— Kur šiandien susiruošei, sesute? — pasiteiravo Tirionas.
— Apžiūrinėju visus vartus ir tikrinu ugnies bei akmenų svaidykles. Tenka tuo užsiimti, nes niekam tai nerūpi, įskaitant, regis, ir tave. — Sersėja įsmeigė į jį savo gražiąsias žalsvas akis, net ir paniekos kupinas jų žvilgsnis likdavo nuostabus. — Man pranešė, kad Renlis Barateonas pajudėjo iš Haigardeno. Jis žygiuoja Rožių keliu ir su savimi veda visas pajėgas.
— Lygiai tą patį man sakė Veiris.
— Jis gali būti čia jau per pilnatį.
— Vargu, jei judės taip lėtai, kaip dabar, — užtikrino ją Tirionas. — Jis kas vakarą kelia puotą vis kitoje pilyje ir ties kiekviena kryžkele posėdžiauja su visu dvaru.
— Ir kiekvieną dieną po jo vėliavomis renkasi vis daugiau vyrų. Kalbama, esą jo kariaunoje jau šimtas tūkstančių karių.
— Na, šis skaičius atrodo gerokai išpūstas.
— Tu mažasis kvaily, už jo nugaros — visa Vėtrų Gūžtos ir Haigardeno galia, — sušnypštė iš viršaus Sersėja. — Visi Tairelių lordai, išskyrus Redvainus, už tai, beje, turėtum man padėkoti. Kol laikau tuos du spuoguotus lordo Paksterio dvynius, jis tupės Arbore ir džiaugsis galėdamas nesikišti.
— Gaila, kad iš savo dailiųjų rankelių leidai ištrūkti Gėlių riteriui. Tačiau Renliui ir be mūsų nestinga rūpesčių. Mūsų tėvas Harenhole, Robas Starkas Riverane… juo dėtas, tikriausiai elgčiausi panašiai. Žengčiau pirmyn, visam kraštui rodydamas savo galybę, stebėčiau, laukčiau. Tegu mano varžovai pešasi, kol aš smagiai leidžiu laiką. Jeigu mus įveiks Starkai, pietų pusė nukris Renliui į rankas tarsi dievų iš dangaus siųsta dovana, o jis nepraras nė vieno vyro. O jei reikalai pakryptų kitaip, jis užgriūtų mus, kol dar nebūtume spėję atsigauti.
Jo žodžiai Sersėjos nenuramino.
— Noriu, kad priverstum tėvą perkelti kariuomenę į Karaliaus Uostą.
Kur iš jos nebus jokios naudos, tik tu jausies saugi.
— Kada gi buvo taip, kad sugebėčiau priversti tėvą ką nors padaryti?
Ji nepaisė klausimo.
— O kada ketini išvaduoti Džeimį? Jis vertas šimto tokių kaip tu.
Tiriono veidą nušvietė sukta šypsena.
— Maldauju, tik neišduok šito ledi Stark. Neturime šimto tokių kaip aš, kad galėtume mainyti.
— Tėvas tikriausiai pakvaišo, matyt, todėl ir sugalvojo tave atsiųsti. Iš tavęs jokios naudos, jei tik ne blogiau.
Karalienė trūktelėjo vadeles ir apsuko žirgą. Ji risčia išlėkė pro vartus, plevėsuodama šermuonėliais. Svita nuskubėjo jai iš paskos.
Tiesą sakant, Renlis Barateonas negąsdino Tiriono nė perpus tiek, kiek jo brolis Stanis. Renlį mylėjo prastuomenė, bet žmones į karą jis vedė pirmą kartą. Stanis buvo kitoks — kietas, šaltas, negailestingas. Būtinai reikėjo sužinoti, kas vyksta Drakono Uoloje, bet nė vienas iš žvejų, kuriems jis sumokėjo už žinias iš tos salos, taip ir nesugrįžo. Grėsmingai tylėjo net ir tie, kuriuos eunuchas, pasak jo, buvo įtaisęs Stanio dvare. Bet atsirado mačiusių jūroje dryžuotas Lyso karo galeras, taip pat ir Veiris turėjo žinių iš Myro, kad samdomi kapitonai plaukia tarnauti į Drakono Uolą. Jeigu Stanis pultų iš jūros, o tuo metu jo brolis Renlis apgultų vartus, netrukus jie jau mautų Džofrio galvą ant smaigo. Blogiau, kad ir manoji būtų greta jo. Slegianti mintis. Jam derėjo pasirūpinti, kaip Šaja galėtų saugiai išvykti iš miesto, jei viskas pasisuktų į blogiausią pusę.
Prie jo menės durų, tyrinėdamas grindis, stovėjo Podrikas Peinas.
— Jis viduje, — pranešė jis Tiriono diržo sagčiai. — Jūsų menėje. Milorde. Atsiprašau.
— Podai, žiūrėk į mane, — atsiduso Tirionas. — Mane erzina, kai tu kalbi su mano gėdos maišeliu, juo labiau kad aš jo nenešioju. Kas ten mano menėje?
— Lordas Mažasis Pirštas, — Podrikas įstengė greitai žvilgtelėti jam į veidą ir vėl paskubom nuleido akis. — Norėjau pasakyti, lordas Petiras. Lordas Beilišas. Vyriausiasis iždininkas.
— Atrodo, tarsi jų ten susirinkęs visas būrys.
Vaikinukas susigūžė lyg gavęs per galvą, ir Tirionas pasijuto lyg būtų dėl to kaltas.
Lordas Beilišas sėdėjo prie lango svajingas ir puošnus, apsivilkęs aksominę slyvų spalvos liemenę bei trumpą geltono atlaso apsiaustą, vieną pirštinėtą ranką pasidėjęs ant kelio.
— Karalius, ginkluotas arbaletu, kovoja su kiškiais, — tarė jis. — Kol kas kiškių viršus. Ateikite pasigrožėti.
Tirionui teko pasistiebti, kad ką nors pamatytų. Apačioje ant žemės gulėjo negyvas kiškis. Kitas trūkčiojo ausimis ir turėjo tuoj nusibaigti nuo strėlės, kyšančios jo šone. Panaudotos strėlės buvo išsibarsčiusios ant kietai suplūktos žemės tarsi vėtros išblaškyti šiaudai.
— Leisk! — riktelėjo Džofas.
Medžioklis paleido rankose laikytą kiškį, šis nušuoliavo tolyn. Džofris spustelėjo arbaleto gaiduką. Strėlė praskriejo per dvi pėdas pro šalį. Kiškis atsistojo ant užpakalinių kojų ir, atsisukęs į karalių, pakraipė nosį. Džofas plūsdamasis puolė tempti arbaleto templę, bet žvėriukas nukūrė šalin gerokai anksčiau, negu jis spėjo įstatyti strėlę.
— Dar vieną!
Medžioklis įkišo ranką į narvą. Šį kartą kiškis, šmėstelėjęs rusva dėme, išnyko tarp akmenų, o Džofrio paskubom leista strėlė vos nepataikė serui Prestonui į tarpukojį.
Mažasis Pirštas nusigręžė.
— Berniuk, ar mėgsti troškintą kiškieną? — paklausė jis Podriko Peino.
Podas spoksojo į svečio kojas, apautas dailiais batais iš raudonai dažytos, įmantriais juodais ornamentais puoštos odos.
— Valgyti, milorde?
— Apsirūpinkite puodais, — patarė Mažasis Pirštas. — Netrukus pilį užtvindys kiškiai. Kiškieną valgysime tris kartus per dieną.
— Vis geriau negu žiurkės ant iešmo, — atsiliepė Tirionas. — Podai, palik mus. Nors gal lordas Petiras pageidautų ko nors gaivinančio?
— Labai ačiū, bet ne, — Mažasis Pirštas nušvito savo pašaipiąja šypsena. — Sako, su neūžauga vakare išgeri, o iš ryto atsibudęs jau žingsniuoji ant Sienos. Juoda spalva labai pabrėžia nesveiką mano veido blyškumą.
Nesibaimink, milorde, pagalvojo Tirionas, tau esu numatęs ne Sieną. Jis įsitaisė aukštame, pagalvių prikrautame krėsle ir tarė:
— Šiandien labai gražiai atrodote, milorde.
— Jūs mane skaudinate. Stengiuosi gražiai atrodyti kasdien.
— Jūsų liemenė nauja?
— Taip. Esate labai pastabus.
— Geltona ir slyvų spalva. Tai jūsų giminės spalvos?
— Ne. Tačiau diena iš dienos vilkėti tas pačias spalvas nusibosta, bent jau man.
— Ir peilis jūsų labai dailus.
— Tikrai? — Mažojo Piršto akyse blykstelėjo piktos ugnelės. Jis išsitraukė durklą ir atsainiai apžiūrėjo, lyg anksčiau niekada nebūtų jo matęs. — Valyrijos plienas, drakono kaulo rankena. Bet labai jau paprastas. Jeigu jums patinka, jis — jūsų.
— Mano? — Tirionas ilgai nenuleido nuo jo akių. — Ne. Manau, kad ne. Tikrai ne.
Tai įžūlus niekšas, jis žino. Žino pats ir supranta, kad aš žinau. Ir galvoja, kad nedrįsiu jo liesti.
Jei kas iš tiesų buvo kada apsišarvavęs auksu, tai tik Petiras Beilišas, o ne Džeimis Lanisteris. Garsieji Džeimio šarvai — tik auksuotas plienas, užtat Mažasis Pirštas, ak… Apie mieląjį Petirą Tirionas jau spėjo kai ką sužinoti ir dėl to vis labiau nerimavo.
Prieš dešimt metų Jonas Arinas davė jam menką vietelę muitinėje, kur lordas Beilišas netrukus pasižymėjo surinkdamas tris kartus daugiau negu bet kuris kitas rinkėjas. Karalius Robertas buvo tikras švaistūnas. Jo rankai toks žmogus kaip Petiras Beilišas, kurio delne atsidūrę du auksiniai drakonai stebuklingai virsdavo trimis, tapo tikru brangakmeniu. Mažasis Pirštas šovė aukštyn tarsi iš lanko į dangų paleista strėlė. Atsiradęs dvare, jis per trejus metus iškilo iki vyriausiojo iždininko ir mažosios tarybos nario, o karūnos pajamos padidėjo dešimt kartų, palyginti su jo nusikamavusio pirmtako laikais. Tiesa, smarkiai išaugo ir karūnos skolos. Tas Petiras Beilišas buvo miklus žonglierius.