Ak, jis buvo tikrai gudrus. Ne, jis ne šiaip rinko auksą ir laikė užrakinęs iždinės rūsyje. Karaliaus skolas apmokėdavo pažadais, o jo auksą priversdavo dirbti. Pirko vežimus, parduotuves, laivus, namus. Pirko grūdus, kai jų buvo gausu, ir pardavinėjo duoną, kai jos trūkdavo. Pirko vilną iš šiaurės, linus iš pietų, nėrinius iš Lyso, kraudavo į sandėlius, gabendavo, dažydavo ir parduodavo. Auksiniai drakonai ganėsi ir dauginosi, o Mažasis Pirštas juos skolindavo ir susigrąžindavo su prieaugliu.
Kartu jis visur statė savus. Raktų saugotojai, visi keturi, buvo jo parinkti. Karaliaus apskaitininkas ir saiko saugotojas paskirti jam pasiūlius. Visų trijų pinigų kalyklų viršininkai. Uostų vyresnieji, mokesčių rinkėjai, muitininkai, vilnos supirkėjai, iždininkai, vyno pirkliai — bet kur devyni iš dešimties buvo Mažojo Piršto žmonės. Visi jie negalėjo pasigirti nors kiek garbingesne kilme — pirklių, kuklių lordų sūnūs, kartais net svetimšaliai, bet, sprendžiant iš jų veiklos, kur kas gabesni už anksčiau tas pareigas ėjusius aukštakilmius.
Niekam niekada nekildavo mintis tokius paskyrimus ginčyti, bet, tiesą sakant, kodėl kam nors jie turėjo rūpėti? Mažasis Pirštas niekam nekėlė grėsmės. Gudrus, besišypsantis, malonus, visiems draugiškas, visada sugebantis rasti aukso, kiek tik karaliui ar jo rankai prireikia, tačiau tokios menkos kilmės, vos per žingsnelį nuo klajojančio riterio — tokio žmogaus bijoti nevertėjo. Jis neturėjo nei pilies, nei turtų, kuriais galėtų pasigirti, nei pavaldžių lordų, kuriuos galėtų sušaukti, nelaikė kariuomenės, negalėjo tikėtis ir geros nuotakos.
Bet ar drįsčiau jį paliesti? — svarstė Tirionas. Net jeigu jis išdavikas? Anaiptol nesijautė tvirtai įsitikinęs, juo labiau dabar, siaučiant karui. Ilgainiui svarbiausiose vietose Mažojo Piršto žmones jis galėtų pakeisti savais, bet…
Iš kiemo ataidėjo garsus šūksnis.
— Ak, jo malonybė nudėjo kiškį, — tarstelėjo lordas Beilišas.
— Matyt, buvo lėtapėdis, — atsiliepė Tirionas. — Milorde, jūs augote Riverane. Esu girdėjęs kalbant, kad tapote labai artimas su Tuliais.
— Galima taip sakyti. Ypač su dukromis.
— Koks tas artumas?
— Nekaltybę jos prarado su manimi. Ar tai pakankamai artima?
Melas — Tirionas beveik neabejojo, kad tai melas, — nuskambėjo taip atsainiai, kad juo patikėti buvo visiškai nesunku. Negi būtų melavusi Ketlina Stark? Ir apie nekaltybę, ir apie durklą? Kuo ilgiau Tirionas gyveno, tuo labiau įsitikindavo, kad niekas nebūna paprasta ir mažai kuo verta tikėti.
— Lordo Hosterio dukterys manęs nemyli, — prisipažino jis. — Abejoju, ar jos sutiktų išklausyti mano pasiūlymą, kad ir ką norėčiau joms išdėstyti. Tačiau tie patys žodžiai iš jūsų lūpų galėtų jų ausims nuskambėti maloniau.
— Tai priklausytų nuo pačių žodžių. Jeigu ketinate siūlyti Sansą mainais į savo brolį, pasiieškokite kitų, gal kas turi daugiau laiko. Džofris niekada neatsisakys savo žaislo, o ledi Ketlina ne tokia kvaila, kad keistų Karalžudį į mergiūkštę.
— Tikiuosi turėti ir Ariją. Pasiunčiau žmones ieškoti.
— Ieškoti dar nereiškia turėti.
— Žinau, milorde. Šiaip ar taip, vyliausi, kad jums pavyktų palenkti kaip tik ledi Lisą. Jai turiu malonesnį pasiūlymą.
— Lisa sukalbamesnė už Ketliną, tai tiesa… bet ir baimingesnė, be to, girdėjau, ji jūsų nekenčia.
— Ji mano, kad turi tam svarių priežasčių. Kai viešėjau pas ją Lizde, ji atkakliai tvirtino, esą aš nužudžiau jos vyrą, ir nesiteikė klausyti jokių paaiškinimų. — Tirionas palinko priekin. — Jeigu atiduočiau jai tikrąjį Jono Arino žudiką, galbūt ji žvelgtų į mane maloningiau.
Mažasis Pirštas sukluso, jo nugara išsitiesė.
— Tikrąjį žudiką? Prisipažinsiu, sužadinote smalsumą. Ką gi siūlote?
Dabar jau Tirionas gavo progą nusišypsoti.
— Tokias dovanas skiriu tik draugams. Lisai Arin derėtų šitai suprasti.
— Jums reikia jos draugystės ar kalavijų?
— Ir vieno, ir kito.
Mažasis Pirštas glostė savo tvarkingą smailią barzdelę.
— Lisa turi savų bėdų. Laukinės gentys puldinėja iš Mėnulio kalnų, jų daugiau negu anksčiau… ir jie geriau ginkluoti.
— Liūdna, — pritarė Tirionas, pats juos ir apginklavęs. — Galėčiau šiuo atžvilgiu jai padėti. Pakaktų vieno mano žodžio…
— Ir kiek tas žodis jai kainuotų?
— Noriu, kad ledi Lisa ir jos sūnus pripažintų Džofrį karalium, prisiektų jam ištikimybę ir…
— …stotų kariauti su Starkais ir Tuliais? — Mažasis Pirštas papurtė galvą. — Lanisteri, jūsų pyrage — tarakonas. Lisa niekada nesiųs savo riterių prieš Riveraną.
— Aš to ir neprašysiu. Priešų mums netrūksta. Jos galią panaudosiu prieš lordą Renlį ar lordą Stanį, jeigu jis pajudėtų iš Drakono Uolos. Savo ruožtu pasirūpinsiu taika Slėnyje ir teisingu atpildu už Joną Ariną. Net skirsiu tą jos klaikų vaiką Rytų sergėtoju, kad būtų kaip jo tėvas kadaise.
Noriu pažiūrėti, kaip jis skris, mintyse pasigirdo silpnas vaikiškas balselis.
— O kad galutinai susitartume, duosiu jai savo dukterėčią.
Tirionui buvo malonu pilkšvai žaliose Petiro Beilišo akyse išvysti nuoširdų nustebimą.
— Mirselą?
— Kai paūgės, galės ištekėti už mažojo lordo Roberto. Iki tol bus ledi Lisos globotinė Lizde.
— O ką apie tokį sumanymą galvoja jos malonybė karalienė? — Tirionui gūžtelėjus pečiais, Mažasis Pirštas nusikvatojo. — Iš tiesų, nesusimąsčiau. Lanisteri, esate pavojingas žmogus. Taip, galiu padainuoti Lisai šitą dainelę. — Ir vėl sukta šypsena bei grėsmingas žvilgsnis. — Jeigu panorėsiu.
Tirionas linktelėjo ir laukė žinodamas, kad Mažasis Pirštas ilgos tylos neištvers.
— Taigi, — po valandėlės visiškai nesutrikęs tarė lordas Petiras, — kas iš jūsų viralo lieka man?
— Harenholas.
Buvo įdomu stebėti jo veidą. Lordo Beilišo tėvas tarp mažiausiųjų lordų užėmė menkiausią vietą, senelis — klajojantis riteris — neturėjo nė lopinėlio žemės. Pats lordas Petiras paveldėjo kelis akmenuotus akrus vėjų gairinamoje Pirštų pakrantėje. Harenholas buvo vienas saldžiausių vaisių Septyniose Karalystėse — jam priklausė plačios, derlingos ir turtingos žemės, didinga pilis — viena galingiausių visame krašte… ir milžiniška, net nesulyginama su Riveranu, kur Petiras Beilišas užaugo Tulių globoje, bet buvo be kalbų išmestas, kai drįso pakelti akis į lordo Hosterio dukterį.
Mažasis Pirštas kelioms akimirkoms nusisuko taisydamasis apsiausto klostes, bet Tirionas spėjo pastebėti alkaną blyksnį tose klastingose katino akyse. Pričiupau, neabejojo jis.
— Harenholas prakeiktas, — po valandėlės tarė lordas Petiras, stengdamasis kalbėti atsainiai.
— Tai nugriaukite iki pamatų ir pasistatykite naują, kuris bus jums labiau prie širdies. Pinigo jums nepristigs. Noriu skirti jus vyriausiuoju Trišakio lordu. Tie upių lordai pasirodė nepatikimi. Tegu už savo žemes prisiekia jums ištikimybę.