— Seras Akselis Florentas — jos pilies viršininkas, — kad ir nenoromis, Tirionas turėjo pripažinti, kad Mažojo Piršto sumanyta neblogai. Stanis savo žmona niekada nesižavėjo, bet visada pasišiaušdavo kaip ežys, jei būdavo užkabinama jo garbė, ir iš prigimties niekuo nepasitikėjo. Jeigu pavyktų pasėti nesantaiką tarp jo ir jį palaikančiųjų, reikalai klostytųsi kur kas geriau. — Girdėjau, tas vaikas turi Florentų ausis.
Mažasis Pirštas atsainiai mostelėjo ranka.
— Kartą vienas pirklys iš Lyso man prasitarė, kad lordas Stanis tikriausiai be galo myli savo dukterį, nes ant visų Drakono Uolos sienų rikiuojasi šimtai jos statulų. „Milorde, — atsakiau jam, — tai juk pabaisos“, — Mažasis Pirštas sukikeno. — Seras Akselis tiktų būti Šairinės tėvu, tačiau, mano galva, kuo keistesnė ir labiau stulbinanti istorija, tuo dažniau ji bus pasakojama. Stanis turi ypač atgrasų kvailį, tokį pusprotį margintu veidu.
Didysis meisteris Paiselis žvelgė į jį išpūtęs akis ir netekęs žado.
— Juk neketinate skelbti, kad ledi Selisa sanguliauja su kvailiu?
— Tik kvailiui galėtų ateiti į galvą mintis sugulti su ledi Selisa Florent, — atsiliepė Mažasis Pirštas. — Ko gero, Margaveidis priminė jai Stanį. O geriausias melas yra tas, kuriame yra tiesos grūdas, priverčiantis klausytoją susimąstyti. Beje, tas kvailys mergaitei labai atsidavęs ir visur sekioja jai iš paskos. Jie net šiek tiek panašūs. Šairinės veidas taip pat margas, pusiau sustingęs.
— Jis toks liko po pilkžvynės, — Paiselis atrodė visiškai suglumęs, — liga vos nepasiglemžė vargšelės dar kūdikystėje.
— Mano istorija atrodo įdomesnė, — atšovė Mažasis Pirštas, — tą patį galvos ir prasčiokai. Dauguma jų mano, kad jei moteris būdama nėščia valgys triušienos, jos vaikas gims ilgomis lapsinčiomis ausimis.
Sersėja nušvito tokia šypsena, kokios paprastai sulaukdavo tik Džeimis.
— Lorde Petirai, jūs tikras šelmis.
— Ačiū, jūsų malonybe.
— Ir itin gabus melagis, — kur kas šalčiau pridūrė Tirionas. Šis gerokai pavojingesnis, negu maniau, pagalvojo jis.
Mažasis Pirštas savo pilkšvai žalsvomis akimis kuo ramiausiai pasitiko įvairiaspalvį neūžaugos žvilgsnį.
— Visi mes puoselėjame savas dovanas, milorde.
Karalienė buvo per daug įnikusi į keršto planus, kad pastebėtų tą pašnekesį.
— Gavęs ragus iš puspročio kvailio! Visose smuklėse šioje Siaurosios jūros pusėje žmonės juoksis iš Stanio.
— Ta žinia neturėtų pasklisti iš mūsų, — tarė Tirionas, — kitaip atrodys, kad tai tik savanaudiškas melas.
Tiesą sakant, jis toks ir yra.
Mažasis Pirštas ir vėl pasiūlė išeitį:
— Kekšės mėgsta liežuvauti, o aš, beje, turiu vieną kitą viešnamį. Žinoma, ir Veiris gali pabarstyti sėklų smuklėse ir alinėse.
— Veiris, — susiraukusi tarė Sersėja. — O kurgi Veiris?
— Ir aš apie tai galvojau, jūsų malonybe.
— Voras ir dieną, ir naktį mezga savo slaptuosius tinklus, — grėsmingai atsiliepė didysis meisteris Paiselis. — Nepasitikiu aš juo, milordai.
— O jis taip maloniai kalba apie jus. — Tirionas nuslinko nuo savo krėslo. Tiesą sakant, jis žinojo, kuo buvo užsiėmęs eunuchas, tačiau kitiems tarybos nariams apie tai žinoti nebuvo jokio reikalo. — Meldžiu man atleisti, milordai. Turiu neatidėliotinų reikalų.
Sersėja tuoj pat sukluso.
— Ar tie reikalai karaliaus?
— Jie tikrai ne tokie, kad jums vertėtų rūpintis.
— Apie tai nuspręsiu pati.
— Nejaugi norėtumėt sugadinti mano staigmeną? — tarė Tirionas. — Ruošiu dovaną Džofriui. Nedidelę grandinėlę.
— Kam jam reikia dar vienos grandinėlės? Turi jų ir auksinių, ir sidabrinių, visų nespėja panešioti. Jeigu manai, kad gali pelnyti Džofo meilę dovanomis…
— Na, neabejoju, kad karalius mane myli, kaip ir aš — jį. O tą grandinę, tikiuosi, vieną dieną jis ims branginti labiau už visas kitas.
Mažasis žmogutis nusilenkė ir iškrypavo pro duris.
Prie tarybos menės jo laukė Bronas, pasiruošęs lydėti atgal į Rankos bokštą.
— Kalviai jau laukia tavo priimamajame, kol teiksies pasirodyti, — einant per kiemą, tarė jis.
— Kol teiksiuos pasirodyti. Gražiai skamba, Bronai. Jau kalbi kaip tikras dvariškis. Žiūrėk, netrukus išmoksi ir priklaupti.
— Krušt tave, neūžauga.
— Tai Šajos rūpestis.
Tirionas išgirdo ledi Tandą, linksmai jį kviečiančią nuo įvijų laiptų viršaus. Apsimesdamas, kad jos nepastebi, ėmė krypuoti sparčiau.
— Tegu manęs laukia neštuvai. Išvyksiu iš pilies, kai tik čia baigsiu reikalus.
Prie durų sargybą ėjo du Mėnulio Broliai. Tirionas maloniai su jais pasisveikino ir susiraukė išvydęs laiptus. Nuo laipiojimo į miegamąjį jam įskausdavo kojas.
Viduje rado drabužius ant lovos dėliojantį dvylikametį berniuką — savo ginklanešį, jeigu jį tiko taip vadinti. Podrikas Peinas buvo toks drovus, kad viską darė paslapčiomis. Tirionas niekaip negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad tėvas tą vaikinuką užkorė jam norėdamas pasityčioti.
— Jūsų apdaras, milorde, — Tirionui įžengus, sumurmėjo berniukas įsmeigęs žvilgsnį sau į batus. Net sukaupęs visą drąsą ir prabilęs, Podas nepajėgdavo pakelti akių. — Priėmimui. Ir jūsų grandinė. Kaip dera karaliaus rankai.
— Puiku. Padėk man apsirengti.
Jo švarkas buvo juodo aksomo, nusagstytas auksinėmis liūtų galvutėmis, grandinė iš gryno aukso rankų, kurių kiekviena pirštais laiko kitos riešą. Podas atnešė tamsiai raudono šilko, auksu apkraštuotą, jo ūgiui pritaikytą apsiaustą. Šiaip vyrui toks apsiaustas būtų dengęs tik pečius.
Karaliaus rankos priėmimų salė buvo gerokai mažesnė už karaliaus menę, juo labiau negalėjo lygintis su sosto menės platybe, tačiau Tirionui patiko jos kilimai iš Myro, audiniais drapiruotos sienos ir jaukumo jausmas. Jam įėjus, šauklys paskelbė:
— Tirionas Lanisteris, karaliaus ranka.
Tie žodžiai jį taip pat nuteikė maloniai. Brono surinktų kalvių, ginklininkų ir geležies pirklių būrys krito ant kelių. Tirionas užsikabarojo ant aukšto krėslo po apskritu paauksuotu langu ir ženklu parodė jiems keltis.
— Gerieji žmonės, žinau, kad turite daug darbo, tad kalbėsiu trumpai. Podai, malonėk.
Berniukas padavė jam drobinį maišą. Trūktelėjęs virvelę, Tirionas jį atrišo ir apvertė. Ant vilnonio kilimo dusliai subildėjo metalas.
— Šituos daiktus nukalė pilies kalviai. Man reikia tokių pat, tik tūkstantį kartų daugiau.
Vienas iš kalvių priklaupė iš arčiau apžiūrėti tų geležies gabalų — didžiulių viena su kita sujungtų plieno grandžių.
— Galinga grandinė.
— Galinga, bet trumpa, — atsiliepė nykštukas. — Panašiai kaip aš. Norėčiau, kad ji gerokai pailgėtų. Kuo esi vardu?
— Mane šaukia Geležinpilviu, milorde.
Kalvis buvo neaukštas, plačių pečių ir kresnas, vilkėjo paprastus vilnonius ir odos drabužius, bet rankas turėjo storumo sulig jaučio sprandu.
— Man reikia, kad kiekviena kalvė Karaliaus Uoste imtųsi kalti ir jungti tokias grandis. Visus kitus darbus privalu atidėti. Noriu, kad prie šitos užduoties stotų kiekvienas vyras, išmanantis, kaip apdoroti metalą, nesvarbu, kas jis — meistras, pameistrys ar šiaip samdinys. Jodamas Plieno gatve, noriu girdėti kūjų dūžius ir dieną, ir naktį. Ir man reikia žmogaus, tvirto vyro, kuris prižiūrėtų, kad darbas eitų tinkamai. Ar esi tas žmogus, gerasis Geležinpilvi?