— Gal ir esu, milorde. Tačiau kaip bus su šarvais ir kalavijais, kurių reikalavo karalienė?
— Jos malonybė, — prabilo ir kitas kalvis, — liepė mums kalti grandininius marškinius ir šarvus, kalavijus, durklus ir kirvius, ir visko kuo daugiau. Tai ginklai jos naujiesiems auksiniams apsiaustams, milorde.
— Tas darbas palauks, — atsakė Tirionas. — Visų pirma grandinė.
— Milorde, maldauju man atleisti, bet jos malonybė pažadėjo, kad jei kas nepagamins nustatyto skaičiaus, tam bus sutraiškytos rankos, — nesiliovė nerimo kamuojamas kalvis. — Sutraiškytos ant jo paties priekalo, taip ji sakė.
Ak, mieloji Sersėja, ji visada stengiasi pelnyti prastuomenės meilę.
— Niekas niekam rankų netraiškys. Duodu žodį.
— Geležis labai pabrangusi, — pareiškė Geležinpilvis, — o šitai grandinei jos prireiks nemažai, ir dar anglių žaizdrams.
— Lordas Beilišas pasirūpins, kad gautumėt pinigo, kiek bus būtina, — pažadėjo Tirionas vildamasis, kad bent jau tiek Mažuoju Pirštu galima pasikliauti. — Įsakysiu miesto sargybai, kad padėtų jums ieškoti geležies. Jeigu reikės, perlydykite šiame mieste viską iki paskutinės pasagos.
Priekin žengė pagyvenęs vyras prašmatniais drabužiais — damasto tunika su sidabrinėmis segėmis ir apsiaustu, kurio kraštus puošė lapės kailis. Atsiklaupęs jis atidžiai apžiūrėjo Tiriono ant grindų numestas didžiules grandis.
— Milorde, — rimtai pareiškė jis, — tai tik paprastas darbas. Nereikalingas jokios meistrystės. Žinoma, puikiai tinkamas paprastiems kalviams, kurie lanksto pasagas ir plaka katilus, tačiau teikitės pastebėti, kad aš esu ginklų meistras. Šis darbas — ne man ir ne kitiems tokiems meistrams. Mes kalame kalavijus, aštrius tarsi giesmė, ir šarvus, kuriuos vilktis nebūtų gėda ir dievams. Bet ne tokias geležis.
Tirionas pakreipė galvą į šoną ir apdovanojo tą vyrą įdėmiu dvispalvių akių žvilgsniu.
— Kuo esi vardu, ginklų meistre?
— Saloreonas, maloningasis milorde. Jeigu karaliaus ranka neprieštarautų, laikyčiau sau garbe nukalti jam šarvus, pritinkančius jo giminei ir aukštoms pareigoms.
Du kalviai būrelyje prunkštelėjo, bet Saloreonas, nieko nepaisydamas, varė savo:
— Man regis, derėtų plokštiniai ir iš žvynų. Žvynai paauksuoti, kad švytėtų ryškiai, kaip saulė. Plokštę dengtų emalis, sodrus Lanisterių raudonis. Šalmui siūlyčiau demono galvą, papuoštą ilgais auksiniais ragais. Kai josite į mūšį, žmonės iš baimės trauksis atatupsti.
Demono galva, liūdnai pagalvojo Tirionas, tai štai ką jie apie mane mąsto?
— Meistre Saloreonai, ketinu visus man likusius mūšius kariauti sėdėdamas šiame krėsle. Man reikia ne demono ragų, o grandžių. Taigi pasakysiu jums šitaip — jūs grandines gaminsite arba nešiosite. Galite pasirinkti.
Jis atsistojo ir išėjo neatsigręždamas.
Prie vartų su neštuvais laukė Bronas ir raitų Juodaausių palyda.
— Kur keliaujame, tu žinai, — tarė jam Tirionas ir neprieštaravo įkeliamas į neštuvus. Jis padarė visa, ką galėjo, kad pamaitintų alkstantį miestą, — keliems šimtams dailidžių liepė palikti svaidykles ir pasiuntė statyti žvejų laivų, karališkojoje girioje leido medžioti visiems, kas išdrįsdavo persikelti per upę, net išleido auksinius apsiaustus į rytus ir vakarus ieškoti maisto, tačiau, kad ir kur jodavo, visur jį lydėjo priekaištingi žvilgsniai. Neštuvų užuolaidos saugojo nuo jų, be to, leido ramiai mąstyti.
Lėtai sukiojantis Juodosios Šešėlių gatvės vingiais ir artėjant prie Aukštosios Eigono kalvos, Tirionas galvojo apie tai, kas nutiko rytą. Sesuo taip tūžo, kad nesuvokė tikrosios Stanio Barateono laiško reikšmės. Jo kaltinimai be įrodymų buvo nieko verti; svarbu, kad jis pasiskelbė karalium. O ką į tai atsakys Renlis? Juk susėsti Geležiniame soste jie abu negali.
Jis tingiai praskleidė užuolaidas per kelis colius pažiūrėti, kaip atrodo gatvės. Abipus neštuvų jojo Juodaausiai su savo kraupiais vėriniais apie kaklus, o Bronas priekyje skynė kelią. Tirionas stebėjo praeivius, kaip jie spokso į neštuvus ir palydą, ir pats sau sugalvojo žaidimą — mėgino atskirti, kurie minioje yra skundikai. Įtartiniausiai atrodantys tikriausiai niekuo dėti, nusprendė jis. O štai tų, kurie atrodo visiškai nekalti, reikia pasisaugoti.
Tiriono kelionės tikslas buvo už Reinės kalvos, ten gatvėse grūdosi daug žmonių. Praėjo beveik valanda, kol pagaliau neštuvai sustojo. Tirionas buvo užsnūdęs, bet staigiai nubudo, vos tik siūbavimas liovėsi, pasitrynė akis ir laikydamasis Brono rankos išlipo.
Namas, prie kurio jis atsidūrė, buvo dviejų aukštų, iš akmens apačioje ir medžio viršuje. Viename pastato kampe styrojo apvalus bokštelis. Daugelis langų buvo spalvoti. Virš durų siūbavo puošnus žibintas — paauksuoto metalo ir skaisčiai raudono stiklo rutulys.
— Kekšynas, — tarė Bronas. — Ką ketini čia veikti?
— O kas paprastai veikiama viešnamyje?
— Šajos tau negana? — samdinys nusikvatojo.
— Ji puikiai tiko žygyje, tačiau žygis jau baigėsi. Maži vyrukai pasižymi dideliu apetitu, ir man teko girdėti, kad šičia merginos nepadarytų gėdos ir karaliui.
— Ar tas berniukas jau pakankamai suaugęs?
— Kalbu ne apie Džofrį. Apie Robertą. Šitame name jis labai mėgo lankytis.
Beje, gal Džofris iš tiesų jau pakankamai suaugęs. Įdomi mintis, tikrai įdomi.
— Jei tu ar Juodaausiai sumanytumėt pasismaginti, nesivaržykite, tačiau Čatajos merginos brangios. Šioje gatvėje gausiai rasite pigesnių viešnamių. Palik čia vieną žmogų, kuris žinotų, kur ieškoti kitų, kai norėsiu grįžti.
— Bus padaryta, — Bronas linktelėjo. Juodaausiai plačiai šypsojosi.
Įžengus pro duris, jo laukė aukšta moteris plevenančiais šilkais, juoda oda ir sandalo medžio spalvos akimis.
— Aš — Čataja, — pareiškė ji žemai nusilenkdama, — o jūs…
— Nepripraskime kartoti vardų. Vardai pavojingi.
Ore sklandė kažkokių iš tolimų kraštų atgabentų prieskonių kvapai, mozaika ant grindų po jo kojomis vaizdavo dvi meilės glėbyje susirangiusias moteris.
— Pas jus gražu.
— Šito siekdama, įdėjau daug darbo. Džiaugiuosi, kad karaliaus rankai tai malonu, — jos balsas bangavo tarsi gintaras, suminkštintas tolimųjų Vasaros salų tarties.
— Titulai gali kelti ne menkesnių pavojų už vardus, — įspėjo Tirionas. — Parodykite vieną kitą savo merginą.
— Su didžiausiu džiaugsmu. Įsitikinsite, kad jos visos ir be galo malonios, ir nepaprastai gražios. Ir, savaime suprantama, nuostabiai išmano meilės meną.
Ji grakščiai apsisuko ir plevendama šilkais nuėjo, palikusi Tirioną iš visų jėgų krypuoti perpus trumpesnėmis kojytėmis jai iš paskos.
Sustoję už puošnios Myro širmos, raižytos gėlėmis, ornamentais ir svajingomis mergaitėmis, jie žvelgė niekam nematomi į menę, kur pagyvenęs vyras pūtė linksmą melodiją. Minkštasuoliais atitvertame kampe girtas tirošis su raudona barzda pasisodinęs ant kelių supo krūtiningą jauną mergą. Atrišęs jos korsažą ir palenkęs virš krūtų taurę, jis liejo vyną plona srovele, kad paskui galėtų jį lyžčioti. Kitos dvi merginos prie lango su spalvotu stiklu žaidė kauliukais. Viena, šlakuotoji, ant medaus spalvos plaukų turėjo mėlynų gėlių vainikėlį. Antrosios oda buvo lygi ir tamsi tarsi šlifuotas juodasis gintaras, akys didelės ir tamsios, krūtys mažutės ir stačios. Abi vilkėjo banguojančiais šilkais, kuriuos ties juosmeniu prilaikė iš karoliukų suveržti diržai. Pro spalvotą stiklą besiliejančios saulės spinduliai po plonu audiniu išryškino jų liaunus kūnus, ir Tirionas pajuto, kaip suvirpėjo jo slėpsnos.