Branas pro langus girdėjo tolumoje čerškant ginklus. Vedybos jam visiškai nerūpėjo. Norėčiau būti ten, apačioje, kieme.
Garbusis lordas palaukė, kol tarnai nukraustys stalą, ir tada prakalbo apie laišką, gautą iš Taivino Lanisterio, kuris nelaisvėje laikė jo vyriausiąjį sūnų serą Vilį, pakliuvusį Lanisteriams į rankas prie Žaliosios Šakos.
— Lanisteris siūlosi jį grąžinti namo be išpirkos, jeigu iš jo malonybės kariuomenės atšaukčiau savo samdinius ir prisiekčiau daugiau nebekariauti.
— Jūs, žinoma, atsisakysite, — tarė seras Rodrikas.
— Šiuo atžvilgiu galite būti ramūs, — užtikrino juos lordas. — Tarp karaliaus Robo tarnų nėra ištikimesnio už Vimaną Manderlį. Tačiau man sunku regėti, kaip mano sūnus kamuojasi Harenhole kur kas ilgiau, negu būtina. Tai prasta vieta. Sako, kad ji prakeikta. Na, aš ne iš tų, kurie tokiomis pasakomis tiki, bet vis dėlto ten nekas. Tik pamanykit, kas ištiko tą Janą Slintą. Karalienė pakėlė jį Harenholo lordu, o jos brolis bloškė žemėn. Sako, išgabeno tarnauti prie Sienos. Meldžiu ilgai neatidėliojant surengti kokius teisingus belaisvių mainus. Numanau, kad Vilis nenorėtų per visą tą karą sėdėti rankas sudėjęs. Narsus tas mano sūnelis ir smarkus kaip mastifas.
Pokalbiui artėjant į pabaigą, Branui nuo ilgo sėdėjimo tame pačiame krėsle jau maudė pečius. Bet tą vakarą, jam ruošiantis vakarieniauti, suskambo ragas, pranešdamas apie kito svečio atvykimą. Ledi Donela Hornvud su savimi neatsivedė riterių ar dvariškių svitos, atvyko tik ji pati ir šeši pavargę kariai su briedžio galva ant dulkėtų oranžinės spalvos apsiaustų.
— Giliai užjaučiame dėl visų jus ištikusių kančių, miledi, — pasakė Branas, kai ledi Hornvud atėjo pasveikinti jo. Lordas Hornvudas žuvo mūšyje prie Žaliosios Šakos, o vienintelis jų sūnus krito Kuždesių girioje. — Vinterfelas šito nepamirš.
— Malonu girdėti tokius žodžius, — ji atrodė blyški tarsi šešėlis, išsekusi, sielvarto raukšlių išvagotu veidu. — Esu labai pavargusi, milorde. Būčiau dėkinga, jei galėčiau dabar eiti poilsio.
— Žinoma, — atsakė seras Rodrikas. — Rytoj turėsime užtektinai laiko pasikalbėti.
Kitą rytą daugiausia laiko iki pietų buvo skirta kalboms apie grūdus, daržoves ir sūdytą mėsą. Citadelės meisteriams paskelbus apie pirmuosius rudens ženklus, apdairūs šeimininkai iš kiekvieno derliaus ėmė kaupti atsargas, tačiau kurią jo dalį reikėtų atidėti — šis klausimas, regis, reikalavo nuodugnių aptarimų. Ledi Hornvud į sandėlius krovė penktąją dalį surenkamų gėrybių. Meisterio Luvino patarimu, ji pasižadėjo kaupti daugiau — visą ketvirtį.
— Boltono pavainikis telkia vyrus prie Dredforto, — įspėjo ledi Hornvud. — Viliuosi, kad jis ves juos į pietus ir dėsis prie tėvo Dvyniuose. Pasiunčiau žygūną pasiteirauti apie jo ketinimus, bet jis man atkirto, kad Boltonai į moterų klausimus neatsakinėja. Tarsi būtų tikras paveldėtojas ir turėtų teisę vadintis tuo vardu.
— Kiek man žinoma, lordas Boltonas niekada nėra to vaikino pripažinęs, — tarė seras Rodrikas. — Turiu pasakyti, kad nė nesu jo matęs.
— Ne jūs vienas, — atsakė ledi. — Jis visą laiką gyveno su motina, ir tik prieš dvejus metus, jaunajam Domerikui mirus ir palikus Boltoną be įpėdinio, senasis lordas pasikvietė savo pavainikį į Dredfortą. Tas vyrukas — visais atžvilgiais labai suktas padaras ir dar turi tarną, beveik nenusileidžiantį jam žiaurumu. Šitą tarną vadina Dvoku. Sako, jis niekada nesiprausia. Jie — tas kekšvaikis ir Dvokas — kartu medžioja, bet tik ne elnius. Girdėjau pasakojant tokių dalykų, kad net sunku patikėti, nors tai būtų ir apie Boltonus. O dabar mano lordas vyras ir mieliausiasis sūnus nužengė pas dievus, ir tas pavainikis alkanomis akimis dairosi į mano žemes.
Branas norėjo skirti ledi Hornvud šimtą vyrų, kurie ją apgintų, tačiau seras Rodrikas pareiškė kitaip:
— Tegu dairosi, bet jeigu sumanytų ką nors daugiau, pažadu, jo lauks negailestingas atpildas. Jums tikrai niekas negresia, miledi… nors ilgainiui, jūsų sielvartui aprimus, galbūt pasirodytų išmintinga vėl pagalvoti apie vedybas.
— Jau toli praeityje tie metai, kai galėjau gimdyti vaikus, nuvyto ir mano grožis, jei kada jo turėjau, — vos šyptelėjusi atsakė ji nuovargio kupinu balsu, — bet aplink mane šniukštinėjančių vyrų sukasi kur kas daugiau negu tada, kai buvau mergelė.
— Tie gerbėjai jūsų palankumo nesulaukia? — pasiteiravo meisteris Luvinas.
— Jeigu jo malonybė lieps, neatsisakysiu dar kartą ištekėti, — atsiliepė ledi Hornvud, — tačiau Morsas Varnaėdis — prasigėręs gyvulys ir dar vyresnis net už mano tėvą. Kalbant apie kilnųjį pusbrolį Manderlį, mano guolis pilyje ne toks didelis, kad tilptų tokio stoto vyras, o aš pati iš tiesų per daug smulki ir trapi, kad po juo gulėčiau.
Branas žinojo, kad vyrai, gulėdami vienoje lovoje su moterimi, miega ant jos. Miegoti po lordu Manderliu, vaizdavosi jis, turėtų būti tas pats, kaip miegoti po kritusiu arkliu. Seras Rodrikas, pritardamas našlei, palinksėjo galva.
— Bus ir kitų jaunikių, miledi. Pasistengsime rasti tokių, kurie jums atrodytų priimtinesni.
— Ko gero, gal nebūtina ieškoti labai toli, sere.
Jai išėjus, meisteris Luvinas nusišypsojo.
— Sere Rodrikai, neabejoju, kad miledi įsižiūrėjusi jus.
Seras Rodrikas atsikrenkštė ir, regis, pasijuto nepatogiai.
— Ji atrodė labai liūdna, — įsiterpė Branas.
— Liūdna ir švelni, — linktelėjo seras Rodrikas, — ir pagal savo metus dar gana išvaizdi moteris, nepaisant viso jos kuklumo. Bet vis dėlto kelianti pavojų taikai jūsų brolio krašte.
— Ji? — apstulbo Branas.
— Neliko tiesioginio įpėdinio, — atsiliepė meisteris Luvinas, — tad, savaime suprantama, atsiras daug norinčių priglobti jos žemes. Tolhartai, Flintai ir Karstarkai su Hornvudais turi ryšių moteriškąja linija, o Gloveriai Gūdmiškyje augina lordo Hario nesantuokinį vaiką. Dredfortas neturi jokių teisių, bent jau kiek man žinoma, tačiau jų žemės greta, o Ruzas Boltonas ne iš tų, kurie praleistų tokią progą.
— Tokiais atvejais, — seras Rodrikas timptelėjo sau už žandenų, — aukštesnysis lordas privalo rasti jai tinkamą vyrą.
— O kodėl jūs negalite jos vesti? — paklausė Branas. — Sakėte, ji išvaizdi. Ir taptų motina Betei.
Senasis riteris uždėjo ranką Branui ant peties.
— Jūs labai malonus, prince, bet aš — tik riteris ir jau per senas. Galbūt keletą metų valdyčiau jos žemes, tačiau man mirus ledi Hornvud vėl atsidurtų keblioje padėtyje, be to, iškiltų pavojus ir Betei.
— Tuomet tegu įpėdiniu tampa lordo Hornvudo pavainikis, — pasiūlė Branas, galvodamas apie savo netikrą brolį Joną.
— Gloveriams tai patiktų, — tarė seras Rodrikas, — tikriausiai ir lordo Hornvudo šešėlis pritartų, tačiau nemanau, kad džiaugtųsi ledi Hornvud. Tas berniukas — ne jos kraujo.
— Bet apie tai verta pagalvoti, — atsiliepė meisteris Luvinas. — Ledi Donela jau nebegali gimdyti vaikų, kaip sakė pati. Jeigu ne pavainikis, tada kas?
— Jeigu teiksitės man atleisti, norėčiau jus palikti. — Branas girdėjo, kaip žemai kieme kalavijais kaunasi ginklanešiai, dzingsi jų plieno kirčiai.
— Žinoma, galite eiti, prince, — tarė seras Rodrikas. — Jūs puikiai laikėtės.