Branas patenkintas nuraudo. Lordo pareigos pasirodė ne tokios varginančios, kaip jis iš pradžių baiminosi, be to, ledi Hornvud iškalbingumu nė iš tolo neprilygo lordui Manderliui, tad Branui liko kelios valandos iki sutemų ir jis galėjo aplankyti Vasarą. Jis mėgo leisti laiką su savo vilku, kai seras Rodrikas ir meisteris neprieštaraudavo.
Vos Hodorui įžengus į dievų giraitę, Vasara išnėrė iš po ąžuolo šešėlio tarsi būtų žinojęs, kad jie ateina. Branas pastebėjo ir laibą juodą siluetą, tūnantį po lapija ir stebintį juos.
— Gauriau, — pašaukė Branas, — čionai, Gauruočiau. Pas mane.
Bet Rikono vilkas dingo taip pat staigiai, kaip ir pasirodė.
Hodoras žinojo mėgstamą Brano vietą, tad nunešė jį prie tvenkinio kranto po plačiai išsikerojusiu širdmedžio vainiku, kur anksčiau atsiklaupęs melsdavosi lordas Edardas. Vandens paviršius ribuliavo, tad ir burtmedžio atspindys virpėjo lyg šokdamas. Tačiau nebuvo justi jokio vėjelio. Valandėlę Branas žiūrėjo suglumęs.
Tą akimirką iš vandens su purslų debesiu triukšmingai išnėrė Oša, ir taip staiga, kad net Vasara urgzdamas šoktelėjo atgal. Persigandęs Hodoras pabėgėjo į šalį aimanuodamas: „Hodoras, Hodoras“, — bet Branas paplekšnojo jam per petį, kad nurimtų.
— Kaip tu gali čia plaukioti? — paklausė jis Ošos. — Negi nešalta?
— Kūdikystėje žįsdavau ledukus, berniuk. Šaltis man patinka. — Oša nusiyrė prie akmenų ir atsistojo varvėdama daugybe lašelių. Buvo nuoga, jos oda pašiurpusi. — Norėjau pasiekti dugną.
— Nemaniau, kad čia yra dugnas.
— Gal ir nėra, — plačiai nusišypsojo ji. — Ko spoksai, berniuk? Niekada nematei moters?
— Mačiau, — Branas šimtus kartų maudėsi su seserimis, matė ir tarnaites karštuosiuose šaltiniuose. Bet Oša atrodė kitokia, ne minkšta ir apvalaina, o kieta ir kampuota. Jos kojos — vienų gyslų, o krūtys plokščios tarsi du tušti kapšeliai. — Turi daug randų.
— Ir kiekvienas pelnytas nelengvai.
Oša pakėlė nuo žemės rusvą šiurkštaus milo suknelę, nupurtė nuo jos kelis prikibusius lapus ir užsitraukė per galvą.
— Kovoje su milžinais?
Oša tikino, kad už Sienos tebegyvena milžinai. Kada nors gal pamatysiu juos ir aš…
— Kovoje su žmonėmis, — ji susijuosė ilgoka virve. — Ir su juodvarniais, ir su kitais. Vieną net ir nudėjau, — pridūrė ji purtydama vandenį iš plaukų. Jie jau buvo ataugę nuo tada, kai ji atsirado Vinterfele, dabar siekė gerokai žemiau ausų. Oša atrodė švelnesnė negu ta moteris, kadaise norėjusi Vilkų girioje jį apiplėšti ir nužudyti. — Girdėjau šiandien plepant virtuvėje apie tave ir tuos Frėjus.
— Kas kalbėjo? Ir ką sakė?
— Kvailas tas berniūkštis, kuris tyčiojasi iš milžino, — kreivai šyptelėjo Oša, — o pasaulis išprotėjęs, jeigu tą milžiną turi ginti luošys.
— Hodoras nesuprato, kad iš jo šaipomasi, — tarė Branas. — Be to, jis niekada nesimuša. — Branas prisiminė, kaip kartą, kai dar buvo mažas, su motina ir septone Mordeina nuėjo į turgų. Su savimi vedėsi Hodorą, turėjusį parnešti pirkinius, bet jis kažkur nuklydo. Jį rado kažkokių berniūkščių užspeistą į kampą ir badomą lazdomis. Jis tik šaukė: „Hodoras!“ — gūžėsi ir dangstėsi nuo smūgių, bet taip ir nepakėlė rankos prieš skriaudėjus. — Septonas Čeilis sakė, kad jis labai geros širdies.
— Taigi, — atsiliepė Oša, — ir turi tokias rankas, kuriomis, jeigu tik sumanytų, lengvai nusuktų žmogui galvą. Bet vis tiek geriau tegu jis pasisaugo to Valderio. Abu jūs pasisaugokite. To didesniojo, kurį vadina Mažuoju, man regis, tas vardas jam kaip tik. Išorėje didelis, viduje mažas, o piktas iki kaulų smegenų.
— Jis niekada nedrįs manęs skriausti. Kad ir ką kalbėtų, jis bijo Vasaros.
— Na, gal tada nėra toks kvailas, kaip atrodo. — Oša visada privengė didvilkių. Tą dieną, kai ji buvo sučiupta, Vasara ir Pilkasis Vėjas patys vieni į gabalus sudraskė tris tyržmogius. — O gal ir kvailas. Iš to irgi nieko gero, — ji susirišo plaukus. — Ar tau dar sapnuojasi tie vilkiški sapnai?
— Ne, — apie sapnus kalbėti Branas nemėgo.
— Princui derėtų pramokti meluoti geriau, — nusijuokė Oša. — Na, tavo sapnai — tavo reikalas. O mano reikalas — virtuvė, ir bus geriau, jei grįšiu tenai kuo skubiau, kol Geidžas nepradėjo šūkauti ir mojuoti tuo didžiuoju mediniu samčiu. Jums leidus, prince, aš jau eisiu.
Jai nereikėjo užsiminti apie vilkiškus sapnus, galvojo Branas, Hodoro nešamas laiptais į miegamąjį. Iš paskutiniųjų kovojo su miegu, bet, kaip visada, šis jį galiausiai vis tiek priveikė. Tą naktį Branas sapnavo burtmedį, kuris, žvelgdamas tamsiai raudonomis akimis, šaukė jį savo kreiva medine burna, o nuo balkšvų šakų atplasnojo triakė varna, kaptelėjo snapu jam į veidą ir sukarkė jo vardą šaižiu, lyg kalavijo kirtis balsu.
Miegus išblaškė užbaubęs ragas. Branas pasirito ant šono džiaugdamasis, kad jį pažadino. Girdėjo prunkščiant žirgus, garsiai klegant žmones. Atkeliavo dar svečių, sprendžiant iš triukšmo — gerokai įkaušusių. Kabindamasis į strypus, Branas iš lovos nuslinko prie lango. Jų vėliavose plaikstėsi milžinas nutrauktomis grandinėmis, vadinasi, tai Amberių žmonės iš žemių šiaurėje, už Paskutinės upės.
Kitą dieną du atvykėliai drauge atėjo į priėmimų salę. Tai buvo Didžiojo Džono dėdės, jau gerokai pagyvenę, bet labai triukšmingi vyrai baltomis barzdomis, labai panašiomis į lokių kailio apsiaustus, kuriais patys vilkėjo. Morsui kartą varna, palaikiusi jį negyvu, išlesė akį, tad toje akiduobėje jis nešiojo gabalėlį drakono stiklo. Pasak senosios auklės, jis čiupęs tą varną ir nukandęs jai galvą, todėl gavęs Varnaėdžio pravardę. Bet ji niekada nepasakojo, kodėl jo liesąjį brolį Hoterį vadina Kekšių Siaubu.
Dar nespėjus visiems susėsti, Morsas jau paprašė sutikimo vesti ledi Hornvud.
— Didysis Džonas — dešinioji galinga Jaunojo Vilko ranka, tai gerai visiems žinoma. Kas geriau už Amberius apsaugos našlės žemes, o iš Amberių juk tinkamiausias esu aš?
— Ledi Donela vis dar sielvartauja, — tarė meisteris Luvinas.
— Čia, po savo kailiais, turiu gerą vaistą nuo sielvarto, — nusikvatojo Morsas.
Seras Rodrikas mandagiai padėkojo jam ir pažadėjo apie šį prašymą pranešti pačiai ledi ir karaliui.
Hoteris pageidavo laivų.
— Iš šiaurės nesiliauja sėlinę tyržmogiai, jų eina daugiau, negu esu kada matęs. Mažomis valtelėmis jie plaukia per Ruonių įlanką ir išsilaipina mūsų pakrantėje. Rytų sargyboje varnų per mažai, kad juos sustabdytų, ir tie laukiniai šoka į sausumą vikriai lyg žebenkštys. Mums taigi reikia ilglaivių, na, ir tvirtų vyrų jais plaukioti. Didysis Džonas labai daug jų išsivedė. Pusė mūsų derliaus subiro atgal į dirvą, nes trūksta rankų, galinčių laikyti dalgį.
Seras Rodrikas timptelėjo savo žandenas.
— Jūsų giriose gausu aukštų pušų ir senų ąžuolų. Lordui Manderliui nestinga laivadirbių ir jūrininkų. Kartu galėtumėt nuleisti į vandenį ilglaivių tiek, kad pakaktų apsaugoti ir jūsų, ir Manderlio pakrantėms.
— Manderlio? — suprunkštė Morsas Amberis. — To didžiulio svirduliuojančio lašinių maišo? Girdėjau, kad jo paties žmonės šaiposi iš jo vadindami lordu Taukiniu. Tas žmogus vos bepaeina. Jei įsmeigtum jam į pilvą kalaviją, taukai užlietų viską aplinkui.
— Jis storas, — pripažino seras Rodrikas, — bet ne kvailas. Dirbsite su juo, kitaip karaliui taps žinoma priežastis, kodėl atsisakėte.