— Skrisk arba mirk! — riktelėjo triakė varna kirsdama jam snapu. Jis verkė ir maldavo, bet varna kapojo negailestingai. Išlesė jam kairę akį, paskui dešinę, jis liko aklas visiškoje tamsoje, o varna kirto tiesiai į kaktą, savo klaikų smailą snapą suvarydama giliai į kaukolę. Jis klykė taip, kad, atrodė, tuoj sprogs plaučiai. Skausmas lyg kirviu skėlė jam galvą pusiau, bet varnai ištraukus glitų, smegenų ir kaulų trupiniais aplipusį snapą, Branas vėl viską matė. Nuo to, ką išvydo, jam iš baimės užgniaužė kvapą. Jis kybojo ant be galo aukšto bokšto, pirštai jau slydo, nagais gremždami akmenis, o kojos — kvailos, niekam nereikalingos, negyvos kojos — traukė jį žemyn.
— Gelbėkite! — šaukė jis.
Danguje virš jo atsirado auksinis žmogus ir trūktelėjo aukštyn.
— Ko tik netenka padaryti iš meilės, — sumurmėjo jis tyliai ir švystelėjo kojomis mataruojantį Braną į tuščią erdvę.
Tirionas
—Nemiegu tiek daug, kaip jaunystėje, — tarė jam didysis meisteris Paiselis, tarsi atsiprašydamas už susitikimą apyaušriu. — Verčiau keliuosi, nors pasaulyje dar tamsu, užuot vartęsis patale ir nerimavęs dėl nebaigtų darbų, — kalbėjo jis, bet jo akis dengė sunkūs vokai, tad atrodė pusiau miegantis.
Erdvioje menėje po varnų pastoge tarnaitė dėliojo ant stalo virtus kiaušinius, troškintas slyvas ir avižinę košę, o Paiselis gražbyliavo.
— Šiais liūdnais laikais, kai aplinkui tiek daug alkstančiųjų, mano galva, dera žiūrėti, kad stalas nebūtų perkrautas.
— Pagirtina, — sutiko Tirionas pradauždamas didelį rudą kiaušinį, nepadoriai panašų į nuplikusią, dėmių išmargintą didžiojo meisterio galvą. — Bet aš elgiuosi kitaip. Jeigu yra maisto, suvalgau jį — dėl visa ko, jei kartais rytoj jo nebūtų, — jis nusišypsojo. — Sakykite, ar jūsų varnai taip pat ankstyvi?
Paiselis paglostė baltą kaip sniegas barzdą, bangomis krintančią jam ant krūtinės.
— Žinoma. Ar paprašyti po valgio atnešti plunksną ir rašalo?
— Nereikia. — Tirionas šalia lėkštės su koše padėjo du vienodus, standžiai susuktus ir abiejuose galuose vašku antspauduotus pergamento lapus. — Tegu tarnaitė išeina, kad galėtume pasikalbėti.
— Palik mus, vaikeli, — liepė Paiselis. Mergina skubiai išėjo iš kambario. — Šie laiškai dabar, kai…
— Jie skirti Doranui Marteliui, Dorno princui. — Tirionas nulupo skilusį kiaušinio lukštą ir atsikando. Trūko druskos. — Vienas laiškas ir jo nuorašas. Parinkite greičiausius paukščius. Šis reikalas — nepaprastai svarbus.
— Išsiųsiu juos tučtuojau po pusryčių.
— Siųskite dabar. Troškintos slyvos gali palaukti, o valstybė — ne. Lordas Renlis veda savo kariauną Rožių keliu, ir nežinia, kada lordo Stanio laivai pajudės iš Drakono Uolos.
Paiselis sumirksėjo.
— Jeigu milordas pageidauja…
— Tikrai pageidauja.
— Jums tarnauti — mano pareiga.
Meisteris nelengvai atsistojo tyliai skimbčiodamas jo pareigas žyminčia grandine. Tas daiktas buvo sunkus, suvertas iš tuzino viena su kita sujungtų meisteriškų grandinių, puoštas brangakmeniais. Tirionui pasirodė, kad aukso, sidabro ir platinos grandžių ten buvo kur kas daugiau negu pigesnių metalų.
Paiselis judėjo taip lėtai, kad Tirionas spėjo užbaigti kiaušinį ir paragauti slyvų — šios, jo skoniui, buvo pervirtos ir išskydusios, — kol pasigirdo sparnų plasnojimas, paskatinęs jį atsistoti. Žvilgtelėjęs į varną, juodu siluetu šmėstelėjusį aušrotame danguje, jis greitai atsisuko į lentynų labirintą kitame kambario gale.
Meisterio vaistų rinkinys atrodė įspūdingai; dešimtys vašku užlietų ąsotėlių, šimtai kamščiais užkimštų buteliukų, daugybė balkšvo nepermatomo stiklo butelių, nesuskaitomi indai su džiovintomis žolėmis, kiekvienas tvarkingai pažymėtas nepriekaištinga Paiselio rašysena. Tvarkingas protas, įvertino Tirionas; iš tiesų, suvokus tų lentynų tvarką, tapdavo aišku, kad kiekvienas indelis turi savo vietą. Ir kokių čia yra įdomybių! Jis pastebėjo ir „saldųjį miegą“, ir „nakties šešėlį“, ir aguonų pieną, „Lyso ašaras“, į miltelius sutrintą pilkagalvę, „vilkų pražūtį“ ir „demono šokį“, bazilisko nuodus, aklažiedę, „našlės kraują“…
Pasistiebęs ir kuo aukščiau ištiesęs ranką, Tirionas viršutinėje lentynoje sugebėjo susirasti mažą apdulkėjusį buteliuką. Perskaitęs prilipdytą popieriuką, nusišypsojo ir paslėpė rankovėje.
Didžiajam meisteriui Paiseliui lėtai slenkant laiptais žemyn, Tirionas jau sėdėjo prie stalo ir lupo kitą kiaušinį.
— Atlikta, milorde, — tarė senis sėsdamasis. — Tokius reikalus kaip šis… geriau tvarkyti neatidėliojant, tiesa, tikra tiesa… sakote, didžios svarbos reikalas?
— Ak, be abejo.
Avižinė košė Tiriono liežuviui buvo per daug tiršta ir aiškiai prašėsi sviesto ir medaus. Žinoma, pastaruoju metu Karaliaus Uoste ir medus, ir sviestas tapo retenybe, nors lordo Džailso rūpesčiu pilyje kol kas nieko netrūko. Pusė jų dabar suvalgomo maisto atkeliaudavo iš jo arba ledi Tandos žemių. Rosbis ir Stokvortas plytėjo į šiaurę nuo miesto, karas dar nespėjo jų paliesti.
— Pačiam Dorno princui. Ar galėčiau paklausti…
— Verčiau nereikia.
— Jūsų valia. — Paiselio smalsumas taip pražydo, kad Tirionas jautėsi galįs jį pačiupinėti. — Gal kartais… karaliaus taryba…
Tirionas mediniu šaukštu pastukseno į dubens kraštą.
— Karaliaus taryba, meisteri, renkasi turėdama tikslą patarti karaliui.
— Būtent, — pritarė Paiselis, — o karalius…
— …yra trylikametis berniukas. Jo balsu kalbu aš.
— Tikrai taip. Iš tiesų. Paties karaliaus ranka. Vis dėlto… jūsų maloningiausioji sesuo, mūsų karalienė regentė, ji…
— …neša didžiulę naštą ant nuostabiai baltų savo pečių. Visiškai netrokštu dar labiau jos apsunkinti. O jūs? — Tirionas palenkė galvą ir klausiamai pažvelgė į didįjį meisterį.
Paiselis nuleido akis į savo lėkštę. Skirtingos — žalios ir juodos — spalvos Tiriono akys kažkodėl žmones trikdydavo; šitai žinodamas jis mielai naudodavosi tokiu jų poveikiu.
— Ak, — senasis meisteris sumurmėjo savo slyvoms, — nėra jokios abejonės, milorde, turite tokią teisę. Esate be galo rūpestingas, kad šitaip… saugote ją nuo… naštos.
— Kaip tik toks ir esu. — Tirionas vėl ėmėsi netikusios košės. — Rūpestingas. Pagaliau juk Sersėja — mano tikra ir mieliausia sesuo.
— Ir moteris, žinoma, — pridūrė didysis meisteris Paiselis. — Net ypatinga moteris, bet vis dėlto… tai nemenkas darbas — galvoti apie viso krašto bėdas, nepaisant jos lyties trapumo…
Ak, žinoma, trapi balandėlė, paklauskime, ką apie tai mano Edardas Starkas.
— Man džiugu, kad mūsų rūpesčiai sutampa. Dabar turiu padėkoti už vaišes prie jūsų stalo. Laukia ilga diena, — atkišęs kojas, Tirionas nuslydo nuo kėdės. — Būkite toks malonus, praneškite man nedelsdamas, jeigu gautume atsakymą iš Dorno.
— Būtinai, milorde.
— Ir tik man!
— Ak… žinoma.
Dėmių išmarginta Paiselio ranka laikėsi įsikibusi barzdos kaip skenduolis virvės. Tai matant, Tiriono širdis džiaugėsi. Pirmas, pagalvojo jis.
Krypuojant į apatinį kiemą, jo menkų kojų vėl laukė laiptai. Saulė jau buvo aukštokai ir pilis po truputį budo. Ant sienų vaikštinėjo sargybiniai, riteriai ir kariai kovėsi bukais pratybų ginklais. Netoliese ant šulinio atbrailos sėdėjo Bronas. Dvi dailios tarnaitės nuskubėjo pro šalį tempdamos nendrių prikrautą pintą krepšį, bet tas samdinys nė nepažvelgė jų pusėn.