Brano nuostabai, smarkieji Amberiai, nors ir gerokai niurnėdami, sutiko daryti kaip liepiami.
Jiems posėdžiaujant, iš Gūdmiškio atvyko Gloverių žmonės, paskui didelis būrys Tolhartų iš Toreno Kertainio. Galbartas ir Robetas Gloveriai Gūdmiškį prižiūrėti paliko Robeto žmonai, tačiau į Vinterfelą atkeliavo jų pilies valdytojas.
— Miledi maldauja atleisti, kad neatvyko. Jos vaikeliai dar per maži tokiai kelionei, o palikti juos vienus jai neleido širdis.
Branas netrukus suvokė, kad Gūdmiškį iš tiesų tvarko ne ledi Glover, o tas valdytojas. Jis pripažino šiuo metu atidedąs tik dešimtąją derliaus dalį. Mat vietinis išminčius išpranašavęs iki šalčių dar būsiant dosnią dvasių vasarą. Meisteris Luvinas labai išraiškingai išdėstė, ką jis mano apie vietinius išminčius. Seras Rodrikas liepė tam žmogui atsargoms skirti penktadalį ir smulkiai išklausinėjo apie lordo Hornvudo nesantuokinį sūnų — berniuką Larensą Snou. Šiaurėje visi didžiūnų pavainikiai gaudavo pavardę Snou. Vaikinukas jau turėjo dvylika metų, ir valdytojas gyrė jo drąsą bei sumanumą.
— Branai, tavo mintis apie pavainikį gali būti labai vertinga, — vėliau pasakė meisteris Luvinas. — Manau, kada nors tapsi geru Vinterfelo valdovu.
— Netapsiu, — Branas žinojo niekada nebūsiąs nei lordu, nei riteriu. — Robas netrukus ves kurią nors iš Frėjų mergaičių, pats man tai sakėte, tą patį kalba ir Valderiai. Jam gims sūnų, jie ir taps Vinterfelo lordais, o ne aš.
— Gal ir taip, Branai, — tarė seras Rodrikas, — bet štai buvau vedęs tris kartus ir žmonos gimdė man tik dukteris. Dabar man likusi tik Betė. Mano brolis Martinas turėjo keturis tvirtus sūnus, tačiau vyro metų sulaukė tik Džoris. Jam žuvus, Martino giminė nutrūko. Kai kalbame apie rytojų, nieko tikra niekada nežinome.
Kitą dieną atėjo Leobaldo Tolharto eilė. Jis kalbėjo apie orų permainas skelbiančius ženklus ir prastuomenės tamsumą, pasakojo, kaip jo sūnėnas veržiasi į mūšį.
— Benfredas surinko savą ietininkų būrį. Dar berniukai, nė vienas nepasiekęs devyniolikos, bet visi laiko save jaunaisiais vilkais. Pasakiau jiems, kad jie — tik jaunieji triušiai, tai iš manęs tik išsišaipė. Dabar jie save vadina Laukiniais kiškiais, šuoliuoja po kaimus prie iečių galų prisirišę kiškių kailį ir traukia dainas apie riterių kovas.
Branui tai atrodė nuostabu. Jis prisiminė Benfredą Tolhartą, stambų, stačiokiškai triukšmingą, bet geraširdį berniuką, kuris dažnai lankydavosi Vinterfele su tėvu seru Helmanu ir draugavo su Robu bei Teonu Greidžojum. Tačiau serą Rodriką išgirstas pasakojimas akivaizdžiai suerzino.
— Jeigu karaliui reikėtų daugiau vyrų, jis juos pašauktų, — tarė jis. — Paaiškinkite savo sūnėnui, kad jis turi būti Toreno Kertainyje, kaip yra įsakęs jo lordas tėvas.
— Būtinai, sere, — atsiliepė Leobaldas ir tik tuomet perėjo prie ledi Hornvud reikalų. Vargšelė, neturi nei vyro, kuris gintų jos žemes, nei sūnaus, galinčio jas paveldėti. Jo paties žmona kilusi iš Hornvudų, velionio lordo Halio sesuo, be abejo, jie turėtų šitai atsiminti. — Tuščia menė nuteikia liūdesiui. Man kilo mintis pasiųsti jauniausiąjį sūnų pas ledi Donelą, kad galėtų auginti jį kaip savą. Berenui beveik dešimt, dailus berniukas, be to, dar ir jos sūnėnas. Esu tikras, kad išblaškytų ją, pralinksmintų ir gal net pasivadintų jos pavarde — Hornvudu…
— Jeigu būtų skirtas paveldėtoju, — pridūrė meisteris Luvinas.
— …kad giminė nenutrūktų, — užbaigė Leobaldas.
Branas jau žinojo, kaip dera atsakyti.
— Ačiū jums, milorde, už pasiūlymą, — išpoškino jis, serui Rodrikui dar nespėjus išsižioti. — Šį reikalą perduosime mano broliui Robui. Ak, taip, ir ledi Hornvud.
Leobaldas, regis, nustebo išgirdęs jį kalbant.
— Dėkoju, prince, — tarė jis, bet jo blausiose akyse Branas išvydo gailestį, galbūt sumišusį su vos žymiu pasitenkinimu, kad šitas luošys — vis dėlto ne jo sūnus. Trumpą akimirką Branas užsidegė neapykanta tam vyrui.
Tuo tarpu meisteris Luvinas į jį žvelgė palankiau.
— Berenas Tolhartas, ko gero, mums gali tikti labiausiai, — tarė jis, Leobaldui išėjus. — Jo gyslose tekantis kraujas — pusiau Hornvudų. Pasirinkęs dėdės giminę, jis…
— …vis vien liks berniukas, — įsiterpė seras Rodrikas, — aplinkybių verčiamas ginti savo žemes nuo tokių kaip Morsas Amberis ar tas Ruzo Boltono nesantuokinis vaikas. Tai reikia labai rūpestingai apgalvoti. Robas prieš apsispręsdamas turi gauti kruopščiai pasvertą patarimą.
— Gali nutikti taip, kad viską lems galima nauda, — pasakė meisteris Luvinas. — Kurį lordą jam labiau rūpės prisivilioti. Upių žemės priklauso jo valdoms, galbūt karalius norės sutvirtinti sąjungą išleisdamas ledi Hornvud už vieno iš Trišakio lordų. Gal Blekvudo ar kurio Frėjaus…
— Ledi Hornvud galėtų pasiimti vieną iš mūsiškių Frėjų, — tarė Branas. — Tiesą sakant, jeigu tik norėtų, galėtų pasiimti abu.
— Nedraugiškai kalbate, prince, — švelniai sugėdino jį seras Rodrikas.
Valderiai taip pat nedraugiški. Branas sėdėjo susiraukęs, nuleidęs akis į stalą ir tylėjo.
Per kelias kitas dienas iš kitų lordų buveinių atskrido varnai su atsiprašymais. Dredforto pavainikis pranešė neatvyksiąs, Mormontai ir Karstarkai visi išžygiavo į pietus su Robu, lordas Lokas jautėsi per daug senas leistis į tokią kelionę, ledi Flint ruošėsi gimdyti, Našlių sargyboje išplito kažkokia liga. Galų gale kokia nors žinia buvo gauta iš visų svarbiausiųjų Starkų giminės vasalų, išskyrus salose ant polių gyvenantį Houlandą Ridą, jau daug metų nekeliantį kojos iš savo pelkių, ir Servinus, kurių pilis stovėjo per pusdienio kelią nuo Vinterfelo. Lordą Serviną nelaisvėje laikė Lanisteriai, tačiau jo sūnus, keturiolikmetis vaikinas, vieną gražų vėjuotą rytą atjojo vesdamas du tuzinus ietininkų. Jiems žengiant pro vartus, Branas raitas ant Šokėjos suko ratus aplink kiemą, tad išsyk prilėkė jų pasveikinti. Klėjus Servinas visada draugavo su Branu ir jo broliais.
— Būk sveikas iš ryto, Branai, — linksmai šūktelėjo Klėjus. — O gal dabar turiu vadinti tave princu Branu?
— Nebent jei pats norėtum.
Klėjus nusikvatojo.
— O kodėl gi ne? Šiais laikais visi jau tapo arba karaliais, arba princais. Stanis tikriausiai atsiuntė laišką ir į Vinterfelą?
— Stanis? Nežinau.
— Stanis dabar — taip pat karalius, — atskleidė paslaptį Klėjus. — Jis sako, kad karalienė Sersėja sanguliavo su savo broliu, tad Džofris — pavainikis.
— Džofris Prastagimis, — burbtelėjo vienas Servino riterių. — Nėra ko stebėtis, kad jis toks klastingas žodlaužys, juk turi tėvą Karalžudį.
— Taigi, — pritarė kitas, — dievai šlykštisi kraujomaiša. Užtenka prisiminti, kaip jie sužlugdė Targarienus.
Akimirką Branas pasijuto tarytum nebegalėtų kvėpuoti. Jo krūtinę prislėgė milžino ranka. Pasijuto lyg krisdamas ir visomis jėgomis įsikibo į Šokėjos vadeles.
Braną apėmęs siaubas tikriausiai atsispindėjo jo veide.
— Branai? — pasiteiravo Klėjus Servinas. — Gal nesveikuoji? Tai tik dar vienas karalius.
— Robas ir jį sutriuškins.
Branas pasuko Šokėją į arklides, nė nepastebėdamas, kokiais suglumusiais žvilgsniais jį palydi Servinai. Jam ausyse dundėjo širdies dūžiai, ir būtų, ko gero, nugriuvęs nuo arklio, jei nebūtų buvęs pririštas prie balno.
Tą vakarą Branas meldėsi tėvo dievams prašydamas miego be sapnų. Jeigu dievai išgirdo jo maldą, tai tik pasityčiojo iš jos, nes atsiųstas regėjimas buvo baisesnis už bet kokį vilkišką sapną.