa ir ją pasivijo pragaru atsiduodantis karštų dūmų ir juodų dulkių debesis. Arija sustingo užgniaužusi kvapą, pabučiavo tunelio žemę ir pravirko. Kodėl, nė pati nežinojo.
Tirionas
Karalienė nebuvo nusiteikusi laukti Veirio.
— Išdavystė — jau savaime piktadarybė, — tūždama pareiškė ji, — tačiau šitai — įžūli ir nepakenčiama niekšybė, ir man nereikia to saldžialiežuvio eunucho aiškinimų, ką privalu daryti su niekšais.
Tirionas seseriai iš rankos ištraukė abu laiškus ir, sudėjęs greta, palygino. Žodžiai buvo lygiai tokie pat, bet rašyti skirtinga ranka.
— Pirmąjį gavo meisteris Frenkenas Stokvorto pilyje, — paaiškino didysis meisteris Paiselis. — Antrasis mus pasiekė per lordą Džailsą.
Mažasis Pirštas glostė barzdą.
— Jeigu Stanis juos pasiuntė net ir ten, galima neabejoti, kad toks laiškas pateko ir pas visus kitus Septynių Karalysčių lordus.
— Noriu, kad tie laiškai būtų sudeginti, visi iki vieno, — paskelbė Sersėja. — Nė menkiausia užuomina neturi pasiekti mano sūnaus ausų, taip pat ir mano tėvo.
— Ko gero, tėvas jau išgirdo kur kas daugiau negu šiaip užuominą, — šaltai tarė Tirionas. — Stanis, be abejo, pasiuntė vieną paukštį į Kasterlių Uolą, kitą — į Harenholą. O kokia prasmė dabar juos deginti? Vynas pasiliejęs, giesmė sugiedota, o mergelė pilvota. Ir, tiesą sakant, viskas čia ne taip jau baisu, kaip atrodo.
Sersėja atsigręžusi nutvilkė jį įniršio kupinomis žaliomis akimis.
— Gal visai protą praradai? Juk skaitei, ką jis rašo? Berniukas Džofris — štai kaip jis kalba. Ir drįsta kaltinti mane kraujomaiša, svetimavimu ir išdavyste!
Tik todėl, kad esi kalta. Buvo nuostabu žiūrėti, kaip įpykusi Sersėja siunta dėl tų kaltinimų, nors puikiai žino, kad tai tiesa. Jeigu pralaimėtume karą, ji galėtų eiti vaidinti su aktoriais, tikrai turi tokią dovaną. Tirionas palaukė, kol ji baigs, ir tarė:
— Staniui reikia pasitelkti kokią priežastį, kuri tiktų pateisinti jo maištui. Ką, tavo nuomone, jis turėjo parašyti? „Džofris — tikras mano brolio sūnus ir teisėtas paveldėtojas, tačiau ketinu, nieko nepaisydamas, atimti iš jo sostą“?
— Nepakęsiu, kad mane vadintų kekše!
Nagi, sesute, jis niekur nesako, kad Džeimis būtų tau mokėjęs. Tirionas apsimetė dar kartą skaitąs laišką. Ten buvo kažkoks neįprastas sakinys…
— Surašyta Dievo Šviesoje, — balsu perskaitė jis. — Sakyčiau, keistokai parinkti žodžiai.
Paiselis atsikrenkštė.
— Tokius žodžius dažnai matome laiškuose ir kituose popieriuose iš laisvųjų miestų. Jie reiškia maždaug tą patį, kaip ir, tarkime, „dievo akivaizdoje“. Tai raudonųjų žynių dievas. Esu tikras, čia jų rašyta.
— Prieš keletą metų Veiris mums pasakojo, esą ledi Selisa susidėjo su raudonaisiais žyniais, — priminė visiems Mažasis Pirštas.
Tirionas pabarbeno į popierių.
— Regis, dabar tą padarė ir jos lordas vyras. Galime šitai panaudoti prieš jį. Paraginkite aukštąjį septoną visiems pranešti, kaip Stanis nusigręžė nuo dievų ir nuo teisėto karaliaus…
— Taip, taip, — nekantriai įsiterpė karalienė, — bet pirmiausia turime sustabdyti tą bjaurastį, kad ji nesklistų toliau. Taryba privalo išleisti įsaką. Kiekvienam, kuris prabils apie kraujomaišą ar pavadins Džofą pavainikiu, turi būti išrautas liežuvis.
— Išmintingas žingsnis, — atsiliepė didysis meisteris Paiselis linksėdamas galva. Sulig kiekvienu judesiu skimbčiojo jo meisteriška grandinė.
— Kvailystė, — atsiduso Tirionas. — Išlupdami žmogui liežuvį niekaip neįrodote, kad jis melagis, tik visiems atskleidžiate, jog bijote to, ką jis galėtų pasakyti.
— Tuomet ką siūlai daryti? — negalėjo nurimti Sersėja.
— Beveik nieko. Tegu žmonės šnabždasi, netrukus jiems tos kalbos nusibos. Bet kuris nors trupinėlį sveiko proto turįs žmogus iš karto supras, kad tai — nevykęs mėginimas pateisinti karūnos užgrobimą. Ar pateikia Stanis kokių įrodymų? Kurgi jų rastų, jeigu šito niekada nebuvo? — Tirionas apdovanojo seserį pačia meiliausia šypsena.
— Iš tiesų, — tepratarė ji, — bet…
— Jūsų malonybe, jūsų brolis kalba išmintingai, — Petiras Beilišas suglaudė ištiestus delnus. — Mėgindami nutildyti tokias kalbas, tik suteiksime pagrindo jomis tikėti. Geriau niekinti tas paskalas kaip begėdišką melą, juk jos tokios ir yra. Ir tuo pat metu prieš ugnį kovoti ugnimi.
— Kokia gi ta ugnis? — klausiamai pažvelgė Sersėja.
— Galbūt koks panašus prasimanymas. Tik įtikinamesnis. Lordas Stanis per visą savo santuoką beveik nuolat gyveno atskirai nuo žmonos. Aišku, negalėčiau jo dėl to kaltinti, jei būčiau vedęs ledi Selisą, vargu ar pats elgčiausi kitaip. Vis dėlto, jeigu paskleistume gandą, kad jos duktė — žemos kilmės, o Stanis — raguotas vyras, na… prastuomenė apie savo lordus visada mėgsta kuo bjauriau pašnekėti, ypač apie tokius rūsčius, griežtus ir išdidžiai pasipūtusius kaip Stanis Barateonas.
— Jis niekada nebuvo labai mylimas, tai tiesa, — Sersėja valandėlei susimąstė. — Vadinasi, atmokėtume jo paties pinigu. Tikrai, man šitai patinka. Kas galėtų tapti ledi Selisos meilužiu? Man atrodo, ji turi du brolius. O vienas jos dėdžių visus šituos metus praleido Drakono Uoloje kartu su ja…