— Bronai, varai mane neviltin, — Tirionas mostelėjo ranka į tolstančias merginas. — Tokie nuostabūs vaizdai palei nosį, o tu nematai nieko kito, tik geležimi skalambijančių nevėkšlų gaują.
— Šitame mieste dešimtys kekšynų, kur už karpytą varioką gausiu bet kurią bobą, kokios tik panorėsiu, — atšovė Bronas. — Bet vieną dieną nuo to, ar atidžiai stebėjau tavo nevėkšlas, gali priklausyti mano gyvybė. — Jis atsistojo. — Kas tas vaikinas su mėlynai languotu apsiaustu ir trimis akimis ant skydo?
— Kažkoks pakelės riteris. Vadina save Taladu. O ką?
Bronas nubraukė nuo akių plaukų sruogą.
— Iš šitų jis geriausias. Tačiau žiūrėk, jis tarsi užsuktas — kaskart puldamas smogia tuos pačius smūgius ir ta pačia tvarka, — Bronas plačiai nusišypsojo. — Tai jam lems mirtį — tą dieną, kai susidurs su manimi.
— Jis prisiekęs Džofriui; vargu ar susidursite.
Jie patraukė per pilies kiemą. Savo plačią eiseną Bronas stengėsi pritaikyti prie striukų Tiriono žingsnelių. Šiomis dienomis samdinys atrodė kur kas padoriau. Tamsūs plaukai buvo švarūs ir sušukuoti, veidas šviežiai nuskustas. Vilkėjo juodą miesto sargybos karininko antkrūtinį, pečius gaubė tamsiai raudonas Lanisterių apsiaustas, puoštas auksinėmis rankomis. Jį Bronui dovanojo Tirionas, skirdamas savo asmeninės sargybos kapitonu.
— Kiek šiandien turime prašytojų?
— Virš trisdešimties, — atsakė Bronas. — Dauguma, kaip visada, kuo nors skundžiasi ar ko nors kaulija. Pasirodė ir tavo numylėtinė.
— Ledi Tanda? — sudejavo Tirionas.
— Jos pažas. Ji vėl kviečia tave vakarieniauti. Sako, bus patiekta elnio kulšis, pora kimštų žąsų su šilkmedžio uogų padažu ir…
— …jos duktė, — gaižiai užbaigė Tirionas. Nuo tos akimirkos, kai jis pasirodė Raudonojoje pilyje, ledi Tanda nesiliovė jo tykojusi, o jos ginklų — pyragų su nėgėmis, žvėrienos ir nosį kutenančių troškinių su grietinėle — atsarga, regis, neturėjo galo. Kažkodėl ji įsikalė sau į galvą, kad neūžauga lordvaikis būtų puikus sutuoktinis jos dukteriai Lolisei, stambiai, nutukusiai puskvaišei merginai, apie kurią pakampėmis kuždama, esą, būdama trisdešimt trejų, ji vis dar nekalta. — Perduok, kad labai apgailestauju.
— Nemėgsti kimštų žąsų? — Bronas piktdžiugiškai išsiviepė.
— Gal pats suvalgytum tą žąsį ir vestum mergą. Ne, dar geriau būtų pasiųsti Šiagą.
— Šiaga jau greičiau suvalgytų mergą ir vestų žąsį, — nusijuokė Bronas. — Šiaip ar taip, Lolisė už jį sunkesnė.
— Tai jau tikrai, — sutiko Tirionas, jiems žengiant į du bokštus jungiančios dengtos galerijos šešėlį. — Kokie ten kiti prašytojai?
Samdinys surimtėjo.
— Palūkininkas iš Bravoso, prisirinkęs visokių dailių popierių, prašo susitikimo su karaliumi, nes esą turįs atgauti kažin kokią paskolą.
— Tartum Džofas mokėtų suskaičiuoti daugiau negu iki dvidešimties. Siųsk jį pas Mažąjį Pirštą, tas jam kaip nors užkalbės dantis. Kas dar?
— Lordukas iš kažkur nuo Trišakio, sako, tavo tėvo žmonės sudegino jo pilį, išprievartavo žmoną ir nudėjo visus jo valstiečius.
— Manau, kad tai vadinama karu. — Tirionas nujautė, kad ten pasidarbavo Gregoris Kligeinas ar seras Eimoris Lorčas, o gal dar vienas tėvo parankinis, kažkoks pragaro išpera iš Kohoro. — Ko jis nori iš Džofrio?
— Naujų valstiečių, — atsakė Bronas. — Atkeliavo taip toli, kad paskelbtų, koks jis ištikimas, ir išmelstų žalos atlyginimo.
— Užsiimsiu juo rytoj.
Gal tikrai ištikimas, o gal paprasčiausiai netekęs vilties, bet klusnus upių žemės lordas kada nors gali praversti.
— Pasirūpink, kad jis gautų patogų kambarį ir karšto maisto. Nusiųsk jam naujų batų porą, tik gerų, kaip dovaną nuo karaliaus Džofrio.
Niekada nepakenks parodyti šiek tiek dosnumo.
Bronas dalykiškai linktelėjo.
— Dar ten laukia didžiausias būrys kepėjų, mėsininkų ir daržovių prekijų, visi rėkia, kad juos išklausytum.
— Jau praėjusį kartą sakiau — neturiu ko jiems duoti.
Į Karaliaus Uostą patenkantis maisto kiekis buvo visiškai susitraukęs, ir didžioji jo dalis likdavo pilies bei kariuomenės reikmėms. Daržovės, šakniavaisiai, miltai ir vaisiai pabrango taip, kad vien prisiminus darėsi silpna, o apie tai, kokia mėsa krinta į puodus Blusyno užkampių smuklėse, Tirionas nenorėjo net galvoti. Vylėsi, kad gal žuvys. Upės ir jūros vandenys buvo atviri visiems… bent jau kol atplauks Stanis.
— Jie prašo apsaugos. Vakar vakare vienas kepėjas buvo iščirškintas savo paties krosnyje. Minia tvirtino, kad jis už duoną užsiprašė per daug.
— Ar tikrai?
— Jis šito jau nebepaneigs.
— Bet jie jo nesuvalgė?
— Lyg ir negirdėjau.
— Kitą kartą suvalgys, — niūriai tarė Tirionas. — Saugau juos kaip galėdamas. Auksiniai apsiaustai…
— Jie sako, kad minioje buvo ir auksinių apsiaustų, — įsiterpė Bronas. — Reikalauja, kad su jais kalbėtųsi pats karalius.
— Kvailiai.
Tirionas išlydėjo juos atsiprašymais ir apgailestavimais. Jo sūnėnas palydėtų rimbais ir ietimis. Tirionas net jautė šiokią tokią pagundą leisti jiems tai patirti… bet ne, jis neišdrįs. Anksčiau ar vėliau kuris nors priešas atžygiuos prie Karaliaus Uosto sienų, ir Tirionui kuo mažiausiai norėjosi gausinti išdavystei pasirengusių miestelėnų skaičių.
— Pasakyk jiems, kad karalius Džofris supranta jų baimę ir padarys viską, kad jie būtų saugūs.
— Jie reikalauja duonos, o ne pažadų.
— Jeigu šiandien duosiu jiems duonos, rytoj prie vartų laukianti minia bus dvigubai didesnė. Kas dar?
— Juodasis brolis nuo Sienos. Pilies viršininkas sako, kad jis ąsotyje atgabeno kažkokią supuvusią ranką.
— Stebiuosi, kad niekas jos nesuvalgė, — puse lūpų šyptelėjo Tirionas. — Manau, reikėtų su juo susitikti. Ar ten kartais ne Jorinas?
— Ne. Kažkoks riteris. Tornas.
— Seras Aliseris Tornas? — Iš visų juodųjų brolių, su kuriais susipažino prie Sienos, Tirionui seras Aliseris Tornas patiko mažiausiai. Gižus, negarbingas žmogus, per daug geros nuomonės apie save. — Tiesą sakant, pagalvojau, kad man, regis, nėra reikalo su seru Aliseriu susitikti dabar. Surask jam nediduką kambarėlį, kur niekas nendrių nekeitė bent metus, ir tegu ta jo ranka papūva dar truputį.
Bronas prunkštelėjo ir patraukė savais keliais, o Tiriono laukė varginantis kopimas laiptais. Jam pėdinant per išorinį kiemą, sudžeržgėjo aukštyn kylančios vartų grotos. Pro pagrindinius vartus su didele svita rengėsi joti jo sesuo.
Sersėja raita ant savo balčio sėdėjo aukštai virš Tiriono tarsi žalsvai pasipuošusi deivė.
— Broli, — sausai šūktelėjo karalienė. Jai nepatiko, kaip Tirionas susitvarkė su Janu Slintu.
— Jūsų malonybe, — Tirionas pagarbiai nusilenkė, — nuostabiai atrodote šį rytą.
Jos karūna spindėjo auksu, akį glostė šermuonėlių apsiaustas. Paskui ją ant žirgų rikiavosi palyda: seras Borosas Blauntas iš karališkosios sargybos, vilkintis baltais žvynų šarvais ir kaip visada paniuręs, seras Beilonas Svonas, ant sidabru inkrustuoto balno pasikabinęs lanką, lordas Džailsas Rosbis, kurį švokščiantis kosulys kankino labiau negu bet kada, Halinas Piromantas iš alchemikų gildijos ir naujausias karalienės favoritas pusbrolis Lanselis Lanisteris, jos velionio vyro ginklanešys, našlei reikalaujant staiga pakeltas į riterius. Rikiuotę baigė Vilaras ir dvidešimt sargybinių.