Jei nori grįžti namo, ateik šį vakarą į dievų giraitę.
Sansa taip karštai meldėsi. Gal pagaliau ji sulaukė atsakymo — tikro riterio, siųsto jos išgelbėti? Tikriausiai tai vienas iš dvynių Redvainų arba narsusis seras Beilonas Svonas… o gal net Berikas Dondarionas, tas jaunasis lordas, kurį buvo pamilusi jos draugė Džeinė Pul — švytintis raudono aukso plaukais, juodu žvaigždėtu apsiaustu.
Jei nori grįžti namo, ateik šį vakarą į dievų giraitę.
O jeigu tai vėl koks žiaurus Džofrio pokštas, kaip tą dieną, kai nusivedė ją ant sienos ir parodė tėvo galvą? Arba gal čia gudrūs spąstai jos ištikimybei patikrinti? Ar neras ji, nuėjusi į dievų giraitę, ten laukiančio sero Ilino Peino, nebyliai sėdinčio po širdies medžiu su Ledu rankoje ir blausiomis akimis stebinčio, kaip ji artėja?
Jei nori grįžti namo, ateik šį vakarą į dievų giraitę.
Atsivėrė durys, ir Sansa skubiai pakišo raštelį po paklode ir atsisėdo ant jo. Pasirodė jos kambarinė, panaši į pelytę, skystais rusvais plaukučiais.
— Ko tau reikia? — griežtai paklausė Sansa.
— Ar miledi pageidaus šį vakarą maudytis?
— Gal užkurk ugnį, man šaltoka.
Ji drebėjo, nors diena pasitaikė karšta.
— Tuojau pat.
Sansa įtariai stebėjo tą merginą. Ar ji matė raštelį? Gal ji ir padėjo tą pergamentą po pagalve? Bet vargu — tarnaitė atrodė kvaila, tikrai ne tokia, kuriai patikėtum nešioti slaptus raštelius, tačiau Sansa jos nepažinojo. Karalienė jai skirtas tarnaites keisdavo kas dvi savaites, kad būtų tikra, jog nė viena su ja nesusidraugaus.
Netrukus židinyje suliepsnojo ugnis, Sansa kambarinei šaltai padėkojo ir liepė išeiti. Mergina kaip visada nedelsdama pakluso, bet Sansa nusprendė įžvelgusi jos akyse kažkokį vylių. Aišku, ji jau skuodžia su pranešimu pas karalienę, o gal pas Veirį. Visos jos kambarinės — šnipės, tuo Sansa neabejojo.
Vėl likusi viena ji įmetė raštelį į liepsną ir žiūrėjo, kaip pergamentas raitosi ir juosta. Jei nori grįžti namo, ateik šį vakarą į dievų giraitę. Ji nutipeno prie lango. Apačioje pamatė pakeliamuoju tiltu žingsniuojantį neaukštą riterį balkšvais kaip mėnulis šarvais ir storu baltu apsiaustu. Sprendžiant iš jo ūgio, tai galėjo būti tik seras Prestonas Grynfildas. Karalienė nedraudė jai vaikščioti po pilį, bet jeigu Sansa tokiu vėlyvu metu mėgins išeiti iš Meigoro tvirtovės, jis vis dėlto būtinai paklaus, kur ji susiruošė. Ką ji atsakytų? Staiga ji apsidžiaugė, kad sudegino tą raštelį.
Atsiraišiojusi suknelę, ji įsiropštė į lovą, bet neužmigo. Jis vis dar ten? — svarstė ji. Ar ilgai jis lauks? Tai buvo taip žiauru — atsiųsti raštelį ir nieko nepaaiškinti. Mintys galvoje nepaliaudamos vijo viena kitą.
Kad bent kas nors patartų, kaip elgtis. Ji pasiilgo septonės Mordeinos, o dar labiau savo ištikimiausios draugės Džeinės Pul. Septonė neteko galvos kartu su visais kitais, nes nusikalto tarnavimu Starkų giminei. Kas nutiko Džeinei Pul, Sansa nežinojo, ta mergina dingo iš savo kambarių ir niekas apie ją nebeužsiminė. Sansa stengėsi per daug dažnai apie jas negalvoti, tačiau atsiminimai kartais aplankydavo neprašyti, ir tada būdavo sunku suvaldyti ašaras. Retkarčiais ji net pasiilgdavo sesers. Arija dabar jau tikriausiai saugiai grįžusi į Vinterfelą, šoka ir siuvinėja, žaidžia su Branu ir mažuoju Rikonu, gal net užsimaniusi jodinėja po žiemišką miestą. Pajodinėti buvo leidžiama ir Sansai, tačiau tik po kiemą, tad visą dieną sukti ratus nusibosdavo.
Ji vis dar nemiegojo, kai pasigirdo šūksmai. Iš pradžių toli, bet vis garsėjo. Daugybė balsų. Taip pat buvo girdėti, kaip prunkščia arkliai, dunda žmonių žingsniai, aidi įsakymai. Prisėlinusi prie lango, pamatė sienų viršumi bėgančius vyrus su ietimis ir deglais. Gulkis į lovą, kartojo sau Sansa, tai tavęs neliečia, turbūt vėl kokia nors sumaištis mieste. Pastaruoju metu prie šulinių tik ir šnekėta apie sumaištį mieste. Į jį grūdosi vis daugiau nuo karo sprunkančių žmonių, daugelis neturėjo kaip išgyventi, tik plėšikauti ir žudyti kitus. Eik miegoti.
Tačiau dar kartą žvilgtelėjusi pamatė, kad baltojo riterio nebėra, tiltas per tuščią gynybinį griovį nuleistas ir nesaugomas. Ak, ką aš darau? — klausė ji savęs rengdamasi. Tai beprotybė. Ant išorinių sienų ji matė daugelio deglų šviesas. Gal pagaliau Stanis su Renliu atkeliavo užmušti Džofrio ir atsiimti jų brolio sosto? Jeigu taip būtų, sargybiniai pakeltų tiltą atskirdami Meigoro tvirtovę nuo išorinės pilies. Ant pečių Sansa užsimetė paprastą pilką apsiaustą ir susirado peilį, kuriuo pjaustydavo mėsą. Jeigu čia kokie spąstai, geriau jau mirsiu, negu leisiuosi dar labiau skaudinama, tarė ji sau. Paslėpė tą peilį po drabužiais.
Vos ji išsprūdo į tamsą, pro šalį nubėgo būrys karių raudonais apsiaustais. Sansa palaukė, kol jie nutolo, ir kiek kojos neša nulėkė per nesaugomą tiltą. Kieme vyrai juosėsi kardus, veržė arklių balnus. Prie arklidžių ji pastebėjo ir serą Prestoną su trim kitais riteriais iš karaliaus sargybos, jų balti apsiaustai švietė lyg mėnuliai; visi keturi pagelbėjo Džofriui užsivilkti šarvus. Išvydus karalių, Sansai užgniaužė kvapą. Laimė, jis jos nematė. Tik šaukė, kad jam paduotų kalaviją ir arbaletą.
Ji nuskuodė į pilies gilumą nedrįsdama atsigręžti iš baimės, jei kartais Džofris ją stebi, o gal net, siaube, seka iš paskos. Triukšmas vis silpnėjo. Priešakyje aukštyn vingiavo laiptai, išmarginti virpančios šviesos ruožų, kurie krito iš siaurų langų viršuje. Užkopusi Sansa jau sunkiai alsavo, bet nubėgo tolyn per šešėliuose skendinčią kolonadą, ten galų gale prisispaudusi prie sienos stabtelėjo atgauti kvapo. Kažkas brūkštelėjo jai per koją, Sansa vos nenualpo, bet tai buvo tik katinas, apsmurgęs juodas valkata nukramtyta ausimi. Tas padaras sušnypštė ir išnyko tamsoje.
Tuo metu, kai ji atsidūrė dievų giraitėje, triukšmo nebebuvo girdėti, tik labai toli džeržgėjo ginklai, šūkavo žmonės. Sansa standžiau susisupo į apsiaustą. Ore tvyrojo sodrus žemės ir lapų kvapas. Ledi čia būtų patikę, pagalvojo ji. Dievų giraitė dvelkė kažkokia laukine galia, net ir čia, pačioje pilies širdyje, miesto viduryje, senieji dievai, regis, nenuleido nuo žmogaus tūkstančių nematomų akių.
Sansai labiau patiko motinos, o ne tėvo dievai. Ji mėgo statulas, paveikslus iš spalvoto stiklo, smilkalų kvapus, puošniai apsirengusius septonus su savo krištolais, nuostabias vaivorykštes, mirgančias virš perlamutru, oniksu ir lazuritu inkrustuotų altorių. Vis dėlto ji nebūtų ginčijusis, kad ir dievų giraitė turi savo galios. Ypač naktį. Padėkite man, meldė ji, atsiųskite man draugą, tikrą riterį, kuris mane globotų…
Ji tyliai žengė nuo vieno medžio prie kito, pirštais čiuopdama šiurkščią žievę. Jautė per skruostus jai braukiančius lapus. Ar ji pavėlavo? Taip greitai jis juk nebūtų pasitraukęs. O gal jo čia nė nebuvo? Gal vis dėlto pašaukti? Aplinkui atrodė taip tylu ir ramu…
— Bijojau, kad neateisite, vaikeli.
Sansa staiga atsisuko. Iš šešėlio nerangiai žengė tvirtai sudėtas, storasprandis vyras. Vilkėjo tamsiai pilką apsiaustą su žemai užtrauktu gobtuvu, bet jo skruostu slystelėjo siauras mėnesienos spindulys, ir Sansa akimirksniu jį atpažino iš dėmėtos odos bei po ja sutrūkinėjusių kraujagyslių rezginio.
— Sere Dontosai, — atsiduso ji puolusia širdimi. — Tai jūs?
— Taip, miledi.
Jam prisiartinus, Sansa užuodė nuo jo sklindantį rūgštų vyno tvaiką.