Prie Meigoro tvirtovės Sansa sunerimo, nes išvydo serą Borosą Blauntą, jau saugantį tiltą. Pasigirdus jų žingsniams, aukštas baltas jo šalmas staigiai atsisuko. Sansa susigūžė nuo to riterio žvilgsnio. Iš visos karaliaus sargybos seras Blauntas buvo visų blogiausias — atgrasus, ūmaus būdo, visada paniuręs ir susiraukęs.
— Šito bijoti neverta, mergyte, — Skalikas uždėjo sunkią ranką jai ant peties. — Išmarginta dryžiais rupūžė tigru nepavirs.
Seras Borosas pakėlė antveidį.
— Sere, kur…
— Susikišk tą savo serą, Borosai. Čia tu riteris, o ne aš. Aš — tik karaliaus šuo, įsidėmėjai?
— Ne taip seniai karalius ieškojo savo šuns.
— Šuo gėrė. Šią naktį jį saugoti buvo jūsų eilė, sere. Tavo ir visų kitų mano brolių.
Seras Borosas atsisuko į Sansą.
— Kodėl jūs tokiu vėlyvu metu ne savo kambariuose, miledi?
— Buvau dievų giraitėje melstis, kad dievai apsaugotų karalių.
Šį kartą jos melas nuskambėjo geriau, beveik įtikinamai.
— Įsivaizduoji, kad ji galėjo miegoti, kai čia tiek triukšmo? — tarė Kligeinas. — Kas ten buvo nutikę?
— Prisirinko prie vartų kažkokių kvailių, — atsakė seras Borosas. — Kažkas pripaistė, esą rengiamasi Tireko vestuvių puotai, ir šitie vargetos įsikalė į galvą, kad jiems privalu dalyvauti. Jo malonybė būrio priešakyje išjojo pro vartus, ir visi išsilakstė.
— Narsus vaikinas, — vyptelėjęs pratarė Kligeinas.
Žiūrėsim, kokią narsą jis parodys susidūręs su mano broliu, pagalvojo Sansa. Skalikas palydėjo ją per pakeliamąjį tiltą. Lipant įvijais laiptais, ji paklausė:
— Kodėl leidžiate save vadinti šunimi? Ir niekam neleidžiate vadinti riteriu?
— Šunys man patinka labiau už riterius. Mano tėvo tėvas buvo šunidės vyresnysis Uoloje. Kartą rudenį lordas Titas atsidūrė tarp liūtės ir jos grobio. Liūtei visiškai nerūpėjo, kad jos giminė nupiešta Lanisterių ženkle. Ji stvėrė lordo arklį, būtų sudraskiusi ir patį lordą, bet suspėjo pribėgti mano senelis su savo skalikais. Trys iš jo šunų gavo galą vydami žvėrį šalin. Mano senelis prarado koją, tad Lanisteris atsilygino jam žemėmis su pilimi, o sūnų paėmė tarnauti ginklanešiu. Trys šunys mūsų vėliavoje — tie patys, kur žuvo, geltoname rudeninės žolės lauke. Šuo atiduos už tave gyvybę, bet niekada nemeluos. Ir žvelgs tau tiesiai į akis, — paėmęs ją už smakro, kilstelėjo aukštyn skaudžiai sužnybdamas. — Maži paukšteliai juk taip nemoka, tiesa? O dainos taip ir neišgirdau.
— Aš… aš moku dainą apie Florianą ir Džonkvilę.
— Florianą ir Džonkvilę? Apie kvailį ir jo kekšę. Na jau ne, ačiū. Bet ateis diena, kai padainuosi man, nesvarbu, norėsi pati ar ne.
— Padainuosiu jums su didžiausiu malonumu.
— Tokia gražutė ir taip nemoka meluoti, — prunkštelėjo Sandoras Kligeinas. — Juk žinai, kad šuo geba užuosti melą. Apsidairyk ir kaip reikiant patrauk nosim — visi čia melagiai… ir visi meluoja geriau už tave.
Arija
Užsikabarojusi ant pačios aukščiausios šakos, Arija pamatė pro medžius kyšančius kaminus. Palei ežero krantą ir nedidelį į jį įtekantį upelį vienas prie kito glaudėsi nendriniai stogai, o greta žemo, ilgo, skalūnu dengto pastato į vandenį buvo išsikišusi medinė prieplauka.
Ji slinko į priekį, kol šaka nuo jos svorio pradėjo linkti. Pririštų valčių nebuvo matyti, bet iš kai kurių kaminų rangėsi ploni dūmų siūleliai, o už arklidės kyšojo vežimo galas.
Ten kažkas yra. Arija prikando lūpą. Iki šiol jie visur rasdavo tik tuščius ir apleistus namus. Sodybos, kaimai, pilys, septos, daržinės — niekur jokių žmonių. Visa, kas galėjo degti, Lanisteriai degino, visa, kas gyva, — žudė. Kur pajėgdami jie net padegdavo mišką, nors lapija dar žaliavo, medžiai stovėjo šlapi po neseno lietaus, ir ugnis geso.
— Jeigu būtų galėję, būtų sudeginę ir ežerą, — anksčiau tarstelėjo Gendris, ir Arija matė, kad jis teisus. Tą naktį, kai jie išsigelbėjo, gaisro apimto miesto liepsnos taip ryškiai mirgėjo vandenyje, kad atrodė — dega pats ežeras.
Kai kitą vakarą jie pagaliau išdrįso nusėlinti atgal prie griuvėsių, ten buvo likę tik pajuodę akmenys, apanglėję namų kiautai ir lavonai. Kai kur iš pelenų dar kilo blausūs dūmeliai. Pyragėlis maldavo jų neiti tenai, Lomis išvadino kvailiais ir tikino, kad seras Eimoris sučiups juos ir nužudys, tačiau priėjus sodybą, Lorčo ir jo vyrų ten jau seniai nebebuvo. Vartus rado išlaužtus, sienas beveik išgriautas, viduje visur gulėjo lavonai. Gendriui pakako tik mesti akį.
— Jie negyvi, visi iki vieno, — tarė jis. — Jau ir šunys spėjo čia pasidarbuoti.
— Arba vilkai.
— Šunys ar vilkai, koks skirtumas. Čia nebėra ką veikti.
Bet Arija nenorėjo išeiti nesuradusi Jorino. Jo užmušti jie negalėjo, kartojo ji sau, jis toks tvirtas ir atsparus, be to, dar ir Nakties sargybos brolis. Taip ir pasakė Gendriui, kol ieškojo tarp lavonų.
Jį pribaigęs kirvio smūgis perskėlė kiaušą pusiau, tačiau didžiulė susivėlusi barzda galėjo būti tik Jorino, taip pat ir apdaras, dėmėtas, neskalbtas ir toks išblukęs, kad atrodė ne juodas, o beveik pilkas. Seras Eimoris Lorčas laidoti nesirengė nei tų, kuriuos nužudė, nei saviškių, tad greta Jorino į krūvą suvirtę gulėjo keturi Lanisterių kareiviai. Kažin kiek jų turėjo subėgti, kol jį priveikė?
Jis ketino parvesti mane namo, galvojo Arija kasdama senajam kariui duobę. Negyvėlių buvo labai daug, visų palaidoti jie negalėjo, tačiau Arija užsispyrė, kad bent jau Jorinas privalo turėti kapą. Jis ketino saugiai parvesti mane į Vinterfelą, buvo man tai pažadėjęs. Jai norėjosi tuo pat metu ir verkti, ir jam įspirti.
Gendriui atėjo į galvą pasidomėti lordo buveine ir ta trijule, kurią Jorinas pasiuntė jos ginti. Užpuolikai mėgino paimti ir ją, bet tas apvalus bokštas turėjo tik vieną įėjimą — duris antrame aukšte, iki kurių reikėjo lipti kopėčiomis. Jas įtraukus vidun, sero Eimorio Lorčo žmonės jų pasiekti negalėjo. Bokšto papėdėje Lanisteriai prikrovė žabų ir užkūrė ugnį, bet akmenys nedegė, o Lorčui pristigo kantrybės marinti juos badu. Gendriui pašūkavus, Kapoklis atidarė duris; Kurcas pareiškė, kad atgal grįžti neverta, geriau traukti pirmyn, į šiaurę, ir Arijai vėl sužibo viltis galbūt pasiekti Vinterfelą.
Na, šis kaimas Vinterfelo nepriminė nė iš tolo, tačiau tie nendrėmis dengti stogai tarsi žadėjo šilumą, šiokį tokį prieglobstį ir galbūt net maistą, jeigu tik jiems nepritrūks drąsos ten eiti. Jeigu tik ten ne Lorčas. Jie turėjo arklių, taigi keliauja greičiau už mus.
Tupėdama medyje, ji ilgai stebėjo namus vildamasi ką nors išvysti: žmogų, arklį, vėliavą, bet ką, kas padėtų susigaudyti. Kelis kartus ji tarsi įžiūrėjo kažką judant, tačiau pastatai buvo taip toli, kad tvirtai pasakyti negalėjo. Sykį ji labai aiškiai nugirdo žvengiant arklį.
Ore skrajojo daugybė paukščių, dažniausiai varnų. Sklęsdamos ratais ir plasnodamos virš nendrinių stogų, iš tolo atrodė ne didesnės už muses. Rytuose tyvuliavo Dievo Akis, jos saulės nutvieksta žydrynė, regis, buvo užklojusi pusę pasaulio. Kartais, jiems lėtai braunantis palei pelkėtus krantus (Gendris nė už ką nesutiko eiti keliais, ir šį kartą jam pritarė net Pyragėlis su Lomiu), Arija tarėsi girdinti, kaip ežeras ją šaukia. Ji troško pulti į tuos ramius mėlynus vandenis, vėl pasijusti švari, plaukti ir taškytis, o paskui šildytis saulės atokaitoje. Tačiau nedrįso nusivilkti drabužių ten, kur ją galėjo kas nors pamatyti, net norėdama juos išsiskalbti. Vakarais dažnai atsisėsdavo ant akmens ir teliūskuodavo kojomis vėsiame vandenyje. Jau anksčiau ji ryžosi išmesti savo prakiurusius ir suplyšusius batus. Eiti pėsčiomis iš pradžių buvo sunku, bet pūslės ilgainiui užgijo, žaizdos užsitraukė, o padai sukietėjo lyg odiniai. Purvas maloniai kuteno kojų tarpupirščius, einant buvo malonu jausti žemę po kojomis.