— Tikriausiai paskaitė knygą ir palygino su kekšvaikio plaukais, lygiai kaip Nedas Starkas ar dar anksčiau Jonas Arinas. O gal kas nors apie tai jam šnibžtelėjo į ausį.
— Gal, pavyzdžiui, jūs?
— Nejaugi esu įtariamas? Aš to nedariau.
— O jei būtumėt daręs, prisipažintumėt?
— Ne. Tačiau kodėl turėčiau išduoti paslaptį, kurią taip ilgai saugojau? Apgauti karalių nesunku, bet visai kas kita slėptis nuo svirplio melduose ar paukštelio kamine. Be to, kekšvaikius matė visi.
— Roberto kekšvaikius? Ir ką?
— Jis turėjo jų aštuonis, kiek man žinoma, — aiškino Veiris krapštydamasis su balnu. — Jų motinos buvo visokiausių plaukų: ten ir varis su medum, ir kaštonai su sviestu, tačiau visi kūdikiai gimė juodi kaip varnai… ir, atrodo, taip pat pranašaujantys nelaimę. Todėl kai Džofris, Mirsela ir Tomenas išsprūdo iš plyšelio tarp jūsų sesers šlaunų, visi trys lyg saulė švytintys auksu, tiesą įžvelgti nebuvo labai sunku.
Tirionas papurtė galvą. Jeigu ji būtų savo vyrui pagimdžiusi nors vieną kūdikį, jo būtų pakakę visiems įtarimams išsklaidyti… tačiau tada ji nebūtų Sersėja.
— Jeigu į ausį šnibždėjote ne jūs, tuomet kas tas žmogus?
— Be abejo, koks nors išdavikas, — Veiris kiečiau suveržė dirželį.
— Mažasis Pirštas?
— Jokio vardo aš neminėjau.
Tirionas neprieštaravo, kad eunuchas padėtų jam užsėsti ant arklio.
— Lorde Veiri, — atsidūręs balne tarė jis, — kartais jaučiuosi taip, lyg būtumėt mano geriausias draugas Karaliaus Uoste, o kartais neatsikratau įspūdžio, kad esate pikčiausias priešas.
— Kaip keista. Aš lygiai taip pat galvoju apie jus.
Branas
Pirmieji blausūs šviesos pirštai dar nė nemėgino brautis pro Brano kambario langines, o jis jau gulėjo plačiai atsimerkęs.
Vinterfelas buvo pilnas svečių, atvykusių į derliaus šventę. Šį rytą jie ketino surengti kieme varžybas, kas taikliau nusmeigs kario iškamšą. Anksčiau toks įvykis būtų jį giliai jaudinęs, bet tai buvo anksčiau.
Ne dabar. Valderiai laužys ietis su lordo Manderlio palydos ginklanešiais, tačiau Brano ten nebus. Jam teks sėdėti tėvo menėje ir vaidinti princą.
— Klausykis ir galbūt išmoksi, kaip reikia būti lordu, — kalbėjo meisteris Luvinas.
Branas visiškai nenorėjo būti princu. Jis visada svajojo apie riterius, žėrinčius šarvus, besiplaikstančias vėliavas, ietis ir kalavijus, karo žirgą po balnu. Kodėl jis turi tuščiai leisti dienas klausydamasis senių kalbų, kurių pusės nė nesupranta? Nes esi sulaužytas, priminė balsas viduje. Lordas pagalvėmis išklotame soste gali sėdėti ir luošas — Valderiai pasakojo, kad jų senelis toks silpnas, jog jį visur tenka nešti neštuvais, — bet riteris ant žirgo turi būti sveikas ir stiprus. Be to, tai jo pareiga.
— Esi brolio įpėdinis ir Vinterfelo Starkas, — pasakė seras Rodrikas ir priminė, kad Robas sėdėdavo greta tėvo, kai apsilankydavo žemesnieji lordai.
Lordas Vimanas Manderlis jau prieš dvi dienas atvyko iš Baltojo Uosto, iš pradžių keliavęs laivu, paskui neštuvais, nes joti buvo per storas. Su juo atžygiavo didžiausia palyda: riteriai, ginklanešiai, mažesni lordai, šaukliai, muzikantai, net žonglierius, puikuodamiesi gausybe vėliavų ir bent pusšimčio spalvų apsiaustais. Branas pasveikino juos nuo aukšto akmeninio tėvo sosto, kurio porankius puošė iškaltos didvilkių galvos, ir vėliau seras Rodrikas sakė, kad jis šauniai laikęsis. Jei viskas tuo būtų ir pasibaigę, Branas būtų buvęs patenkintas. Tačiau tai buvo tik pradžia.
— Puota tarnauja tik kaip maloni dingstis, — aiškino seras Rodrikas, — juk žmogus keliauja šimtą mylių ne dėl antienos gabalėlio ar vyno gurkšnio. Pas mus išsiruošia tik tie, kurie turi aptarti svarbius reikalus.
Branas žvelgė į šiurkščias akmenines lubas virš galvos. Žinojo — Robas lieptų jam neapsimetinėti mažu berniuku. Net tarėsi girdįs kalbant ir jį, ir lordą tėvą. Žiema ateina, ir tu, Branai, esi jau beveik suaugęs vyras. Tai tavo pareiga.
Kai į kambarį atbruzdėjo plačiai besišypsantis ir kažką be jokios melodijos niūniuojantis Hodoras, berniuką rado jau susitaikiusį su likimu. Jo padedamas Branas nusiprausė ir susišukavo.
— Šiandien vilksiuos baltąją liemenę, — paliepė Branas. — Su sidabrine sege. Serui Rodrikui patiks, kad atrodysiu kaip tikras lordas.
Kiek pajėgdamas, Branas stengėsi rengtis pats, tačiau kai kurie veiksmai jį vargino — užsitempti kelnes, susirišti batų raištelius. Hodorui padedant, tai pavykdavo greičiau. Kai kas nors pamokydavo, jis dirbdavo mikliai. Jo rankos visada judėjo labai švelniai, nors jėgos turėjo stulbinančios.
— Galvą guldau, kad ir tu būtum galėjęs tapti riteriu, — tarė jam Branas. — Jeigu tik dievai nebūtų atėmę tau proto, būtum buvęs didis riteris.
— Hodoras? — Hodoras sumirksėjo geraširdėmis, bet nė kruopelytės nesuprantančiomis akimis.
— Taip, — dūrė pirštu Branas. — Hodoras.
Kitapus kambario ant sienos prie durų kabėjo tvirtas iš odos ir vytelių supintas krepšys su skylėmis Brano kojoms. Hodoras prakišo rankas pro kilpas, susiveržė platų diržą aplink krūtinę, tada atsiklaupė prie lovos. Kabindamasis už strypų, įvarytų į sieną, Branas permetė negyvų kojų svorį į krepšį ir įstatė į skyles.
— Hodoras, — keldamasis vėl tarė Hodoras. Šitas arklidės darbininkas ūgio siekė beveik septynias pėdas, tad Branas, atsidūręs jam ant nugaros, galva beveik braukė lubas. Eidamas pro duris, Hodoras žemai pasilenkdavo. Kartą jis užuodė kepamą duoną ir puolė bėgti į virtuvę, ir tąsyk Branas taip prasiskėlė galvą, kad meisteriui Luvinui žaizdą teko susiūti. Mikenas ginklinėje surado seną aprūdijusį šalmą be antveidžio, bet Branas jo dėtis nemėgo. Kiekvieną kartą pamatę jį su tuo šalmu, Valderiai kvatodavo.
Leidžiantis įvijais laiptais, Branas laikė rankas Hodorui ant pečių. Lauke per visą kiemą jau aidėjo kalavijai, skydai, prunkštė arkliai. Tai skambėjo lyg gražiausia muzika. Tik žvilgtelėsiu, pamanė Branas, labai trumpai pažiūrėsiu, ir viskas.
Baltojo Uosto lordai su savo riteriais ir ginklininkais turėjo pasirodyti vėliau. Kol kas kieme siautė jų ginklanešiai nuo dešimties iki keturiasdešimties metų amžiaus. Branas taip troško būti tarp jų, kad jam net suskaudo pilvą.
Kieme jau stovėjo du taikiniai — tvirti stulpai, abiejų viršuje sukosi sija su skydu viename gale ir paminkštinta buože kitame. Abu skydai švietė raudona ir aukso spalva, nors Lanisterių liūtai atrodė kampuoti ir negrabūs, be to, jau gerokai apibraižyti pirmųjų vaikinų pataikymų.
Anksčiau nemačiusieji tuoj pat įsispoksojo į krepšyje nešamą Braną, bet jis jau mokėjo nepaisyti tokių įkyrių žvilgsnių. Užtat galėjo geriau viską apžvelgti — sėdėdamas ant Hodoro nugaros buvo iškilęs kitiems virš galvų. Pastebėjo, kad Valderiai rengiasi sėsti ant arklių. Iš Dvynių jie buvo atsigabenę dailius šarvus, tviskančius sidabro plokštelėmis su raižytais mėlyno emalio ornamentais. Valderio Didžiojo šalmo viršūnė atrodė kaip pilis, o Mažojo smaigalyje plevėsavo pilko ir mėlyno šilko juostos. Skyrėsi ir jų skydai bei apsiaustai. Valderis Mažasis dviejuose ketvirčiuose turėjo dvigubus Frėjų bokštus, kituose dviejuose — Kreikholų ir Darių ženklus: savo senelės giminės margašonį šerną ir motinos artoją. Didžiojo Valderio skydo laukai vaizdavo Blekvudų giminės medį su tupinčiomis varnomis ir susivijusias Peidžų gyvates. Jie tikriausiai alksta šlovės, pagalvojo Branas žiūrėdamas, kaip jie renkasi ietis. O Starkui reikia tik didvilkio.