— Tai aš, — jis ištiesė ranką.
Sansa atšoko.
— Ne! — Ji kyštelėjo ranką po apsiaustu, kur turėjo paslėpusi peilį. — Kas… ko jūs iš manęs norite?
— Tik padėti jums, — tarė Dontosas, — taip, kaip jūs man padėjote.
— Jūs tikriausiai girtas?
— Tik vieną vyno taurę, kad jausčiausi drąsiau. Jeigu mane dabar sučiuptų, tai nudirtų odą.
O ką padarytų man? Sansa pasijuto vėl galvojanti apie Ledi. Ji būtų užuodusi apgavystę, ji mokėjo pajusti tokius dalykus, bet ji negyva. Tėvas ją užmušė, dėl to buvo kalta Arija. Sansa išsitraukė peilį ir sugniaužusi abiem rankomis atkišo prieš save.
— Ketinate mane nudurti? — paklausė Dontosas.
— Taip, — atšovė Sansa. — Prisipažinkite, kas jus siuntė.
— Niekas nesiuntė, malonioji ledi. Prisiekiu riterio garbe.
— Riterio? — Džofris nusprendė, kad Dontosas — nebe riteris, o tik juokdarys, menkesnis net už Mėnuliuką. — Meldžiau dievų atsiųsti riterį, kuris mane išgelbėtų, — tarė Sansa. — Taip daug ir karštai meldžiau, bet kodėl jie siunčia man seną girtą kvailį.
— Ką gi, esu šito nusipelnęs… žinau, kad atrodo keistai, bet… per visus tuos riterystės metus iš tiesų buvau kvailys, o dabar, tapęs kvailiu, atrodo… man atrodo, malonioji ledi, kad vėl jaučiuosi esąs riteris. Ir vien tik jūsų dėka… dėl jūsų maloningumo, jūsų drąsos. Išgelbėjote mane, ir ne tik nuo Džofrio, bet ir nuo manęs paties, — jo balsas užsikirto. — Dainiai skelbia kadaise buvus vieną kvailį, kuris pasirodė esąs didžiausias riteris iš visų.
— Florianas! — sušnibždėjo Sansa. Ir suvirpėjo visu kūnu.
— Malonioji ledi, aš būsiu jūsų Florianas, — nuolankiai tarė Dontosas klaupdamasis prieš ją.
Sansa lėtai nuleido peilį. Galva atrodė klaikiai lengva, tarsi ji sklęstų. Tai beprotybė — patikėti savo likimą šitam girtuokliui, bet jei atstumsiu jį, ar dar pasitaikys kita proga?
— Kaip… kaip ketinate mane išvaduoti?
Seras Dontosas pakėlė akis.
— Iš pilies jus išvesti bus sunkiausia. Paskui bus laivų, kurie galės parplukdyti jus namo. Man reikės rasti pinigų ir viskuo pasirūpinti, štai ir viskas.
— Gal galime keliauti tučtuojau? — paklausė Sansa, vis dar nedrįsdama patikėti tokia viltimi.
— Dar šiąnakt? Ne, miledi, bijau, kad dar anksti. Iš pradžių turiu sugalvoti patikimą būdą, kaip, išmušus tinkamai valandai, jums ištrūkti iš pilies. Tai nebus lengva ir įvyks negreitai. Mane irgi stebi, — jis nervingai lyžtelėjo lūpas. — Gal paslėptumėte savo peilį?
Sansa pasikišo peilį po drabužiais.
— Stokitės, sere.
— Ačiū, maloningoji ledi, — seras Dontosas nevikriai atsistojo ir nuo kelių nusibraukė žemes ir lapus. — Jūsų lordas tėvas buvo garbingiausias vyras, kokį tik šis kraštas kada pažino, tačiau aš stovėjau nuošalyje ir nesutrukdžiau jo nužudyti. Nieko nepasakiau, nekrustelėjau… o štai jūs, kai Džofris sumanė mane nugalabyti, netylėjote. Miledi, aš niekada nebuvau didvyris, neprilygau nei Rajamui Redvainui ar Baristanui Narsiajam. Nelaimėjau turnyrų, nepasižymėjau mūšiuose… bet kadaise buvau riteris ir jūs padėjote man prisiminti, ką tai reiškia. Mano gyvybė nedaug verta, tačiau ji — jūsų, — seras Dontosas uždėjo delną ant gumbuoto širdmedžio kamieno. Sansa matė, kad jis visas virpa. — Prisiekiu, kad parvešiu jus namo, ir jūsų tėvo dievai tebus man liudininkai.
Jis prisiekė. Ištarė iškilmingus žodžius dievų akivaizdoje.
— Tada… atiduodu savo likimą į jūsų rankas, sere. Tačiau kaip sužinosiu, kad jau laikas keliauti? Atsiųsite man dar vieną laiškelį?
Seras Dontosas nerimastingai apsidairė.
— Tai per daug pavojinga. Privalote ateiti čionai, į dievų giraitę. Kuo dažniau. Tai saugiausia… vienintelė saugi vieta. Niekur kitur. Ne jūsų kambariuose ir ne manuosiuose, nei ant laiptų ar kieme, net tada, kai tariamės esą vieni. Raudonojoje pilyje ausis turi net akmenys, ir tik čia galime kalbėti laisvai.
— Tik čia, — atsiliepė Sansa. — Pasistengsiu atsiminti.
— O jeigu, kitiems matant, atrodysiu žiaurus, pašaipus ar abejingas, atleiskite man, vaikeli. Privalau vaidinti savo vaidmenį, lygiai kaip ir jūs. Vienas klaidingas žingsnis, ir mūsų galvos atsidurs ant sienos, kur anksčiau buvo jūsų tėvo galva.
— Suprantu, — linktelėjo ji.
— Privalėsite būti narsi ir stipri… ir kantri. Visų pirma kantri.
— Būtinai, — pažadėjo Sansa. — Bet prašau… pasistenkite, kad tai įvyktų greičiau. Bijau, kad…
— Bijau ir aš, — šyptelėjęs tarė seras Dontosas. — O dabar turite eiti, kol niekas jūsų nepasigedo.
— Jūs neisite su manimi?
— Bus geriau, jeigu niekas mūsų nematys kartu.
Linktelėjusi Sansa žengė žingsnį pirmyn, bet susijaudinusi staiga atsisuko ir užsimerkusi švelniai pabučiavo jį į skruostą.
— Mano Florianas, — sušnibždėjo ji. — Dievai išklausė mano maldas.
Ji bėgo palei upę, pro mažas virtuves, kiaulių aptvarą, jos skubrių žingsnių aidą gožė paršų kvykimas garduose. Namo, galvojo ji, namo, jis, mano Florianas, parveš mane namo, jis saugos mane. Ji labai mėgo giesmes apie Florianą ir Džonkvilę. Florianas taip pat nebuvo gražuolis, nors ir ne toks senas.
Jai strimgalviais skuodžiant vingiuotais laiptais žemyn, pro šonines dureles išnėrė žmogus. Sansa įsibėgėjusi atsitrenkė į jį ir susverdėjo, bet nugriūti nespėjo, nes plieniniai pirštai nutvėrė ją už riešo, o duslus balsas sugergždė:
— Paukštyte, tais laiptais ristis reikėtų toli. Nori mus abu nugalabyti? — Ir nusijuokė šiurkščiai, tarsi pjūklas būtų užkabinęs akmenį.
Skalikas.
— Ne, milorde, atsiprašau. Jokiu būdu. — Sansa nusigręžė, bet jau buvo vėlu, jis spėjo pamatyti jos veidą. — Prašau paleisti, man skauda, — ji pamėgino išlaisvinti ranką.
— O ką čia veikia mažoji Džofo paukštytė, lakstydama laiptais nakties tamsybėje? — Sansai tylint, jis papurtė ją. — Tai kur buvai?
— D-d-dievų giraitėje, milorde, — atsakė ji, nedrįsdama meluoti. — Meldžiausi… meldžiausi už savo tėvą ir… už karalių, meldžiausi, kad liktų sveikas.
— Manai, esu toks girtas, kad patikėsiu? — Jis paleido Sansos ranką ir stovėjo šiek tiek svyruodamas, jo šiurpų apdegusį veidą margino šviesos ir tamsos dryžiai. — Atrodai beveik moteris… veidas, papukai, ir aukštesnė jau, beveik… et, juk tebesi maža kvaila paukštytė, ar ne? Giedi visas tas daineles, kurių jie tave išmokė… pala, o kodėl gi man nepadainuoji kokios dainelės? Nagi, padainuok man. Kokią dainą apie riterius ir puikiąsias mergeles. Juk tu mėgsti riterius?
Sansą jis gąsdino.
— T-taip, tikrus riterius, milorde.
— Tikrus riterius, — nusišaipė jis. — O aš ne lordas ir visiškai ne riteris. Kada pagaliau įsikalsi į galvą? — Kligeinas loštelėjo ir vos nenugriuvo. — Ak, dievai, vyno buvo per daug, — burbtelėjo jis. — Mėgsti vyną, mažoji paukštyte? Tikrą vyną? Ąsotis rūgštaus raudonojo, tamsaus it kraujas, tai viskas, ko reikia vyrui. Arba moteriai, — jis nusijuokė purtydamas galvą. — Girtas kaip šuo, tegu mane prakeiksmas. Dabar jau eik. Atgal į narvelį, mažoji paukštyte. Palydėsiu tave. Pasaugosiu karaliui.
Skalikas stumtelėjo ją, bet, keista, labai švelniai, ir nusekė paskui ją laiptais žemyn. Jiems atsidūrus apačioje, jis vėl pasinėrė į baugią tylą, tarsi būtų pamiršęs, kad ji šalia.