— Drįsčiau pasiūlyti tamsiaodę, — tarė Čataja.
— Ji dar labai jauna.
— Jai šešiolika, milorde.
Tinkamas amžius Džofriui, pamanė jis prisiminęs Brono žodžius. Jo pirmoji buvo dar jaunesnė. Tirionas prisiminė, kokia ji atrodė drovi, kai jis pirmą kartą per galvą nutraukė jai suknelę. Ilgi tamsūs plaukai ir žydros akys, kurios viliojo tarsi akivaro gelmė, jis jose ir paskendo. Kaip seniai tai buvo… Na ir beviltiškas tu kvailys, neūžauga.
— Ar ji, ta mergina, kilusi iš jūsų kraštų?
— Jos gyslomis teka vasaros kraujas, milorde, bet mano duktė gimė čia, Karaliaus Uoste.
Jo veide, matyt, atsispindėjo nuostaba, nes Čataja kalbėjo toliau:
— Mano tauta galvoja, kad būti minkštųjų pagalvių namuose nėra jokia gėda. Vasaros salose labai vertinamas mokėjimas teikti malonumus. Daug kilmingų vaikinų ir merginų, sulaukę žydėjimo, keletą metų tarnauja dievų garbei.
— Kuo čia dėti dievai?
— Dievai sukūrė ir mūsų kūną, ir sielą, ar ne taip? Jie duoda mums balsą, kad garbintume juos giesmėmis. Duoda rankas, kad statytume jiems šventoves. Ir geismą, kad susilietume kūnais ir šitaip juos garbintume.
— Reikia nepamiršti pakalbėti apie tai su aukštuoju septonu, — tarė Tirionas. — Jei galėčiau melstis savo pimpalu, būčiau kur kas pamaldesnis, — jis mostelėjo ranka. — Su džiaugsmu priimu jūsų pasiūlymą.
— Pakviesiu dukterį. Eime.
Mergina pasitiko jį prie laiptų. Aukštesnė už Šają, nors ir ne tokia aukšta kaip motina, tad jai teko atsiklaupti, kad Tirionas galėtų ją pabučiuoti.
— Mano vardas — Alajaja, — tarė ji vos juntama motinos tartimi. — Ateikite, milorde.
Ji paėmė Tirioną už rankos ir nusivedė laiptais aukštyn ir toliau ilgu koridoriumi. Už vienų uždarų durų buvo girdėti dūsavimai ir džiaugsmingos dejonės, už kitų kažkas kikeno ir šnibždėjosi. Tiriono galas įsirėžė į kelnių raištelius. Kad tik neištiktų gėda, pagalvojo jis, paskui Alajają lipdamas dar aukštyn į kambarį bokštelyje. Ten buvo tik vienos durys. Įvedusi Tirioną vidun, ji jas uždarė. Kambaryje stovėjo plati lova su baldakimu ir didelė drabužių spinta, kurios duris puošė raižiniai su meilės scenomis, šviesa krito pro siaurą langą, įstiklintą raudonais ir geltonais rombais.
— Tu labai graži, Alajaja, — tarė jai Tirionas apsidairęs kambaryje. — Viskas tavyje nuostabu nuo viršugalvio iki mažiausio kojos pirštelio. Tačiau dabar, šią akimirką, mane visų labiausiai domina tavo liežuvis.
— Milordas netruks įsitikinti, kad mano liežuvis puikiai išmankštintas. Dar vaikystėje išmokau, kada reikia jį naudoti, o kada ne.
— Labai tuo džiaugiuosi, — nusišypsojo Tirionas. — Tai ką gi dabar veiksime? Gal turi kokių pasiūlymų?
— Taip, — atsakė mergina. — Jeigu milordas pravertų šią spintą, joje rastų tai, ko ieško.
Tirionas pabučiavo jai ranką ir įsiropštė į tuščią spintą. Alajaja uždarė paskui jį duris. Ištiesęs rankas, Tirionas surado galinę sieną, pajuto, kaip ji slysta po jo pirštais, ir nustūmė iki galo į šoną. Tuštumoje už jos tvyrojo aklina tamsa, bet ilgiau pagrabinėjęs užčiuopė metalą. Jo pirštai apkabino kopėčių pakopą. Nuleidęs koją, aptiko ir dar vieną žemiau, tad ėmė leistis. Gerokai po gatve tas šulinys virto žemėje išraustu, įkypai žemyn einančiu tuneliu, kur laukė Veiris su žvake rankoje.
Šis atrodė visiškai nepanašus į save. Iš po plieninio šalmo su smaigu viršugalvyje žvelgė randuotas veidas su tamsiais barzdos šeriais. Ant kietintos odos buvo užsivilkęs grandininius marškinius, ant diržo pasikabinęs durklą ir trumpą kalaviją.
— Tikiuosi, kad Čataja likote patenkintas, milorde?
— Gal net per daug, — patvirtino Tirionas. — Ar esate tikras, kad ta moterimi galima pasikliauti?
— Šiais permainingais ir apgaulės kupinais laikais, milorde, niekuo nesu tikras. Tačiau Čatajai nėra už ką mylėti karalienės ir ji žino, kad Alaro Dimo atsikratė tik jūsų dėka. Turbūt galime eiti? — Jis žengė tuneliu tolyn.
Jo net ir eisena kitokia, pastebėjo Tirionas. Vietoj levandų nuo Veirio dabar tvoskė rūgščiu vynu ir česnakais.
— Man patinka šis naujoviškas jūsų apdaras, — eidamas pratarė Tirionas.
— Mano toks darbas, kad negaliu keliauti gatvėmis supamas riterių būrio. Tad išvykdamas iš pilies pasirenku tinkamesnius pavidalus, dėl to gyvenu ir galiu jums tarnauti ilgiau.
— Oda jums tinka. Turėtumėte taip apsirengęs ateiti į kitą mūsų tarybos posėdį.
— Jūsų sesuo nebūtų patenkinta, milorde.
— Mano sesuo privarytų į savo sijonus, — Tirionas tamsoje nusišypsojo. — Nepastebėjau, kad kokie jos šnipai būtų sekioję man iš paskos.
— Man malonu tai girdėti, milorde. Kai kurie jūsų sesers samdyti žmonės dirba ir man, jai šito, aišku, nežinant. Mane slėgtų mintis, kad jie tapo tokie neapdairūs ir pastebimi.
— Na, o mane slėgtų mintis, kad veltui landžiojau po spintas ir kenčiau kamuojamas nepatenkinto geismo.
— Vargu ar veltui, — užtikrino jį Veiris. — Jie žino, kad jūs ten. Ar kuriam užteks drąsos užeiti pas Čatają apsimetus lankytoju — nežinau, bet, man regis, šiek tiek daugiau atsargumo niekada nepakenks.
— Kaip čia atsitiko, kad viešnamis turi slaptą angą?
— Tunelis buvo iškastas kitam karaliaus rankai. Atvirai žengti į tokį namą jam neleido garbė. Čataja rūpestingai saugojo to įėjimo paslaptį.
— Tačiau tai nesutrukdė jums ją sužinoti.
— Maži paukšteliai lakioja po daugelį tamsių vietelių. Atsargiai, čia statūs laiptai.
Jie išlindo į paviršių ir pasijuto esą arklidėje, po Reinės kalva įveikę bent tris kvartalus. Tirionas paleido landos dangtį, šiam garsiai dunkstelėjus, garde sužvingo arklys. Veiris užpūtė žvakę ir prilipdė ją prie sijos, Tirionas tuo metu apsidairė. Viduje stovėjo mulas ir trys arkliai. Priėjęs prie vieno keršio, žvilgtelėjo jam į dantis.
— Senas ir, regis, dusulingas.
— Na, taip, toks į mūšį joti netiktų, — atsiliepė Veiris, — bet dar patarnaus ir neatkreips dėmesio. Kaip ir kiti. O arklininkai mato ir girdi tik tuos gyvulius.
Eunuchas siektelėjo apsiausto ant kablio. Jis buvo šiurkštaus audinio, išblukęs ir sudėvėtas, bet didelis.
— Jeigu neprieštarausite…
Jis apgaubė Tirionui pečius, apsiaustas paslėpė jį visą nuo viršugalvio iki kulnų ir dar liko gobtuvas, kurį užsitraukus veidas paskęsdavo šešėlyje.
— Žmonės regi tai, ko tikisi, — kalbėjo Veiris taisydamas apsiausto kraštus. — Palyginti su neūžaugomis, vaikus matyti labiau įprasta, tad jie ir matys vaiką. Berniukas senu apsiaustu ant tėvo arklio, keliaujantis tėvo reikalais. Nors būtų geriau, jeigu dažniau atvyktumėte naktį.
— Taip ir ketinu daryti… nuo kito karto. Bet dabar Šaja jau laukia manęs.
Buvo ją apgyvendinęs tvoros saugomame name atokiame miesto pakraštyje šiaurės vakarų pusėje, netoli nuo jūros, bet lankyti nedrįso bijodamas, kad bus susektas.
— Kurį arklį pasirinksite?
— Tiks kad ir šitas, — gūžtelėjo pečiais Tirionas.
— Tuojau pabalnosiu, — Veiris nuo gembės nukabino pakinktus ir balną.
Tirionas pasitaisė sunkų apsiaustą ir neramiai vaikštinėjo aplinkui.
— Praleidote įdomų posėdį. Atrodo, Stanis pasiskelbė karaliumi.
— Žinau.
— Jis kaltina mano brolį ir seserį kraujomaiša. Vis svarstau, kaip jam kilo toks įtarimas.