— Net ir Tuliai?
— Jeigu jų dar bus, kai baigsime tvarkytis.
Mažasis Pirštas atrodė tarsi berniūkštis, ką tik paslapčiomis atsikandęs medaus korio. Bičių baisoka, bet medus toks saldus.
— Harenholas su visomis žemėmis ir pajamomis, — susimąstęs prabilo jis. — Vienu mostu norite padaryti mane vienu didžiausių krašto valdovų. Nenorėčiau pasirodyti nedėkingas, milorde, tačiau kodėl?
— Jūs reikšmingai pasitarnavote mano seseriai sosto paveldėjimo reikaluose.
— Kaip ir Janas Slintas. Kuriam dar visai neseniai buvo įteikta ta pati pilis — ir tučtuojau atimta, kai jis tapo nebereikalingas.
— Štai ir pagavote mane, milorde, — nusijuokė Tirionas. — Ką gi turėčiau jums atsakyti? Esate man reikalingas, kad padėtume patraukti ledi Lisą į mūsų pusę. Jano Slinto man nebereikėjo, — jis kryptelėjo pečiais. — Jau geriau jūs sėdėsite Harenhole, negu Renlis sėdės Geležiniame soste. Ar gali būti paprasčiau?
— Iš tikrųjų. Matyt, suprantate, kad siekiant Lisos Arin pritarimo tai santuokai man gali tekti vėl su ja sugulti.
— Nė trupučio neabejoju, kad su šia užduotimi puikiai susidorosite.
— Kartą Nedui Starkui sakiau, kad jeigu jau atsidūrei nuogas su negražia moterimi, lieka vienintelė išeitis — užsimerkti ir imtis darbo. — Mažasis Pirštas suglaudė abiejų rankų ištiestus delnus ir žiūrėjo į dvispalves Tiriono akis. — Duokite porą savaičių reikalams užbaigti ir parūpinkite laivą, kuris nugabentų mane į Kirų miestą.
— Tai puiku.
Tiriono svečias atsistojo.
— Šis rytas buvo labai malonus, Lanisteri. Ir naudingas… manyčiau, mums abiem.
Jis nusilenkė. Geltonas jo apsiaustas sušvytravo ties durimis.
Antras, pagalvojo Tirionas.
Jis pakilo į savo miegamąjį laukti Veirio, kuris turėjo netrukus pasirodyti. Vakarop, kaip spėjo Tirionas. Gal net mėnuliui tekant, nors tikėjosi sulaukti jo anksčiau. Šįvakar vylėsi aplankyti Šają. Tad maloniai nustebo, kai Galtas iš Akmeninių Varnų pranešė, kad prie jo durų laukia pudruotasis.
— Esate žiaurus žmogus, — supeikė jį eunuchas, — verčiate didįjį meisterį šitaip rangytis. Tas vyras nepajėgia saugoti jokios paslapties.
— Ar čia puodas juokiasi, kad katilas juodas? O gal visai nenorite išgirsti, ką pasiūliau Doranui Marteliui?
— Ko gero, mažieji paukšteliai jau bus man papasakoję, — sukikeno Veiris.
— Ar tikrai? — Tirionas norėjo išgirsti, ką žino Veiris. — Kalbėkite.
— Dornas iki šiol laikėsi atokiau nuo šitų karų. Doranas Martelis sušaukė savo kariuomenę, bet daugiau nieko. Jis nekenčia Lanisterių giminės, tai gerai žinoma, ir visi mano, kad jis prisidės prie lordo Renlio. Jūs norite įtikinti jį taip nesielgti.
— Visa tai akivaizdu, — tarė Tirionas.
— Vienintelė mįslė — ką jūs galėjote pasiūlyti už jo ištikimybę. Princas — jausmingas žmogus, jis iki šiol vis dar gedi savo sesers Elijos ir jos mielojo vaikelio.
— Tėvas man kartą sakė, kad lordui jokie jausmai niekada nekliudo siekti garbės. Taip jau sutapo, kad kaip tik taryboje turime tuščią vietą, juk lordas Slintas pasirinko juodąjį apdarą.
— Krėslo taryboje niekinti nedera, — sutiko Veiris, — bet vis dėlto — ar jo pakaks, kad išdidus vyras pamirštų nužudytą seserį?
— O kam pamiršti? — nusišypsojo Tirionas. — Pažadėjau pristatyti jo sesers žudikus, gyvus ar mirusius — kaip jam labiau patiks. Žinoma, kai pasibaigs karas.
Veiris metė gudrų žvilgsnį.
— Mažieji paukšteliai man sako, kad princesė Elija sušuko… ištarė vieną vardą… kai jie ją rado.
— Kokia čia paslaptis, jeigu apie ją kalba visi?
Kasterlių Uoloje dauguma žinojo, kad Eliją ir jos kūdikį nužudė Gregoris Kligeinas. Kalbėta, esą jis princesę dar ir išprievartavo, nė nenusišluostęs nuo rankų jos sūnaus kraujo ir smegenų.
— Ta paslaptis yra žmogus, prisiekęs jūsų lordui tėvui.
— Mano tėvas pirmas jums pareikštų, kad penkiasdešimt tūkstančių Dorno vyrų verti vieno pasiutusio šuns.
Veiris paglostė pudruotą skruostą.
— O jeigu princas Doranas pareikalaus galvos ne tik riterio, kuris užsimojo kalaviju, bet ir lordo, kuris davė įsakymą…
— Sukilimui vadovavo Robertas Barateonas. Visus įsakymus galų gale davė jis.
— Roberto Karaliaus Uoste nebuvo.
— Kaip ir Dorano Martelio.
— Aišku. Kraujas — jo išdidumui numaldyti, kėdė — garbėtroškai patenkinti. Auksas ir žemės — tai savaime suprantama. Gardus pasiūlymas… bet gardumynuose gali pasitaikyti nuodų. Jeigu būčiau princas, tai, tiesdamas ranką į tą medaus korį, norėčiau dar kažko. Kokio pasitikėjimą skatinančio ar nuo išdavystės leidžiančio apsidrausti ženklo, — Veiris nušvito savo saldžiausiąja šypsena. — Kažin kurį gi jam duosite?
— Juk žinote ir pats? — atsiduso Tirionas.
— Na, jeigu jau taip sakote, — žinau. Tomeną. Vargu ar galėtumėte pasiūlyti Mirselą ir Doranui Marteliui, ir Lisai Arin.
— Priminkite, kad daugiau nebežaisčiau su jumis tokių spėlionių. Jūs sukčiaujate.
— Princas Tomenas — geras berniukas.
— Jei man pavyktų atimti jį, kol dar mažas, iš Sersėjos ir Džofrio, iš jo gal net išaugtų geras vyras.
— Ir geras karalius?
— Karalius — Džofris.
— O Tomenas — įpėdinis, jeigu jo malonybei kartais nutiktų kas bloga. Tomenas, iš prigimties toks mielas ir, be kita ko, dar labai… sukalbamas.
— Jūsų protas, Veiri, pasižymi perdėtu įtarumu.
— Priimsiu tai kaip pagyrimą, milorde. Šiaip ar taip, princas Doranas vargu ar liks abejingas tai didžiai garbei, kurią jam teikiate. Drįstu sakyti, labai sumaniai padaryta… tik išskyrus vieną mažutį trūkumėlį.
Neūžauga nusijuokė:
— Kurio vardas — Sersėja?
— Ar gali valstybės reikalai nusverti motinos meilę mieliausiajam jos įsčių vaisiui? Galbūt dėl savo giminės šlovės ir krašto ramybės karalienę pavyktų įtikinti išsiųsti Tomeną arba Mirselą. Tačiau abu? Tikrai ne.
— Ko Sersėja nežino, man ir nerūpi.
— O jeigu jos malonybę gandas apie jūsų ketinimus pasiektų anksčiau, negu sumanymai subręstų?
— Ką gi, — atsiliepė Tirionas, — tada žinosiu, kad jai apie tai papasakojęs žmogus — mano pikčiausias priešas.
Veiris sukikeno, ir Tirionas pagalvojo — trečias.
Sansa
Jei nori grįžti namo, ateik šį vakarą į dievų giraitę.
Net ir šimtąjį kartą skaitant, žodžiai atrodė tokie pat, kaip ir pamačius juos pirmą kartą, kai Sansa po savo pagalve rado sulankstytą pergamento lapelį. Ji nesuprato, kaip jis ten pateko ir kieno rašytas. Po rašteliu nebuvo nei parašo, nei antspaudo, rašysena atrodė nepažįstama. Sansa prispaudė pergamentą prie krūtinės ir dar kartą tyliai sušnibždėjo tuos žodžius pati sau.
— Jei nori grįžti namo, ateik šį vakarą į dievų giraitę, — vos girdimai iškvėpė ji.
Ką tai galėtų reikšti? Gal ji privalėtų nunešti tą popierėlį karalienei ir šitaip įrodytų esanti gera? Sansa sunerimusi pasitrynė pilvą. Ryški raudona mėlynė, kurią jai įtaisė seras Merinas, jau išbluko iki šleikščiai geltonos, bet vis dar skaudėjo. Jo kumštis, kai smogė jai, buvo šarvuotas. Pati kalta. Reikia išmokti geriau slėpti savo jausmus, kad Džofris nepyktų. Išgirdusi, jog karaliaus ranka Kipšas išsiuntė lordą Slintą prie Sienos, ji užsimiršusi tarstelėjo: „Tikiuosi, ten jį pačiups Kiti.“ Karaliui tai nepatiko.