Jų obuolmušiai žirgai buvo greiti, stiprūs ir puikiai išmokyti. Abu greta jie pasileido prie taikinių. Abu tiksliai pataikė ir spėjo nulėkti toliau, kol iš kitos pusės apsisuko buožės. Valderis Mažasis kirto stipriau, bet, Brano nuomone, Valderis Didysis geriau laikėsi ant žirgo. Už galimybę pasivaržyti su jais Branas būtų nedvejodamas atidavęs abi savo bejėges kojas.
Valderis Mažasis numetė į šalį suskilusią ietį ir, pastebėjęs Braną, prijojo arčiau.
— Koks netikęs tavo žirgas, — tarė jis žiūrėdamas į Hodorą.
— Hodoras — ne žirgas, — atšovė Branas.
— Hodoras, — tarė Hodoras.
Valderis Didysis atšuoliavo pas pusbrolį.
— Na, jis gerokai menkesnis už žirgą, tai jau tikrai.
Vaikinai iš Baltojo Uosto baksnojo vienas kitą ir juokėsi.
— Hodoras, — geraširdiškai šypsodamasis Hodoras žvelgė tai į vieną, tai į kitą Frėjų, nesuvokdamas jų patyčių. — Hodor hodor?
Valderio Mažojo arklys sužvingo.
— Žiūrėk, jie kalbasi. Gal kartais „hodor“ arklių kalba reiškia „aš tave myliu“.
— Frėjau, užsičiaupk, — Branas pajuto, kad jam ima kaisti veidai.
Valderis Mažasis paragino žirgą pentinais, šis stumtelėjo Hodorą atbulą.
— O kas bus, jeigu neužsičiaupsiu?
— Pusbroli, jis užsiundys ant tavęs savo vilką, — įspėjo Valderis Didysis.
— Tegu. Seniai norėjau įsitaisyti vilko kailio apsiaustą.
— Vasara nukąs tau riebią galvą, — atkirto Branas.
Valderis Mažasis dunkstelėjo šarvuotu kumščiu sau į antkrūtinį.
— Gal tavo vilko dantys plieniniai? Šarvų plokščių ir grandininių marškinių jis neperkąs.
— Gana! — triukšmingame kieme tarsi griaustinis sudundėjo meisterio Luvino balsas. Branas nežinojo, ar daug jis išgirdo, bet buvo akivaizdžiai supykęs. — Tokie grasinimai yra nederami, ir aš jų nepakęsiu. Ar taip priimta elgtis Dvyniuose, Valderi Frėjau?
— Taip, jeigu man to norisi.
Sėdėdamas aukštai ant žirgo, Valderis Mažasis rūsčiai žvelgė tarsi sakytų: tu — tik meisteris, kas tu toks, kad priekaištautum Frėjui iš Perkėlos?
— Na, ledi Stark globotiniai Vinterfele taip elgtis negali. Kas čia atsitiko? — meisteris įsmeigė akis į vieną, paskui į kitą berniuką. — Kuris nors, prisiekiu, man atsakysite, kitaip…
— Mes šaipėmės iš Hodoro, — prisipažino Valderis Didysis. — Atsiprašau, jeigu įžeidėme princą Braną. Norėjome tik pajuokauti.
Jam bent jau pakako mandagumo atrodyti susigėdusiam. Valderis Mažasis tebežiūrėjo pasipūtęs.
— Aš irgi, — vis dėlto ištarė jis, — tik juokavau.
Branas matė, kad nuplikęs meisterio viršugalvis ryškiai paraudęs; matyt, Luvinas įširdo dar labiau negu pirma.
— Tikras lordas globoja ir gina silpnus ar bejėgius, — pasakė jis Frėjams. — Neleisiu, kad Hodoras taptų jūsų žiaurių pokštų taikiniu. Ar supratote? Jis — geraširdis, darbštus ir paklusnus vaikinas, šito negalėčiau pasakyti nė apie vieną iš judviejų, — meisteris pagrasė pirštu Valderiui Mažajam. — Be to, nė žingsnio nežengsite į dievų giraitę ir laikysitės kuo toliau nuo tų vilkų, kitaip jums bus riesta.
Plasnodamas rankovėmis jis apsisuko ant kulnų, žengė kelis žingsnius ir atsigręžė:
— Branai, eime. Lordas Vimanas laukia.
— Hodorai, eik paskui meisterį, — įsakė Branas.
— Hodoras, — atsiliepė Hodoras.
Ilgais žingsniais jis tuoj pasivijo meisterį, įnirtingai tapnojantį Didžiosios pilies laiptais. Meisteris atlapojo duris, Branas apkabino Hodoro kaklą ir tarpduryje pasilenkė.
— Valderiai… — norėjo prabilti jis.
— Daugiau nieko nenoriu apie tai girdėti, baigta, — meisteris Luvinas atrodė pavargęs ir suirzęs. — Gindamas Hodorą, elgeisi teisingai, tačiau visų pirma neturėjai ten atsidurti. Seras Rodrikas ir lordas Vimanas, laukdami tavęs, spėjo ir papusryčiauti. Negi turiu pats eiti tavęs atsivesti, lyg būtum mažas vaikas?
— Ne, — tarė Branas susigėdęs. — Atsiprašau. Tik norėjau…
— Žinau, ko tu norėjai, — jau švelniau tarė meisteris Luvinas. — Suprantu, Branai, kaip jautiesi. Ar norėtum ko nors paklausti prieš tą pokalbį?
— Tarsimės dėl karo?
— Tu dėl nieko nesitarsi, — Luvino balsas vėl suskambo aštriai. — Dar tebesi aštuonerių metų vaikas…
— Beveik devynerių!
— Aštuonerių, — tvirtai pakartojo meisteris. — Kalbėsi tik tai, kas dera mandagiam šeimininkui, nebent seras Rodrikas ar lordas Vimanas ko nors paklaustų.
— Gerai, — linktelėjo Branas.
— Apie tai, kas buvo tarp tavęs ir Frėjų, serui Rodrikui neužsiminsiu.
— Ačiū.
Jie įtaisė Braną ąžuoliniame jo tėvo krėsle su pilko aksomo pagalvėlėmis prie ilgo medinio stalo ant įstrižai sukryžiuotų kojų. Jam iš dešinės sėdėjo seras Rodrikas, iš kairės — meisteris Luvinas, apsiginklavęs plunksnomis, rašalinėmis ir krūvele balto pergamento lapų, pasirengęs užrašyti tai, kas bus kalbama. Branas delnu perbraukė šiurkštų stalo paviršių ir kreipėsi į lordą Vimaną prašydamas atleisti už pavėlavimą.
— Na jau, princai niekada nevėluoja, — draugiškai atsiliepė Baltojo Uosto lordas. — Paprasčiausiai tie, kurie pasirodo anksčiau už juos, ateina per daug anksti.
Vimanas Manderlis juokdavosi taip, kad aidėdavo visa menė. Nenuostabu, kad balne sėdėti jis negalėjo — atrodė, kad svoriu jam prilygtų tik retas arklys. Buvo ne tik labai storas, bet ir be galo iškalbingas. Dabar jis iš karto prabilo prašydamas Vinterfelą patvirtinti naujuosius muitinės viršininkus, jo paskirtus Baltajame Uoste. Ankstesnieji sidabrą prilaikydavo ir perduodavo į Karaliaus Uostą, užuot sumokėję naujajam Šiaurės karaliui.
— Be to, karaliui Robui reikia pradėti kaldinti savus pinigus, — pareiškė lordas Vimanas, — ir Baltasis Uostas yra labai tinkama vieta pinigų kalyklai įrengti.
Jis pasisiūlė rūpintis tuo reikalu, jeigu karalius teiktųsi pritarti, ir toliau perėjo prie kalbų apie tai, kaip jis sustiprinęs uosto gynybinius įrengimus, neužmiršdamas smulkiai išvardinti, kiek kas kainavo.
Be monetų kalyklos, lordas Manderlis dar pasiūlė statyti Robui karo laivyną.
— Jau šimtus metų neturime jokių pajėgų jūroje nuo tada, kai Brandonas Degintojas prikišo deglą prie tėvo laivų. Skirkite man aukso, ir per metus nuleisiu į vandenį tiek galerų, kad pakaks užimti ir Drakono Uolai, ir Karaliaus Uostui.
Prakalbus apie karo laivus, Branui tapo įdomiau. Jo nuomonės niekas neklausė, bet lordo Vimano mintis jam labai patiko. Mintyse jau regėjo tuos laivus. Tuoj pat susimąstė, ar koks luošys kada nors yra vadovavęs karo laivui. Tačiau seras Rodrikas tik pažadėjo perduoti šį pasiūlymą Robui apsvarstyti, o meisteris Luvinas skrebeno savo pergamentą.
Pamažu atslinko vidurdienis. Meisteris Luvinas nusiuntė Spuoguotąjį Timą į virtuvę, tad netrukus jie visi užkando sūrio ir keptų viščiukų su tamsia avižine duona. Storais pirštais plėšdamas paukštį pusiau, lordas Vimanas mandagiai pasiteiravo apie ledi Hornvud, kuri, pasirodo, esanti jo pusseserė.
— Žinote, ji anksčiau priklausė Manderlių giminei. Galbūt, kai jos sielvartas ilgainiui atslūgs, ji panorės vėl grįžti pas Manderlius, ką? — Jis krimstelėjo sparnelį ir plačiai nusišypsojo. — Taip jau nutiko, kad aš aštuntus metus našlauju. Man seniai laikas susirasti kitą žmoną, argi ne taip, milordai? Vyrui vienam juk ilgu. — Švystelėjęs kaulus į šalį, jis ėmėsi šlaunelės. — Bet jeigu ledi pageidautų jaunesnio vyruko, ką gi, mano sūnus Vendelis taip pat nevedęs. Dabar jis išvykęs į pietus, saugo ledi Ketliną, bet, žinoma, grįžęs ieškos nuotakos. Narsus vaikinas ir linksmo būdo. Kaip tik toks, su kuriuo ji vėl išmoktų juoktis, ką? — Lordas Vimanas tunikos rankove nusišluostė riebaluotą smakrą.